Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 gruodžio 23d. Nr. 24 (72)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 

Kalėdų eilės

 

 

Ramunė Ordo (Juciūtė)

Kūčių stalas

Už kūčių stalo atsisėsk
su tais, kuriuos tu myli.
Ant stalo lėkštę dar padėk
dėl to, kuris paklydęs.

Jei pasibels jisai - sakyk:
žinojau, kad ateisi.
Tuomet širdim jis pamatys,
kad nemanai jo teisti.

Nuprausk jo veidą ir priglausk,
tuomet apleis jį baimė.
Ant žemės žmogui būt ŽMOGUM -
pati didžiausia laimė.

Už Kūčių stalo atsisėsk,
lėkštučių dar daugiau pridėk.
 




Birutė Gaigalienė

...Pasiilgom balto sniego pūko,
Žiemiško saulėtekio vėsos,
Ledo kaspino vaikystės upėj
Ir Kalėdų pasakos senos.

Šuliny vanduo vynu pavirtęs,
Gyvulėliai kalbina linksmai,
Aušroje varpai iš tolo girdisi,
Pilni šerkšno sodai ir plaukai...

Tylią naktį gieda erdvės plačios, -
Tylos reikia žemei neramiai -
Kūčių vakarą pabūki svečias
Mintimis, kur būta taip seniai.

Žemą pilną rūpesčių paglostyk,
Jau pavargusia nuo skausmo ir ugnies.
Tegul laukia pilni džiaugsmo uostai
Ir svajonės virpanti žvaigždė.

Pažiūrėki, kaip mažylis miega,
Po ramybės angelo sparnu.
Tyliai krenta nesulauktas sniegas, -
Šventą naktį žemėje šviesu.

Audrius Šikšnius

Šiąnakt veriasi vartai dangaus
Ir pro juos,
Žvakele pasišviesdamos,
Pasiklydusios vėlės
Pareina būriai.
Mes - ne vėlės,
Mes tik nuo dangaus,

Taip toli,
Kad net Vėlinių žvakės
Kelių neapšviečia.

***

Kad atidžiau
į mus pažiūrėtų,
Kad mūsų atgailos
Netaptų lemtimi,
Užtenka Dievui
Vieversį išgirsti,
Ar vaiką verkiantį nakty.


Mamos skara austinė

Visi keliai apsnigti,
Takai visi užpustyti,
Po tavo skara austine
Sapnai tebelaukia ryto.
Išblėso žarijos seniai,
Šalti pelenai pajuodo,
Dievas šventu baltumu
Užklojo laukus ir sodą.
Tarp miegančių obelų
Dangaus pranašai sustoję -
Toli jie dabar nuo žmonių,
Žmogus nuo jų atitolęs.
O tu mane apkamšyk
Skara austine savąja,
Kol šiapus pirkios be langų
Namų dvasia dar gyvena.

Kūčios

Diena
Į sutemas
Jau brenda.
Ir šventas vakaras, kai kiekviena burna
Prabyla liudijimu
Kad Gimimas
Stipresnis
Už Mirties pavydą.

***

Mes paklydom visi
Amžinoj Kalėdų nakty.
Neberandam kelio
Nei kartu, nei po vieną.
Mums melavo,
Kad žvaigždės -
Langai angelų.
Mus apgavo -
Ne čia gimė Dievas.


Dalia ŽIBAITIENĖ

Baltojo angelo belaukiant,
Į delnus leidžias sutema,
Neprasiskleidusi diena
Visas užuolaidas užtraukia
Ir danguje,
Ir ant širdies...
Tiktai žvaigždynai švies
Ir švies,
Praskyrę kelią tam
Baltam,
Su viltimi ir pamirštam.
Baltųjų žodžių ilgesys
Atvers užšalusias duris...
2008-12-15


Per didelį dangų
Debesys plaukia.
Ant vieno -
Mano jaunystė pačiam pakrašty,
Nuleidusi kojas,
Supasi, laukia,
Kol iš toli
Ant lietaus debesies
Atplauks dabartis,
Išdėliojus dienas ir naktis,
Jie nueitą kelią palieka.
O ten, virš galvos, -
Dangaus vidurys -
Mėlynas, amžinas ir nepasiekiamas.
2008-09-10


Drugelių deginimas

Ant stalo obuoliai,
ant stalo duona, vynas
ir pyragai,-
gal per vėlai,
nes tu neatėjai,
ir vienas kito nesurado
daina ir duona.

O dvasia,
drugiu nutūpusi ant taurės,
plazdėjo žvakės šviesoje
ir glaudės
nudegusiais sparnais
į liepsną.

 

Erškėčių krūmas

Erškėčių liepsnojantis krūmas -
stovėti ir suprasti.
O šimtmečiai teka ir būna,
ir kelio negali rasti:

Per dykumas
ratais eiti,
kol kelios kartos išmiršta,
iš prakaito krauti kraitį,
kai nuospaudom dega pirštai

Stovėti ir suprasti,
ką Esantysis kalbėjo, -
erškėčių liepsnojantys krūmai
prie sodų ir prie alėjų...

***

Peržegnojau lietų, vėją ir laukus,
ir tamsos akis
po skersgatvius klajojančias,
kur išalkęs slepiasi žmogus,
kur beprasmiškai ištiškęs kraujas.

Rytus, vakarus ir į pietus -
tuos, kur laukti nesiliauja,
peržegnojau
gyvus ir kapus,
ir parėjusius,
ir tuos, kurie keliauja.


