Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2008 spalio 28d. Nr. 20 (68)


	Imanuelis Kantas
	Piotr VAIL Pakeliui iš Kaliningrado oro uosto miesto link šmėkščioja pavadinimai: Sosnovka, Malinovka, Medvedevka, Orlovka. Visiškai nerusiško - pabaltietiško, šiaurės vokiško peizažo fone šių vardų rinkinys, įtvirtintas Malinovka, kvepia pigia operete. Taksi tiksi lenkiškas skaitiklis, skaičiuojantis sumą zlotais, kuri atsiskaitant galų gale virsta rubliais. Rytų Prūsijos kaimo keliai tarsi alėjos: topoliai, klevai, platanai. Šalia retų akmeninių sandėlių - namai iš pilkų betoninių blokų, pastatyti bet kaip, nėra nei laiko, nei noro nutinkuoti, nudažyti, apželdinti. Pilkas betonas kyla mieste, bet tai rėžia akį tik gatvėse su išlikusiu akmeniniu grindiniu. Kaliningradiečiai didžiuojasi: "Tiktai pas mus visoje Rusijoje grindinys iš vokiečių laikų". Nuo tų laikų dešimtis kita išlikusių vilų su balkonų lipdiniais ir raudonomis čerpėmis Karalienės Luizos gatvėje (Dabar Komsomolskaja), Amalienau rajone (Kutuzovo gatvės apylinkės). Tokie namai tinka kur nors Miuncheno Švabinge ar Rygos Mežaparke. Ryga jaudinančiai prasiveržia Kaliningrade, tačiau vos truputėlį: Rygos nebombardavo, Kaliningradą sumalė į miltus. Ką praleido sąjungininkai, užbaigė persikėlėliai - atvežti čia vietoj išvarytų vokiečių rusų ir baltarusių kolūkiečiai, jų vaikai ir anūkai. Vietiniame muziejuje - nauja salė, kurioje eksponuojami 1946-1947 metų įsakymai, pasirašyti Stalino ir Čadajevo, Šverniko ir Gorkino: dvylika tūkstančių šeimų, vėliau aštuoni tūkstančiai šeši šimtai, po to dar ir dar. Jie atvykdavo į svetimą žemę, kabindavo savo kilimėlius su gulbėmis virš svetimų žemų lovų, mokėsi siūti svetimomis mašinomis "Singer", švenčių metu iš aukštų servantų išimdavo nesudaužytą rožinės spalvos fajansą. Tuščiose vietose statė savo betoną. Kai kada tam atlaisvindavo jau užimtą vietą, kaip 1967 metais, kai susprogdino Karalių rūmus ir pastatė betoninius Tarybų Rūmus, kuriuose niekas niekada nedavė ir neišklausė nė vieno nutarimo, nepravedė nė vieno posėdžio, nepačiupinėjo sekretorės už užpakalio. Tuščia penkiolikaukštė Tarybų Rūmų dėžutė yra matoma Kaliningrade iš visų pusių, o geriausiai - iš Knaiphofo salos, nuo Kionigsbergo katedros, nuo tos vietos, kurioje palaidotas Imanuelis Kantas. Ar daug nuo Kaliningrado iki Vladivostoko sutiksime tokių, kurie būtų perskaitę "Grynojo proto kritiką" ir dvi kitas Kanto "Kritikas"? Aštuntojo dešimtmečio pradžioje svarstė apie galimybę miestą pervadinti Kantogradu. Kažkodėl Kantas Kionigsbergo, tapusio Kaliningradu, genius loci, sustiprina niekur per pusę amžiaus neišnykusį karinės tragedijos jausmą, neišnykstantį pokarinės dramos pojūtį. Stebuklingai išvengęs bombų ir sviedinių, stilingas prūsiškas Gerdauen sukrečia nauju pavadinimu - Železnodorožnyj. Kurhaus Svetlogorske (buvusiame Raušene) toks pat svetimkūnis, kaip svetimkūniu Raušene (būsimame Svetlogorske) būtų buvęs? Keista, bet dešimtmečiais neišnyksta