Mėlyna. Linos Ambarcumian tapyba.

VAIKAMS

Tai štai ir viskas.
Pagaliau užaugot.
Nebuvo, rodos, nemigos naktų.
Vaikystę jūsų
Širdyje dar saugau
Tarytum aidą
Pasakų sektų.

Ar viltys mano,
Lūkesčiai ir norai
Jau išsipildė ? Šito nežinau.
Keliu savuoju
Iškeliavot oriai
Jauni ir gražūs, ir dori, manau.

Kiekvienas turit
Savąjį likimą,
Ir aš bejėgė jį pakeist, deja.
Man brangūs jūsų
Norai ir siekimai –
Juk esam meilės surišti gija.
2002 – 11- 19

NIEKUR NEIŠEISIU

Aš toli iš namų neišeisiu.
Atsigręžus man reikia matyt
Sodo obelis linkstant nuo vaisių
Ir langų žiburėlį nakty.

Aš ilgam iš namų neišeisiu,
Nes jaučiu – be manę jie liūdės.
O ir man nieko kito nereikia, -
Jie – dalelė manosios širdies.

Aukso šalys man nieko nereiškia
Ir nereikia sidabro pilių.
Niekur aš iš namų neišeisiu,
Nes gyventi be jų negaliu.
2002 – 11 – 23

Pilnatis. Linos Ambarcumian tapyba.

VILTIS

Viduržiemis.
Jaučiuos tokia pavargus.
Ištroškus
Saulės bučinio saldaus.
Ir pasiilgus
Pievų žiedo margo
Padangėj vyturio,
Sodraus lietaus.

Nedžiugina širdies
Ledinės gėlės,
Šerkšnoti sodai,
Ramuma laukų.
Tik nepaliaujantis dienų ilgėjimas
Vėl verčia patikėti stebuklu,

Kad ledo šarvas
Sutrupės nuo daigo,
Pritvinkusio tik meilės ir aistros,
Atgims ir tie,
Širdy kas meilę laiko, -
Gyvenimą
Iš naujo pakartos.
2006 – 01 -30

***
Kiekvienas medis supa
Savo paukštį.
Kiekvienas paukštis traukia
Savo giesmę.
Giesmė suranda
Laukiančią jos širdį.
Širdis džiaugsmingai plaka:
- Pagaliau (šauktukas)
Sulaukė medis savo paukščio,
Kurio giesmė pažadins žemę.
2005 – 04 – 01

***
Neapsakytos mintys
Slėgai ir kamuoja.
Aitru krūtinėje
Nuo žodžių netratų.
Bet atsivert kažkam
Visai – nepagalvoji.
Ir spengianti tyla,
Nors esme kartu.

Kasdieną vaikštom
Kaukes užsidėję,
Pabūgę būti žmonėmis,
Būt savimi,
Nes minioje, deja,
Perdaug teisėjų.
Ir viens kitam
Be galo svetimi.

Šioj žemėje
Tikrai neužsibūsim.
Gyvent su saule
Nelemta, deja.
Kai žvakę
Paskutiniąją užpūsim,
Norėtųsi
Kaltės nejausti širdyje.
2002 – 12 – 25

Nuo Rambyno kalno. Linos Ambarcumian tapyba.

PRAEITIES LAIŠKAI

Iš užmaršties bevaisio sodo
Vėl siunčia laišką praeitis.
Kas taip jau pamiršta, atrodo
Giliai širdy dar gyva vis.

Kitiems visas skriaudas atleidus,
Tikros ramybės nerandu:
Esu pati kažką sužeidus,
Širdy palikusi randų.

O kaip man laiką sugrąžinti?
O kaip išpirkt savas kaltes?
Kamuoja rūpestis. O mintys
Negraužia kažkodėl manęs.
2002 – 02 – 03

SUSITIKIMAS

Į kvapningą liepžiedžių arbatą
Įsidėsiu kiaulpienių medaus.
Tai stebuklas ( šauktukas) Gruody, gale metų,
Gegužė prie liepos prisiglaus.

Ir puodelio žydro aromatas
Po namus nevaržomas pasklis.
Į adventą - rūškaną ir šaltą-
Vasaros akimirka atklys.
2003 – 12 – 10

LAIKAS

Tie maži kalendoriaus lapeliai –
Laiko pėdsakai metų kely.
Tankiai tuksi sekundžių širdelės,
O manojoj širdy - ilgesys.

Keičia žiemą pavasaris žalias,
Juokias vasara, verkia ruduo.
Ir mėnulio belieka ragelis.
Ledo gabalu virsta vanduo.

