Įdomu pastebėti, kad vizualiai Tilžės aktą mes linkę įsivaizduoti ir sutapatinti su spalvotu, meniškai papuoštu, didelio formato plakatu, kurį 1936 m. - taigi praėjus 18 metų - išleido Jonas Vanagaitis Klaipėdoje, "Ryto" spaustuvėje. 1918 m. lapkričio 30 d. priimtas aktas buvo santūraus turinio ir formos dokumentas, kuris vadinosi paprasčiausiu "Pareiškimu". Reikšmingą Tilžės akto pavadinimą šis dokumentas įgavo gerokai vėliau. Kiek galima matyti ir pačių akto pasirašymo aplinkybių, jos nebuvo tokios iškilmingos, kaip galėtume manyti. Akto priėmimas nebuvo pagrindinis ir pirminis 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje susirinkusios Prūsų Lietuvos tautinės tarybos darbotvarkės klausimas. Pirmi darbotvarkės klausimai buvo: 1) ligtolinės Tarybos veiklos aptarimas; 2) Tarybos pirmininko Gaigalaičio dviprasmiško elgesio svarstymas; 3) naujo pirmininko rinkimas. Ir tik paskutiniu 4 punktu, aptariant einamuosius reikalus, buvo nuspręsta priimti pareiškimą, kuris vėliau tapo žinomas Tilžės akto pavadinimu.

Tilžės aktas nėra pirmas ir vienintelis dokumentas ar pareiškimas, kuriame kalbama apie siekius sujungti Mažąją ir Didžiąją Lietuvas. Apie šiuos siekius dar 1914 m. prakalbo Amerikos lietuviai, vėliau - lietuvių konferencijoje Šveicarijoje, Olandijoje, galiausiai Rusijoje.

Regis, kaip tik Amerikos lietuvių delegacijos išgautas Amerikos Prezidento W.Wilsono pažadas Mažąją Lietuvą iki Karaliaučiaus atskirti nuo Vokietijos ir prijungti prie atsikuriančios Lietuvos valstybės buvo tas akstinas, nuo kurio ir užvirė karštos viešos politinės polemikos Rytų Prūsijos visuomenėje. Atvirai kalbant, galima smarkiai suabejoti, ar būtent tokios formuluotės buvo Amerikos Prezidento W.Wilsono pažadas (tikrai žinoma, kad Amerikos lietuvių tautos taryba 1918 m. gegužės 3 d. buvo nusiuntusi savo delegaciją pas Amerikos Prezidentą, kuris pažadėjęs remti Lietuvos nepriklausomybę). Amerikos Prezidento teiginiai, apie kokius nors konkrečius teritorinius pertvarkymus, t. y. apie Mažosios Lietuvos prijungimą prie Didžiosios Lietuvos, yra vargiai tikėtini, greičiausiai jie atsirado pačių lietuvių interpretacijų, kurias netruko pasigauti ir kaip antis paleisti vokiška spauda, dėka.