Laimutė Mataitienė

Prieš aušrą

Už lango šaltis spaudžia
Languos vien marginiai
Aušra dar guli, snaudžia
Po sniego patalais
 

Danguj mėnulis pilnas
Į žemę žvalgosi šaltai
Upeliai virtę tiltais
Ir negyvi laukai

 

Baltos svajos

Krinta sniegas purus,
Laimės kąsnius skaičiuoji
Tokius baltus, trapius,
Kad ištirps, negalvoji.

Pastovėk po dangum,
Gal apsnigs rūpestėliai
Pasijusi žmogum
Plaukia mintys šešėliuos.

Plaukia mintys su dūmais
Iš pirkelės ankštos.
Debesy, sniego rūmais
Kibirkštėle maža šilumos.

 

Kartais reikia sušalti

Įbrėžęs į langą leliją,
Jis medy pakibo, atgijo.
Šaltukas atėjo pas mus,
Sustingdė ir mano namus.

Nepagaili jis ir paukštelio
Ir gruodu nukloja takelį.
Toks šaltas, bejausmis, ūmus,
Ne džiaugsmo yra jis sūnus.

Bet kartais ir jis pravartus,
Nors stingdo mūs kaulus senus.
Jei šalčio nebūtų, žiemos,
Apsnūstume mes nuo kaitros.


Sniegkritys

Tyliausias sniegkritys.
Duris baugu trankyti.
Pačiam vidurdieny
Tylu, kaip ir iš ryto.

Tyliausias sniegkritys,
Įsivyniojęs medvilne,
Įstojęs į pūkus,
Bevaikščioja po žemę.
 


Žiemos vidurys

Sniegas baltas, purus,
Vėjas siaučia įšėlęs.
Dangaus veidas niūrus,
Žvaigždės mėto šešėlius.

Snaigės krinta pulku,
Kloja žemę pūku,
O danguj pilnatis -
Raganėlių naktis.

Tokią puotą sukėlė,
Žvaigždę žemėn nukėlė:
Jei keleivį sutiko,
Gyvo jo nepaliko.

Uždarysiu duris
Ir ugnelę pakursiu.
Pats žiemos vidurys,
Sau likimą išbursiu.

***

Metai skrieja lyg paukščiai,
Vėl žiema, vėl Kalėdos.
Ką atneš naujas sausis,
Ką įspaus mūsų pėdos?

Tu priglausk prie peties
Kas šiandieną arti
Draugui ranką ištiesk
Ir bėdas išklausyk.

Naujų metų vilties
Žiburėlį uždek
Neminėk praeities
Tikėk laimės žvaigžde.

Taurėn laimės pripilk
Išdalink po mažytį lašelį
Kas šiandieną aplink
O ir tiems kas ateiti negali.

Vilma Grigonienė

Kalėdų žinia

Baltas baltas,
Tylus tylus
Mano laiškas Kalėdų rytą
Tarsi paukštis tave aplankys.
Žodžiai birs į akis ir į delnus,
Stebuklingai šilti ir švelnūs
Tavo širdį slapta palytės,
Pakylės lig vilties, lig žvaigždės…

Baltas baltas,
Švelnus švelnus
Skuba džiaugsmas į tavo namus…

***

Akimirkos džiaugsme trapus,
kas esi
pačiame laukimo vidurnakty -
dvylikos dūžių skambėjime,
laiko svaigiam skubėjime,
kai negaliu suprasti
tavo gilios prasmės?

Akimirkos džiaugsme trapus,-
tu -
pradžia, kupina vilties,
tu -
liūdna šypsena praeities.
Tu -
likimo ranka ant peties.


Teresė Lorančienė

Advento žvakelė

Daugybė žvaigždžių...
Dangus priartėjo.
Mėnesiena sidabrą
Ant žemės išliejo.
Ir vaikšto po kiemą
Medžių šešėliai,
Ir siaudžia, ir gaudžia
Laisvi šiaurūs vėjai,
Ir dega žvakelė
Ant ilgesio lango,
Ir brangūs šešėliai
Širdį aplanko.

 

 

Tūkstantmečio Kalėdoms

Kiek amžių gegutės kukavo
Palei Nemuno vingius žavius
Ir sudėjo, gražiai suringavo
Pačius nuostabiausius vardus.

Kiek amžių lopšinės aidėjo supintos iš meilės sapnų,
Jos vardą gimtinei sudėjo
Iš lietaus stebuklingų lašų.

Kiek amžių upės tekėjo,
O ji vis gyva ir laisva.
Jos vardas jau tūkstantį metų
Užrašytas širdimi - Lietuva.

Kalėdų naktį

Dangus prie žemės priartės...
Kiekvienas lauks savos žvaigždės.
Kalėdų naktį stebuklingą.
Vaikystės takas grįžti kvies...
Širdis vėl bus pilna vilties
Kalėdų naktį stebuklingą.
Giesmė ligi dangaus nuskries...
Dangus prie žemės priartės...
Ramybės, laimės palinkės
Kalėdų naktį stebuklingą...

Kalėdų giesmės

Jau Kalėdines giesmes gieda
Vaikai balsais angelų
Per audrą, per tamsą ir sniegą
Jis kyla lig dangaus, lig žvaigždžių.

Vėl širdis kūdikystę sapnuoja
Metų virtinės dingsta staiga.
Vėl žemė stebuklais alsuoja
Ir skamba vaikystės giesmė.
 

V.Grigonienės nuotrauka "Suskilusi akimirka" ir T.Lorančienės karpinys "Ventė"

 
 

 

 
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.