Sukas ratas ramiai ir vienodai
Ir mes trokštame suktis drauge
Likt šalikelėj niekas nenori,
O suspėti nelengva, deja.
2004 m. gruodis

LAIPTAI

Laiptai. Laipteliai. Laiptukai.
Kopti ir leistis žemyn.
Kyla, vingiuoja ir sukas.
Slidūs. Nuolaidūs. Kieti.

Nei atramų. Nei turėklų.
Aš už save atsakau.
Klaidžioju jais. Gal pasieksiu,
Ką kažin kur palikau.

Mano klajonių stebuklas.
Tu jo suprast negali.
Laiptai. Laipteliai. Laiptukai.
Leisk man negrįžt. Aš toli.
2005 – kovas

***
Laikui visai nesvarbu,
Skubi tu ar vietoje stovi.
Nerūpi visai jam, kas bus
Nes amžinas jis lyg tvirtovė.

Teka ramiai, pamažu
Į gylį, į aukštį, į tolį,
Vilioja žaviu miražu,
O mes kažkur strimagalviais puolam.

Laikui nėra kur skubėt,
Jisai pastovus ir vienodas
Taip trokšti daugiau jo turėt,
Nors visas jis tau atiduotas.
2004 – 03 – 15

LAIKO RATAS

Rytas ir vakaras, rytas ir vakaras,
Kyla ir leidžiasi laiko švytuoklė.
Žiemos ir vasaros, žiemos ir vasaros,
Iš laiko pasaulis pasiima duoklę.

Laikas dosnus – mums save atiduoda.
Gaunam jį visą – ligi trupinėlio.
Dienos visokios – tai baltos, tai juodos
Saulėtos pilkos ar pilnos šešėlių.

Laikas nelaukia – vis skrieja ir skrieja.
Dienos ištirpsta tame jo skubėjime.
Toliuos pradingsta ir vėl priartėja
Šventė, kuri pavadinta Kalėdomis.
2004 – 11 – 29

***
Tu man sakei,
Kad neši ant rankų
Per laiko ir žemės upes.
Upės putoja ir blaško
Mano Berklį laivelį.
Lekiu, jo kraštų įsitvėrus,
Per pačią sraunumą.
Ir visai nebijau,
Kad laivelis suduš,
Atsitrenkęs
Į netesėtų pažadų krantą.
2004 – 05 – 03

ŽODŽIAI

Žodžių gausybė upeliai liejasi.
Pagriebia. Iškelia. Bloškia gelmėn.
Žodžiai vilioja. Žada. Liūliuoja.
Žodžiai apipila laimės gėlėm.

Potvyny žodžių maudomės. Žaidžiame.
Blaškomės. Skęstame. Taškom purslus.
Svaidom strėles. Apsiginti neleidžiame.
Rezgame pinkles. Neriam tinklus.

Tyliai palauksiu, kol nuputojusi
Nereikalingų žodžių vilnis
Lyg gintarėlį – tikrą, vienintelį,
Man skirtą brangų žodį paliks.
2004 – 02 – 11

PAVASARIS

Sugrįžtančių žąsų
Aš šį pavasarį nesutikau,
Nors išlydėjau jas
Pulkais didžiausiais.
Į džiaugsmo šventės sutikimą
Vėlavau,
Vaizduotėj piešdama
Panoramas gražiausias.

Galingas potvynis
Saulėtų spindulių
Apsėmė visą,
Kas gyventi trokšta.
Ir gyvastis sukilo
Priedermių atlikt savų,
Ir liūdesį, ir neviltį
Šalin nubloškę.

Tegul ir pragirgsėjo žąsys
Man nematant,
Gandrus tikrai sutiksiu
Kaip kasmet.
2003 m. kovas

Pavasario belaukiant. Linos Ambarcumian tapyba.


RAGANŲ EGLĖ

Jau seniai aš girdžiu apie eglę...
...Ji keista...Ji – miškų vidury...
Prie jos veda siaurutis takelis...
...Būtinai aplankyt ją turi...

Ir žvelgiu aš užgniaužusi kvapą
Į fantastiško medžio šakas( šauktukas)
O tenai – anei vieno paukštelio.
Lyg dejuoja, lyg šnibžda kažkas...


Debesėlį šukuoja viršūnė...
Pasiklysta tankmėj spindulys...
Va, drevė. Kažin, kas joje tūno?...
Pro kamienus ar kas neišlys?

Nenorėčiau viena pasilikti
Aš prie Raganų eglės keistos.
2006 – vasaris