Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 lapkričio 25d. Nr. 22 (70)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
"Muižės lietuvio" tautosakos rinkinėliai. II dalis
 
Egidijus BACEVIČIUS


Ernstas Vilhelmas Berbomas - Muižės dvaro kraštotyrininkas (dail. Juozas Griušys).


Pažintis su "Dainų" autoriumi

Berbomo ketinimai pažinti ir bendradarbiauti išsaugojant Mažosios Lietuvos dvasines vertybes matomi iš negausių žinių apie jo santykius su Karaliaučiaus m. konsistorijos tarėju, teologijos profesoriumi L.G.Rėza. (1776-1840 m.). Muižės dvarininko ir profesoriaus pažintis įvyko antrojo (1827-1835 m.) lituanistinio savitumo sureikšminimo laikotarpiu ir truko penkerius metus. Numanoma paskata užsimegzti pažinčiai tikriausiai buvus prieš aštuonerius metus - 1825 m. išleista knyga "Dainos oder Litthauische Vokslieder". Knygelė Lietuvoje ir svečių šalių kūrybinės ir mokslinės bendruomenės ratuose susilaukė didelio susidomėjimo. Ji tapo parankine dainų rinkėjams bei tyrinėtojams. Žinių, ar Berbomas turėjo šią knygelę savo bibliotekoje, nėra. Iki atmintinos pažinties Berbomas jau buvo į vokiečių kalbą išvertęs ir skelbęs lietuvių liaudies dainą. Taip pat yra žinoma, kad 1834 metų vasarą nežinomomis aplinkybėmis Berbomas lankėsi Karaliaučiuje ir svečiavosi profesoriaus namuose. Vėliau konsistorijos tarėjas buvo kviestas apsilankyti Muižėje, bet kelionė dėl prastos sveikatos neįvyko. Muižės tautosakos rinkėjas gerai žinojo konsistorijos tarėjo gimtinęe esant Karvaičių kaimą (Kuršių nerija) ir galbūt ne kartą lankęsis joje. Apie Karvaičius kaip Rėzos gimtinę jis užsiminęs rankraštyje "Kai kurios žinios apie Jociškius...". Spėjama, prasidėjusios pažinties su profesoriumi įtakoje 1835 m. mėnraštyje "Prūsijos provincijos lapai" buvo paskelbtas eilėraštis "Paskutinis Karvaičių medis". Jame nesunkiai atsekame idėjinės sąsajas su Rėzos eilių rinkinio "Prutena" eleginiu eilėraščiu "Užpustytas kaimas" (1809 m.). Abu eilėraščiai skirti laiko ir klajojančio smėlio išnaikintam žvejų kaimeliui, profesoriaus gimtinei.

Laiškų apsikeitimo laikotarpiu Liudvikui Rėzai buvo 58-eri. Biografas F.V.Šubertas (F.W.Schubert) rašė, 1834-35 m. konsistorijos tarėjo sveikata buvo smarkiai pašlijusi. Pasikartojantys ligos atkryčiai mažino darbingumą, apkartino santykius su bičiuliais ir studentais. Paskutiniame gyvenimo dešimtmetyje Rėza buvęs kūrybiniame atoslūgyje ir pastebimai atitolęs nuo lietuviškų dalykų. Jis retai besilankė universiteto mokslinės draugijos posėdžiuose, kur anksčiau aktyviai dalyvavo, paskutiniais gyvenimo metais nerašė straipsnių. 1840 m. rugpjūčio 30 d. sunkiai pasiligojęs profesorius 7 valandą mirė.

