Angelas

Mažoj mūsų žemėj
Laukimas šviesos,
Sapnuojas balti,
Apšnerkšnyję berželiai.
Kas saugo tave
Nuo tamsos lig aušros,
Ir dieną miglotą
Lydės tavo kelią?

Už tavo pečių
Balto sparno šešėlis,
Lyg kūdikio juokas
Ar spindintis sniegas.
Šviesa širdyje,
Dangus mėlynas, mėlynas,
Kaip vasaros rytą
Pabudus iš miego.

Kai būna sunku,
Skaudžią ašarą braukia,
Tylia lopšine
Klosto miegantį vaiką.
Namų šilumon
Tavęs grįžtančio laukia,
Jis saugo ramybę
Ir bėgantį laiką -

Visada jis šalia,
Kaip didelio džiaugsmo laukimas.
Ant šventinio stalo
Eglutės šakelė.
Lyg sapnas
Vaikystės dienų atminimas, -
Laiko rankoje angelas
Baltą plotkelę - - -

Jis kelionėj šalia,
Jaukus angelo sparno šešėlis,
Tavo sąžinė jis
Ir geroji dvasia.
Lyg vargonų giesmė,
Smilkalų debesėlis,
Paukščių tako
Sidabro šviesa –



Tyla
lietaus lašais
Pro prieblandą į lango stiklą.
Žinau,
kad niekas neateis
Ir nežadės čia pasilikti.

Žalsva šviesa
Nuo aukštų liepų
Lietaus lašais
Širdin srovena.
Taip gera,
Kai žinai, kad niekas
Neteis, nekaltins
Dienos mano.

Ir rūpestis
Dar tik už lango
Katės akim
Pro stiklą žiūri.
Menu saulėtekyje dangų
Ir šilumą svetimų durų.

Žinau,
Kad niekas nebegrįžta.
Tas vakaras
Paliks kaip aidas.
Iš neramios,
Šviesios jaunystės
Lietaus lašais
Nukris ant veido - - -

Stirna

Kažkas praėjo pro mane
Ir toliose nutolo.
Liko tik stirnos įminta
Pėda žaliam atole.

... Į upelį įkrito žvaigždė,
Nebegrįš, nors ir šauks
Paukščių Takas.
Mano stirna nemoka kalbėt,
Jos tik nuostabios,
Kalbančios akys -

Kvepia vėju ir laisve,
Baugšti.
Liks tik aidas,
Jei ranką ištiesi.
Tolių ilgesiu virpa širdis,
Godžiai geria šaltinių vėsą.

Dienos, - stirnos
Per žalią atolą.
Žolėj mažos,
Dar šiltos pėdos.
Basos kojos
Per kopas nutolo,
Už pušynų
Saulelė sėda.

Šalnos

Auksiniai lapai
Ant mano tako
Ir vis dar krinta krinta.
Rudenio tolių
Pasiilgo akys,
Jaukių, senų žibintų.

Per šaltą rasą
Rytas nubrido,
Paglostęs šermukšnėlę.
Sidabro siūlais
Adytas rytas,
Dangus lyg akys mėlynos.

Migloj į žolę
Kaštonai krinta
Rudi, šilti į delnus.
Ir tokios šviesios,
Skambančios mintys,
Tarsi pirmosios šalnos.

Auksiniai lapai
Ant tavo tako,
O gal jau šalnos.
Glaudžiu prie skruosto
Dar šiltą lapą,
Lyg rudenėlio delną –

Prūsų žemė

Liūdna šita žemė
Migloje paskendus,
Neradau čia džiaugsmo,
Nors ilgai ieškojau.
Tylios, senos upės,
Gilūs skausmo randai,
Kryžkelėj įmintos
Pėdos basų kojų.

Lyg girdėtas balsas
Šaukia, neprišaukia
Pamestus mažylius
Ant žvyruoto kelio.
Ir po šitiek metų
Gal kažkas dar laukia,
Nors seniai išdygę
Iš delnų rugeliai - - -

Nors seniai sudegę
Maldų knygos šventos,
O giesmė su paukščiais
Ryto saulėn kyla.
Šioj pakrantės žemėj
Broliškai gyventa
Viešpaties malonėj
Iš tylos į tylą.

