Dovydas PANCEROVAS
Ne tik išmokti natas, bet ir
pažinti tikrąją muzikos prigimtį bei pamilti šį meną - tokio tikslo siekė
Bronius Bučius, maždaug prieš dešimt metų Šilutės muzikos mokykloje įkūręs
estradinės muzikos ansamblį "Kerepėtas". Nors ši grupė jau nebeegzistuoja,
tačiau vartant B.Bučiaus karjeros puslapius galima sakyti, kad tokio tikslo
šis muzikas siekė visuomet - tiek grodamas profesionaliame kariuomenės
orkestre, tiek šokdindamas estradinės muzikos mylėtojus, tiek mokydamas
jaunuosius talentus muzikos mokykloje.
Pirmosios pamokos - muzikinis skonis ir aistra
kūrybiškumui
Su B.Bučiumi susitikome ankstų penktadienio rytą. Ryto saulė auksavo tuščią
fortepijono salę, o prieš pradėdami pokalbį su garsiuoju Šilutės muziku
kalbėjomės apie meno vertę dabartinėje visuomenėje. Jau tada supratau, kad
šiam muzikantui labiau rūpi ne akademinė, bet emocinė muzikos dalis. Turbūt
B.Bučiaus muzikos suvokimui didelę įtaką padarė pirmasis mokytojas...
Istorijos herojus gimė Telšiuose, baigiantis Antrajam pasauliniam karui.
Nors 1944-aisiais vokiečių armija jau traukėsi iš tuometinės Tarybų
Sąjungos, tačiau muziko tėtis kartu su visa šeima buvo priverstas palikti
Žemaitijos sostinę ir apsigyventi Šilutėje - šiame regione Vermachto karo
mašinai reikėjo auksarankių geležinkeliečių. "Telšiuose gimiau ir gyvenau
tik apie pusę metų, todėl save laikau šilutiškiu", - paaiškino B.Bučius.
Pašnekovas prisiminė, kad pirmą kartą prie muzikos prisilietė sulaukęs 12
metų, kai pradėjo lankyti bažnyčios vargonininko ir chorvedžio Kazimiero
Jurgilo pamokas: "Buvo pokario metas. Dabar, kai prisimenu visą Sovietų
Sąjungos istoriją, galiu pasakyti, kad tai buvo vienintelis tarpsnis, kai
valdžia rūpinosi kultūra. Visoje šalyje kūrėsi muzikos mokyklos, suaugusiųjų
ir vaikų chorai. Dideli pinigai buvo skiriami tam, kad būtų sukurtas
kultūrinis gyvenimas. K.Jurgilas nebuvo profesionalus muzikantas, bet labai
talentingas. Jam buvo pavesta Šilutėje suburti vaikų orkestrą, skirtos
patalpos Kultūros namuose, taip pat - mokama didžiulė alga". B.Bučius
šypsodamasis pasakojo apie tai, kad pirmasis mokytojas nemokė natų, bet
turėjo gerą muzikinį skonį, suvokimą, kaip reikia padaryti gerą aranžuotę.
"K.Jurgilas mus mokė remdamasis intuicija. Jis nesakydavo, kaip reikia
groti, nes norėdavo, kad patys suprastume. Aš ir natas pats išmokau.
Prisimenu, K.Jurgilas sakydavo: "Pūsk tol, kol garsas atsiras", - apie
pirmąsias pamokas kalbėjo straipsnio herojus.
Dirbo 7 dienas per savaitę
Aistra muzikai neblėso ir išvykus į Leningradą tarnauti sovietinėje
kariuomenėje. B.Bučius pateko į elitinį pasieniečių dalinį. "Aš nebuvau
profesionalus muzikantas, bet dalyvavau viename pučiamųjų instrumentų
konkurse ir mane pastebėjo. Niekas netikėjo, kad aš neturiu muzikinio
išsilavinimo. Taip mane priėmė į profesionalų orkestrą kariuomenėje. Vieną
dieną būdavau kariškiu, o kitą - muzikantu", - prisiminimais dalinosi
pašnekovas.
1966 metais B.Bučius grįžo į Lietuvą ir įsidarbino viename Šilutės fabrike.
Turbūt tie metai ir buvo esminis lūžis, kai niekada apie muzikanto karjerą
negalvojęs jaunuolis nusprendė tapti muziku - nors dirbo fabrike, mokėsi
vakarinėje mokykloje ir grojo fabriko orkestre, tačiau B.Bučius priėmė
pasiūlymą vadovauti ir vaikų pučiamųjų instrumentų orkestrui. "Orkestre tuo
metu vadovavau beveik aštuoniasdešimčiai vaikų. Dirdavome 7 dienas per
savaitę, nuo pirmadienio iki sekmadienio. Patalpos buvo mažos, instrumentai
sulūžę. Patys viską tvarkydavome", - pasakojo apie muzikos mokytojo darbo
pradžią.
Su vaikų pučiamųjų orkestru B.Bučius dirbo apie 10 metų, o tuo pačiu metu
kurdavo aranžuotes ir "Rezginėlės" šokių kolektyvui. Negana to, skirtingu
metu muzikos mokytojas vadovavo ir Rusnės bei Žemaičių Naumiesčio vaikų
orkestrams. Paklaustas, kaip suspėdavo tiek darbų nudirbti vienu metu,
pašnekovas atsakė: "Negalvojau apie tai. Reikėjo išlaikyti šeimą, o
atlyginimai buvo maži. Už darbą su vaikų chorais gaudavau po 20-30 rublių.