Laiškai konsistorijos tarėjui

Mus pasiekusios žinios apie E.V.Berbomo ir L.G.Rėzos susirašinėjimą labai vienpusės. Jos atsekamos iš "Muižės lietuvio" laiškų, įvykių priežastinių ryšių. Po L.Rėzos mirties rankraščiais saugoti Karaliaučiaus m. slaptajame archyve. Baigiantis II pasauliniam karui universiteto archyvas buvo išblaškytas, dalis suniokota. 1945 m. lapkritį išgelbėtoji dalis tolesniam saugojimui pervežta į Lietuvos mokslų akademijos biblioteką. Šiandien rankraščių skyriuje yra trys E.V.Berbomo laiškai Rėzai. 1835 m. III 6 d. laiško pagrindinė dalis žinoma tik iš 1938 m. J.Ereto padaryto nuorašo. Jos vertimas perspausdintas Albino Jovaišos "Lietuvių dainos" II dalies priede. Laiškai sąlyginai įvardijami numeriais pagal parašymo laiką. E.V.Berbomas laiškus rašė 1835 ir 1839 metais ir apima du gyvenimo bei visuomeninės veiklos tarpsnius: 1835 metai, t. y. laikotarpis gyvenant Muižėje iki jam tampant burmistru, ir 1839-ieji metai, tretieji metai einant Klaipėdos miesto burmistro pareigas.

Pirmas žinomas laiškas L.Rėzai išsiųstas iš Muižės dvaro 1835 m. III 6 d. Žinomas tik pagrindinės laiško dalies turinys. Jame buvo padėka ir prisiminimai apie 1834 m. vasaros apsilankymą Karaliaučiuje pas profesorių. Prieškario kalbotyrininkai J.Eretas ir M.Biržiška mini, kad laiško priede buvo epikūrininkų lotyniško posakio "Ede, bibi, lude, post mortem nulla voluotas" (Dainuok, gerk ir šok, po mirties nebus malonumų) vietinė, lietuviška, pabaiga -..., post smerczio busi nuluptas, matyt, sukurta paties laiško autorius. Jame taip pat buvo surašyti pamario žvejybos būdų ir vėjų rožės įvardijamai.

Antrojo laikotarpio laiškai siųsti aktyvios visuomeninės veiklos tarpsniu. 1836 m. vasario 26 d. Klaipėdos miesto tarybos balsavime Berbomas buvo išrinktas burmistru. Gyveno Klaipėdoje, tačiau dažnai lankėsi Muižės dvare, kur buvo pasilikusi žmona ir sūnus. Antras ir ketvirtas laiškai siųsti iš Klaipėdos 1839 m. Tai buvo paskutiniai daug įtampos ir nemalonių sukrėtimų sukėlę vadovavimo miestui metai. Gruodžio mėn. miesto taryba burmistrui išsakė nepasitikėjimą, privertė jį atsistatydinti ir jis buvo išlydėtas į pensiją.

Antras ir trečias (1839 m. III mėn. ir 27 d., VII, 7 dienos) laiškai yra be vokų. Juos atstojo du kartus kryžmai perlenkti standūs rudi laiško lapai. Iš spaudų matyti, kad trečio laiško persiuntimas kainavo 4 su puse franko. Spausdintomis raidėmis užrašyta Memel, 7 July 1839 (t. y. Klaipėda, 1839 m. liepos 7 d.). Laiškas buvo be pašto ženklo ir adreso, antraštėje įrašyta Karaliaučiaus konsistorijos tarėjui ponui Rėzai (Rhesa). Greta, matyt, laiškanešio ranka rašytas siunčiamo laiško eilės numeris - 42 ir apskritame įspaudas N-1. Abu laiškai rašyti rudu rašalu, vokiečių kalba, gotiškais rašmenimis. Pagrindinėje laiško dalyje rašysena yra tvarkinga, tačiau vietomis, ypač prieduose, sunkiai įskaitoma - šiandieniniam skaitytojui būtini skaitymo įgūdžiai.

Išskirtinis yra trečias, lapkričio 12 d., laiškas. Tai buvo kartu ir atsakymas į vienintelį mums žinomą 1839 m. rugsėjo 26 d. L.Rėzos laišką gerbėjui iš Klaipėdos. Iš eilučių dvelkia jaudinantis dėkingumas ir pagarba profesoriui. Neatsitiktinai ir parašytas jis buvo ant balto, minkšto (t. y. geresnės kokybės) popieriaus. Savo apimtimi bei priede pateiktų žodžių gausa jis pranoko ankstesniuosius.