Mariose nuskendę
Žirgai liūdnai žvengia,
Mėnesienoj plaikstos
Tarsi širmių karčiai.
Degančią palikę
Savo žemę brangią,
Bėga mažos kojos,
Apvyniotos tvarsčiais - - -

Skaudi šita žemė.
Viešpatie, kam leidai
Anų karų siaubą
Ant galvų mažylių?!
...Migloje boluoja
Tarsi liūdnas veidas,-
Senos Prūsų žemės
Žaizdos neužgiję.

Netikiu

Išnykti bijau.
Dar vieną knygą,
Dar posmą,
Dar sakinį.
Netikiu,
Kad viską praėjau
Per karštą smėlį
Ir per aštrius akmenis.

Nepasakyti žodžiai
Už kalnų
Ir džiaugsmas, ir kančia,
Nejaugi vakaras?
Galva balta
Nuo saulės spindulių.
Kad skrydžiui nepakilsiu
Ne, dar netikiu.

Taip pasiilgstu
Tėviškės varpų.
Kaip akmenėlis vyturys,
Laukų giesmė į delnus.
Kaip be manęs
Tiek vasarų margų?
Su praeities švytėjimu
Už pečių metų kalnas.

Molinis ąsotėlis

Ant molinio ąsočio
Kas nupiešė ramunę,
Taškuotą,
Rausvą boružėlę?
Rugpjūčio šiluma
Alsuojantis vidudienis,
Ir senų sodų
Snaudžiantys šešėliai.

Lyg valtys debesys
Į ežerą panirę,
Pakrantėj šnabžda
Ajerų pulkeliai.
Ir tokios savos
Pasitinka girios,
Linkėdamos
Laimingo kelio -

Rankoj laikau
Molinį ąsotėlį,
Prisiminimui,
Kas kelionėj būta.
Glostau ant jo
Nupieštą boružėlę,
Kaip šilumą
Iš liepos į rugpjūtį.

Menu vardus
Ir ežerų, ir upių, -
Vienos dienos
Iškilusį peizažą.
Nuskendę debesys
Lyg valtys supa
Virš ežero gelmės
Žvaigždelę mažą.

Po mamos sparnu

Ir kregždžiukai,
Ir balandžiai
Turi šiltą, jaukų namą.
Ir gandrai ant seno stogo
Glaudžia savo gandriukus.
Nuo kaitros,
Nuo šalto vėjo
Po sparnu saugu pas mamą,
Kol pakils iš gimto lizdo
Virš gelsvų rudens laukų -

Ir briedžiukai,
Ir stirniukai,
Ir zuikučiai mamą turi.
Nakčia prie jų šilto šono
Gera snausti lig aušros,
Kol į žemę tylios žvaigždės
Tarsi mamų akys žiūri,
Kad nuklydusio nereiktų
Rytą pievose ieškot.

Pirmas juokas, pirmas žingsnis,
Pirmas dūžtantis puodukas - - -
Kaip perlipti kalną - slenkstį,
Kai šalia mamos nėra?
Dienos nužydėjo vyšniom,
Metų karuselė sukas.
Bus sunku,
Tarsi kregždžiuką
Po sparnu priglaus mama.

Laumės dovana

Kai gimiau,
Laumė nepakviestoji
Man šiltą spindulį
Delnan įdėjo.
Be jo praeiti
Savo keliais
Ar būčiau mokėjusi?
Užmiršau,
Kaip paglostę
Atstūmė delnai,
Tik visada atminsiu,
Kaip nuo žodžių skaudėjo - - -
.... Taip pro sodų žydėjimą,
Rudenių auksą
Svetimas upes išbraidžiau,
Išglosčiau kalnus.

Ačiū tau, nepakviestoji,
Už spindulį delne
Ir lino raštą baltą.
Nors žiemos sodai netoli,
Širdy nešalta.