istorinis nejaukumo gyvenimo svetimoje, tegul ir teisėtu būdu, atavistinės jėgos teisės būdu užimtoje žemėje, jausmas. Neveltui rusų-baltarusių persikėlėlių palikuonys visoje srityje renka Rytų Prūsijos senienas. Kiekvienoje teutoniškų pilių griuvėsių apsuptoje vietoje - organizacijos su senais herbas ir riteriškais turnyrais. Černiachovsko - Instenburgo įžymybė - vietinis elektrikas, visų vadinamas Riteriu Gena. Šaknų paieškos. Tačiau kokių? Žemėje, kurioje pasidarbuota trintuku, o nutrintoje vietoje parašyta iš naujo: Zelenogradsk, Svetlogorsk, Ozersk, Slavsk, Pravdinsk. Nežiniuko šalis. Amžinai laikinas prūsiškas Kionigsbergas išlieka protu nesuvokiamu daiktu savyje, kaip mokė čia gimęs filosofas, keturis metus buvęs Rusijos pavaldiniu. Belieka paklūstant kategoriniam imperatyvui išvardinti besidauginančias antinomijas. Lėlių teatras Šventosios Luizos kirchėje. Mažytis Leninas kurortiniame Kranze. Betoninis gastronomo pastatas Rybačij - Rositten gyvenvietėje, kuri paminėta kionigsbergiečio Hoffmano pasakojime. Levitaniški auksiniai beržai su raudonų krūmų intarpais ir negeltonuojančiais juodais alksniais Kuršių Nerijos kelyje. Paroda "Žemės debesys" – Psichiškai nesveikų žmonų kūryba. Pribrežnyj gyvenvietė - Hamburgo miestas". Gintaro muziejuje - Kionigsbergo dėžutės, žvakidės, nukryžiuotieji, kaliningradietiški ledlaužiai, sputnikai, plieno lydytojai. Pilkas betonas virš juodai pilko grindinio. Atsilaisvinusi Knaiphofo sala, kaip kompensaciją gavusi naują registraciją - Sala. Katedra Saloje atstatyta, viduje tuščia, kaip ir Tarybų Rūmuose, tačiau iš išorės elegantiška ir sutvarkyta. Bokšte - Kanto muziejus su knygomis, graviūromis, marmuriniu biustu, atsiliepimų knyga. "Man, mano sesutei Ritai ir mūsų mylimoms senelėms labai patiko. Kantas buvo didis žmogus. Alina." "Mes labai sužavėti katedra ir Kantu. Eskadrinio menininko "Nastojčivyj" ekipažas". "Mylimam Kantui - Olia". "Atvykome iš Udmurtijos. Deginomės, maudėmės, o šiandien susipažįstame su Kantu. O kiek dar laukia ateityje!". "Mums labai patiko, ypač Kantas. Mes netgi su juo nusifotografavome. Jis buvo su jūreiviška kepuraite. Batfloto jūreiviai". Pilkoppen gyvenvietėje, Kuršių Nerijoje - kotedžai su židiniais ir glintveinu. Glintveiną skaniai paruošia pensionato bare po žydru užrašu "Maitinimo punktas" ir tampa aišku, jog čia - ne Pilkoppen, o vis dėlto Morskoje. Vakare prie ramaus vandens - viskas beveik kaip vaikystėje, kitos Baltijos įlankos pliaže, renkant gintarus į degtukų dėžutę. Po prieškariniu signaliniu stiebu iš juodo plieno susibūrę europietiškos išvaizdos žvejai, tad pirmomis minutėmis nuvilia jų rusiškas be akcento: "Nu ne, kokia žuvis, tik iš ryto bus, mes šiaip sau stovim". Draugiškai tiesia pakelį "R-1": Užsirūkykite, - pats tik šis vokiškas šūdas". Vokiško dūmo debesėlis. Žvaigždėtas dangus virš galvos, moralinis įstatymas mumyse. Už kopų - Kanto miestas su jūreiviška kepuraite, betonine grynojo proto kritika. Vertė Vygantas Vareikis

Atgal...