1918 m. lapkričio mėn. laikraštyje "Tilister Allgemeine Zeitung" pasirodė miesto burmistro, apskrities viršininko ir vyr. evangelikų liuteronų bažnyčios galvos - superintendento pasirašytas straipsnis, kuriame buvo išreikštas pasipiktinimas laikraštyje paskelbtu Amerikos Prezidento pažadu rusų lietuviams, o taip pat išsakyta nuomonė, kad niekas nenori nuo Vokietijos atsiskirti ir niekas nenori prisijungti prie žymiai žemesnės [Lietuvos] kultūros. Ten pat buvo raginimas organizuoti ir vykdyti protesto akcijas minimais klausimais. Kaip atsakas į šią protesto kampaniją pasirodė birutininkų suburtos Prūsų Lietuvos tautinės komisijos 1918-11-16 platus atsišaukimas vokiečių ir lietuvių kalbomis Lietuviai, pabuskit, kuris buvo išplatintas bemaž 100 tūkst. tiražu. Šį atsišaukimą galima vertinti kaip Tilžės akto pirmtaką, tik jis buvo kur kas emocingesnis ir aštresnis (pvz., ten aptinkami tokie šūkiai kaip: Viena giminė, viena kalba, viena žemė, viena valdžia, išsireiškimai: mes su Didž. Lietuva esame vienos motinėlės vaikai arba balsuokit, kad laikas ateis, tiktai už prisiglaudimą prie Didž.Lietuvos. Ten mus nespaus didi mokesčiai, nes Lietuva neturi senų skolų ir pan.). Lapkričio 30 d. Prūsų Lietuvos tautinės tarybos pareiškimas buvo tąsa prasidėjusios polemikos, tačiau pastarasis dokumentas buvo jau kur kas didesnio politinio svorio - jį išleido ir tūkstančiais egzempliorių išplatino organizacija, kuri vienijo nemenką būrį aktyvių lietuvių visuomenininkų. Tačiau vėlgi reikia priminti, kad šis viešas pareiškimas ypatingų apčiuopiamų teisinių pasekmių neturėjo. Tai buvo labiau slaptas žaidimas viešaisiais ryšiais, formuojant tiek visuomenės nuomonę, tiek darant įtaką tarptautinei politinei opinijai. Tilžėje priimtu dokumentu buvo galima pamojuoti tarptautiniu mastu, parodant, kad čia gyvena ne vien vokiečiai ar provokiškai nusistatę lietuvininkai, tačiau ir susijungimą su Lietuva puoselėję gyventojai.

Pats Tilžės aktas ir Prūsų Lietuvos tautinė taryba buvo itin savalaikis reiškinys. Vokietija ką tik buvo paskelbusi kapituliaciją, kiek anksčiau buvo paskelbtas Lietuvos valstybės atkūrimas. Neišvengiamai artėjo Vokietijos tautiškai mišrių žemių revizijos procesas. Tad Prūsų Lietuvos tautinės tarybos pasirodymas ir jos priimti pareiškimai pasirodė neatsitiktinai tuo laiku. Ir, matyt, niekas negalėtų paneigti, kad šis Tilžės aktas ir vėlesni šios Tarybos pareiškimai tam tikra dalimi prisidėjo prie to, kad Klaipėdos kraštas būtų atskirtas nuo Vokietijos. Netiesiogiai Tilžės aktas, matyt, taip pat įtakojo mintis apie sukilimą Klaipėdos krašte 1923 m.

Jeigu prieš tai buvo kalbėta apie tam tikrą Tilžės akto desakralizaciją, demitologizavimą, pažymint, kad šis aktas teisine prasme nebuvo reikšmingas dokumentas, tačiau labiau vertintinas kaip vienas viešų ryšių kompanijos būdų vietos ir tarptautinei opinijai formuoti. Iš kitos pusės verta pažymėti, kad Tilžės aktas buvo drąsus žingsnis ar poelgis, nes Vokietijoje šis aktas buvo įvertintas kaip tėvynės išdavystė, už kurį grėsė ar buvo grasinama gana griežtomis sankcijomis. Štai tas pats Tilsiter Allgemeine Zeitung tokias lietuvių aspiracijas pavadino beprotiškomis ir nauju lietuvių niekšiškumu. O štai vienas vokiečių valdininkas vienam iš lietuvių Tarybos narių Jokūbui Stiklioriui pranešė, kad jis nuolat gaunąs piliečių reikalavimus areštuoti Mažosios Lietuvos tautinės tarybos narius už krašto išdavimą, todėl draugiškai patarė lietuvininkams uždaryti savo tautinį "kromelį" ir dingti iš Tilžės.

Suprantama, Tilžės akto reikšmė, ypač kaip simbolio, kuris atspindėjo kultūrinius Mažosios ir Didžiosios Lietuvos ryšius, yra nepaneigiama. Tačiau nuolat reikėtų saugotis pervertinimo, nes dažnai paprasti aktai, įvykiai, virtę simboliais, neretai istorijos eigoje yra linkę apaugti mitais, tapti nekvestionuojamomis, neliečiamomis šventenybėmis.