Pamario žvejų žodynėlis

Kalbotyros požiūriu vertingi Berbomo laiškų Rėzai priedai iki šiol nebuvo tirti. Pirmas kalbininkų dėmesį į laiškus atkreipė M.Biržiška. Aptardamas Liudviko Rėzos rankraštyno neskelbtą dalį jis rašė: "Atkreipiu kalbininkų dėmesį į Berbomo laiškus su žodžių lobynu, kuriame jie ras sau nemažai įdomios medžiagos" (Biržiška, 1937, p. VIII). Berbomas laiškuose atsiuntęs žvejų bradinės burvaltės virvyno ir takelažo sandaros piešinius plunksna. Valties plaukimo eigą žodžiuose "vingiuoti" ir "kartenti" aiškino piešinėliais. Prieduose išskirtinai daug žvejybos įvardų. Žodynėlis sudarytas dichotomijos būdu: lietuviškas žodis ir vokiškas atitikmuo arba paaiškinimas. Į junglų aprašymą įterpti poledinės didžiosios žūklės (Žiemas Mast's), žvejų kablio ir burpilo piešiniai, pateiktos galimos žodžių "Aistmarės", "drėbti", „gatvė“ ir kitų kilmės. Ji aiškinta pagal rašybos ar tarties panašumą, t. y. žodžiai laikyti kitų vediniais. Paaiškinimuose pasitelktos nuorodos į šaltinius, pvz., Hartknocho ir Milkaus knygas. Laiškuose žodžių apskaitai palengvinti yra pabraukymų plunksna, vėliau užrašyti žodžiai išskirti kryžiukais (pieštuku). Berbomo laiškuose Rėzai esama pasikartojamų, bylojančių apie rinkėjui kilusį poreikį prieduose surinktą žodynėlį siųsti pakartotinai.

Tikslų Berbomo surinktų ir atsiųstų žodžių bei posakių kiekį šiandien yra sunku įvardyti. Nėra žinoma, kokiomis aplinkybėmis jie buvo surinkti. F.G.Neselmanas įvadinėje "Lietuvių-vokiečių kalbų žodyno" dalyje minėjo, kad "žodyno rašymas yra sunkus darbas, ypač tuomet kai gyva kalba neturi literatūros" (1850 m. spalio 25 d.). Suminėdamas žodžių pateikėjus rašė, kad iš Berbomo gavęs 170 žodžių (Nesselmann, 1851 m.). Laiškuose ir rankraščiuose (autoriui - E.B.) pavyko suskaičiuoti, kiek daugiau, t. y. 180 lietuviškų žodžių ir aštuonis posakius. Daugumas jų - vietiniai žvejybos padargų, laivybos, žuvų ir augalų, gamtos reiškinių bei buities įvardai. Berbomo laiškuose ir žodyne atskirų žodžių aiškinimai sutampa, matyt, perrašyti netaisant. Dalį Berbomo surinktų posakių yra perspausdinęs A.Šleicheris "Lietuvių kalbos gramatikoje" ir “Lietuvių kalbos skaitiniuose” bei "Žodyne" (Schleicher, 1856 - 1857 m.).

Tiriant sužinota, kad Muižės dvaro knygų rinkinyje buvo pagrindiniai XIX a. vokiečių-lietuvių kalbų žodynai. Neatsitiktinai laiškuose ne vieną žodį lydi pastaba, kad jis yra, ar, priešingai, nėra J.Milkaus (J.G.Mielcke, 1732-1807 m.) "Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodyne" (1800 m.). J.Milkaus žodynas įdomus tuo, kad jame yra net keturios prakalbos į skaitytoją: paties autoriaus, I.Kanto, valstybės patarėjo C.F.Heilsberg ir Daniel Janiczko. Įvadiniuose žodžiuose užrašyti pagrindiniai idėjiniai lietuvių kalbos žodyno rinkėjų ir kalbos tyrėjų siekiniai, skatinę nelikti abejingais senos išnykstančios tautos žodiniam lobynui. Berbomo asmeninės bibliotekos J.Milkaus žodyno lapų paraštėse yra kelios pastabos dėl žuvų ir žvejybos terminų. Berbomas bandė atlikti gilesnes žodyno studijas. Taip pat surastas Berbomo bibliotekoje buvęs G.H.Neselmano (Georgas H.Nesselmann, 1811-1881 m.) "Lietuvių-vokiečių kalbų žodynas" (1851 m.). Žodyno autorius nuo 1843 m. pastoriavo Karaliaučiuje, vėliau dirbo universiteto profesoriumi. 1846 m. kalbininkas paskelbė atsišaukimą į krašto visuomenę dėl tautosakinės medžiagos rinkimo. Berbomo bibliotekos knygoje esantys įrašai leidžia daryti prielaidas apie glaudesnius ryšius su autoriumi. Žodyno pirmajame aplanke yra autoriaus ranka užrašyta padėka ir sveikinimas talkininkui iš Muižės. Knygos titulinio lapo apačioje yra Berbomo parašas - nuosavybės paliudijimas. Paraštėse gausu plunksna rašytų pastabų, o galiniame atvarte yra suvestinis sąrašas ir nuorodos į atskirus puslapius.