Gegutė

Už ežero, už upės,
Už pievų žalumos
Linksma gegutė supasi
Beržyne ant šakos.

Paklausk, kukuos sustodama,
Ir iš širdies meluos.
Pilkais sparnais pamodama
Metus tau suskaičiuos.

Kukuoki, kol užkimsi.
Žinau, tu negali
Nei liūdesio surinkti,
Nei ašarų kely -

Jei dar metus pabūsiu,
Tau ačiū ir už tai.
Su šalto vėjo gūsiais
Ir saulės spinduliais.

Už jaukią medžio širdį
Ir debesų skaras.
Kukuok, gegule, ilgesį
Paskui priglaus tyla - - -

Bartuva

Senolių medžių
Kojas apkabinusi,
Aukštuos krantuos
Prigludęs žalias aidas.
Seniai seniai
Ievužę baltą skyniau,
Ramioj tėkmėj
Kaip veidrodyje veidas.

Suvirpa prieblandoj
Šilti šešėliai,
Kai mintyse grįžtu
Į gaivią vėsą.
Skaidrioj gelmėj
Boluoja akmenėliai,
Kad nepaslysčiau
Kas tai ranką tiesia.

...Ant lūpų liko
Tarsi kraujo lašas,
Kaip paukščio klyksmas
Širdy skaudus aidas.
Nukritusios žvaigždės
Švytėjimą nunešusi,
Žalioj gelmėj slepi
Mielus jaunystės veidus - -

Bartuva, Bartnva,
Akmenėlių mozaika dugne,
Lyg karoliai margi,
Gelmėje paberti,
Ir pakrantėj
Ievužė balta.

Praeities laikrodis

Nakties tamsoje
Miškų glūdumos nebijojau.
Takelyj siauram, žinojau,
Tik savą sutiksi -
Kaimely tarp eglių
Armonika ilgesį grojo,
Ant sienos senoviškas
Laikrodis tiksi.

Linguoja ugniakuro
Rausvi šešėliai.
Tos slepiančios nerimą
Motinos akys, -
Kažkas nepareis,
Kažkas skuba ir vėlinas,
Visų tebelaukiantis
Kryžius prie tako.

Sugrįžki, naktie!
Nors takai jau užžėlė,
Šviesioj pilnaty
Gal savi susitiksim.
Tas eglių ošimas
Taip širdį sugėlė,
Senoj seklytėlėje
Laikrodis tiksi - - -

Pėdos

Kas per debesį nubrido, -
Lyg sniege įmintos pėdos?
Kas į šviesą nuskubėjo
Auštant rudeniškam rytui?
Liko gelstantys beržynai,
Didelės ir mažos bėdos,
Pats brangiausias liko žodis
Niekada nepasakytas -

Liko upės, siauri lieptai,
Keliai, pakelės žieduotos.
Žvaigždele melsva nukrito
Meilė, ėjusi šalia.
Liko viskas, kas žadėta:
Ir viršukalnės snieguotos,
Ir žalia, mažytė žemė,
Ir neužbaigta daina - - -

Pažiūrėk, įmintos pėdos,
Lyg per debesį nubrido - - -
Bandom spindulį pavyti,
Pasidžiaugti ir sušilt.
O žodžius pačius brangiausius,
Kol dar lapai nenukrito,
Ir diena nušvis saulėta,
Auštant tyliai pasakyt.

Lietuva

Kur tu, mano žeme,
Kur tu, Lietuva?
Laužai jau užgesę,
Tyli sutema.

Galvoja kiti už tave,
Ne savi,
Vaikus tavo glaudžia
Kraštai svetimi.

Ar grįš, ar kalbės
Jie senolių kalba?
Tiek kraujo pralieta,
Pražilo galva –

***

Šventa šita žemė, -
Žalia toluma.
Čia mūsų pavasariai,
Mūsų žiema.

Medinės saulutės
Kalneliuos kapų.
Ir sveikina rytą
Daina vyturių -

Jauki čia pastogė
Ir kregždei, ir tau.
Rasotoj giesmėj
Lietuvėlę radau.

Dovilės BUČINSKAITĖS nuotraukos