Natūraliai įsisukau į tokį ritmą, nes negalvojau, kad gali būti kitaip...".
Šokių muzika ir "bitliškos" gitaros
Tokioje aplinkoje B.Bučius ryžosi įgyti profesionalaus muzikanto
išsilavinimą - neakivaizdžiai mokėsi Vilniaus konservatorijoje. O 1970
metais prasidėjo vienas iš spalvingiausių ir įdomiausių straipsnio herojaus
gyvenimo etapų - susikūrė estradinės muzikos kolektyvas. "Tai buvo šokių
muzikos ansamblis. Imdavome žymias užsienio grupių dainas ir perdarydavome.
Grojome ir lietuviškas estradines dainas, ir "Bitlų", ir kitų užsienio
grupių muziką. Tuo metu Lietuvoje buvo mažai tokių šokių muzikos kolektyvų.
Mes grodavome šokiuose, diskotekose, šventėse. Dabar kažką panašaus daro
ansamblis "Karčema". Grojome iki tol, kol atsirado elektroninė muzika", -
apie patirtį estradoje pasakojo B.Bučius.
Ansamblis turėjo keletą pavadinimų - pradžioje muzikantai save vadino
"Vaikinais nuo Pamario", o vėliau - "Delta". Pašnekovas prisimena, kad
lipdant kolektyvą teko vaikščioti po mokyklas ieškant talentingų vaikų, buvo
kviečiami ir pažįstami muzikantai. Tačiau didžiausias atradimas - solistas
Tomas Balčytis. Vienas "Deltos" kūrėjų nugirdo T.Balčytį dainuojant pirtyje
ir pakvietė prisijungti prie grupės. Tuo metu Lietuvos jaunimas pogrindyje
jau klausėsi "Bitlų", tad kartu su T.Balčyčiu ansamblyje atsirado dar
keletas "naujų narių", t. y. gitaros. "T.Balčytis buvo žvaigždė, o kartu ir
mes buvome labai populiarūs. Klausydavome "Bitlų" ir taikydavome jų
aranžuotes sau. Tokios muzikos reikėjo šokiams. Turėjome ir savo
vedančiuosius, o programoje būdavo ir instrumentinių intarpų. Kur
koncertuodavome, ten salės "lūždavo". Vasarą keliaudavome po Lietuvą, o
rudenį jau pristatydavome naują programą. Dalyvaudavome konkursuose
Lietuvoje ir užsienyje, laimėdavome prizines vietas", - spalvingą estrados
gyvenimą pristatė muzikos mokytojas.
B.Bučius prisimena, jog populiarūs jie buvo todėl, kad grojo tuo laiku
jaunimo mėgstamą muziką, o programa buvo nepanaši į kitus, sovietinės
propagandos prifarširuotus renginius. Tiesa, dėl tokio novatoriškumo ir
kūrybiškumo teko aiškintis ir vietinei komunistų valdžiai... "Kartą manęs
buvo paklausta, kodėl programoje nėra lietuviškų ir rusiškų kūrinių. Tiesiog
nebūdavo tuo metu geros lietuviškos ar rusiškos šokių muzikos... Bet vis
tiek programoje įrašydavome keletą tokių kūrinių, nors jų negrodavome.
Vėliau, kai susikūrė ir lietuviška estrada, įtraukėme lietuviškų dainų.
Bendravau su tuometiniais Lietuvos estrados prodiuseriais, o kartais
nutikdavo taip, kad būsimus šlagerius mes sugrodavome pirmi", - pasakojo
muzikas.
"Išvaduoti" jaunuosius muzikantus iš akademinės muzikos rėmų
"Vaikinai nuo Pamario" puikiai atspindėjo B.Bučiaus muzikos supratimą -
improvizaciją, kūrybiškumą, atsidavimą menui. Praėjus beveik 30 metų nuo
estrados ansamblio sukūrimo, jau dirbdamas Šilutės muzikos mokykloje,
straipsnio herojus įkūrė ansamblį "Kerepėtas". Šioje grupėje vaikai grojo
estradinę muziką. Turbūt šis kolektyvas buvo B.Bučiaus noras "išvaduoti"
jaunuosius muzikantus iš akademinės muzikos rėmų ir leisti vaikams pajusti
kūrybiškumo malonumą... "Kerepėtas" skynė laurus įvairiuose muzikos
konkursuose, tačiau 2002-aisiais ansamblis iširo - užaugę moksleiviai
palikdavo Šilutę, o pamaina vis dar būdavo nesubrandinta. Tuo pat metu
B.Bučius paliko visus kolektyvus, su kuriais dirbo, ir visiškai atsidavė
vaikų mokymui Šilutės muzikos mokykloje.
Dabar B.Bučiaus gyvenimas ramesnis... Pašnekovas juokavo, kad jo darbas -
auginti gerus saksofonistus "Pamario" orkestrui. Kalbėdamas su žymiuoju
Šilutės muziku pagalvojau, kad šiuo metu mūsų krašte trūksta tokios
kūrybingos, laisvos ir pašėlusiai muziką mylinčios asmenybės, kokia savo
laiku buvo B.Bučius.
B.Bučius ne tik
puikus mokytojas, bet ir talentingas muzikantas.
Kartu Meno mokyklos "Pamario" orkestru Paryžiuje lankėsi ir B.Bučius.
|