Pirminis žodžių visumos sugretinimas liudija, kad surinkti posakiai ir žodynas priklauso vakarų žemaičių tarmei. Berbomo sudarytą žodynėlį planuojama ateityje paskelbti.

Kintų apylinkių dainos

Negausios žinios apie Muižės dvarininką, kaip Kintų krašto dainų rinkėją. Jau buvo minėta vienintelė 1833 m. mėnraštyje Berbomo paskelbta daina "Asz vargdienele, asz be tetuzio". Daina siųsta iš Muižės dvaro. Šiame ankstyvajame tautosakos laikotarpyje dainų žodžiai versti į vokiečių kalbą, taip siekta jas padaryti pasiekiamas vokiškai kalbančiam skaitytojui. Tuo keliu ėjo ne vienas dainos rinkėjas.

Berbomo laiškuose ir periodikoje yra septynios dainos užrašytos lietuviškai. Dainos priskirtinos šioms teminėms grupėms: karo (Vėluvos mūšis), vestuvių išvažiavimo (Jaunamartė), vestuvių piršlybų (Nerūpestingoji), šeimos (Aš vargdienėlė, aš be tėtužio), darbo (Žvejų daina) ir dvi pramoginės dainos (Šnekėti gerti ir Paukščių darbeliai). Dainų tyrėjai, vertinę Berbomo laiškuose užrašytas dainas, pastebėjo, kad jos užrašytos netiksliai, be gaidų, yra be melodijų. Galbūt dėl to 1843 m., kai Rėzos pasekėjas, Karaliaučiaus profesorius Fridrichas Kuršaitis paruošė ir Berlyne išleido antrą L.Rėzos "Dainų" leidimą, rankraščiuose buvusios Berbomo dainos neįtrauktos. Muižės apylinkių tautosakos rinkėjo dainos skelbtos Karaliaučiaus universiteto kalbininko G.H.Neselmano (1853 m.), čekų kalbininko A.Schleicherio (1857 m.), kiek vėliau Christiano Bartscho (1893 ir 1899 m.) dainynuose. Kelias dainas į Mažosios Lietuvos dainyną lietuvių kalba įtraukė Vilius Kalvaitis (1905 m.). Painius pamario dainų skelbimo kelius apžvelgė M.Biržiška 1935 ir 1937 m. išleistame "trečiajame" L.Rėzos dainų leidime. 2000 m. į lietuvių kalbą išversta Ch.Bartscho knyga "Dainų balsai". Joje atkurti anksčiau netiksliai ir nepilnai užrašyti, į vokiečių kalbą versti daugelio dainų žodžiai ir gaidos. Dainos pritaikytos šiandieniniam vartotojui. Iš jų sudarius menamą "Kintų apylinkių dainų rinkinį" galima susipažinti su pamario dainų įvairove ir melodijų spalvingumu.

Visa aptarta Berbomo tautosakinė medžiaga ir rašytinis palikimas byloja Muižės dvarininką buvus ankstyviausiu pamario kraštotyrininku, mums išsaugojusio dalelę šių vietų praeities.


                                               E.V.Berbomo rankraštis.
 
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.