Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas
Projektą remia:
2009 sausio 27d. Nr. 2 (74)
|
|
|
| Leidinys pamario krašto kultūrai | |
|
2009 sausio 27d. Nr. 2 (74) |
|
| Pradžia | Komentarai | Kultūros ženklai | Kūryba | Šilainė | Kontaktai |
|
|
||
|---|---|---|
| Žvilgsnis į Šilutės apskrities evangeliškų bendruomenių praeitį (iki XIX a. vid.). II d. | ||
|
Darius BARASA, Šilutės muziejus Dorovinis parapijų aspektas Kalbėdami apie Šilutės apskrities gyventojų dorovę, jokiu būdu nenorime nuteisti liuteronybės ar šį tikėjimą padaryti atsakingu už amoralų arba dievobaimingą parapijiečių gyvenimą, nepaisant to, jog beveik visi parapijiečiai save vadino liuteronais. Paprasčiausiai yra smalsu sužinoti, kokie žmonės čia gyveno prieš šimtą ir daugiau metų. Matyt, nieko nenustebinsime pasakę, kad čia nebuvo visi šventi, kaip nebuvo visi ir nusidėjėliai. Todėl turbūt neverta nei idealizuoti, nei smerkti praeities laikų. Dvasininkai Pirmiausia pažvelgus į dvasininkų luomą, tenka konstatuoti, jog atvejų, kurie galėtų diskredituoti pastarųjų gerą vardą, buvo nedaug. Autentiški faktai labiau byloja jų naudai. Nežiūrint to, būta ir išimčių, kurios, manau, visgi nesugebėjo sugriauti teigiamo dvasininkų įvaizdžio. Jau buvome užsiminę apie dvasiškius-ūkininkus - prekybininkus ir apie tokių jų užsiėmimų darytą žalą. Pasitaikė kunigų, kurie pernelyg persistengdavo savo versle. XVII a. Karklės parapijiečiai skundėsi savo pastoriumi, kad jis, vystydamas savo medienos verslą, išnaudojo tikinčiuosius, siųsdamas juos į mišką pjauti medžių. Pats kunigas, anot parapijiečių, užuot ėjęs tiesiogines savo pareigas, labiau mėgo prižiūrėti anuos miško darbus. Panašiai elgėsi ir XIX a. pradžioje Rusnėje kunigavęs Daniel'ius Wahl'is, kuris užsiiminėjo tabakininkyste ir apynių auginimu. Savo mokiniams (konfirmantams) jis liepdavo anuos augalus rinkti ir nešti bažnyčios pastogėn džiovinti. Šio kunigo sode gyvenvietės garbingieji buvo įrengę kėglių taką, o muzika ir taurių skambėjimas ten nesiliaudavo iki pat vėlumos. Amžininko liudijimu, pastarojo klebonija buvo virtusi pajuokų ir patyčių objektu. Išliko keletas liudijimų ir apie bažnytinių mokyklų mokytojų charakteristikas. XVIII a. pradžioje Verdainėje mokytojavęs Johannas Glennas buvo apibūdintas kaip "nusigėręs ir švietimo darbus apleidęs žmogus, mušęs savo žmoną". Jis netgi buvo "pavaišinę" skambiu antausiu bendruomenės seniūną, kai šis nenorėjo duoti pinigų kortavimui. Karklėje XVII a. dirbo mokytojas, kuris buvo charakterizuotas kaip šiurkštus girtuoklis, vėliau buvęs nuteistas už grubų elgesį su nėščia moterimi. Toje pat parapijoje tik jau XIX a. pradžioje mokytojavo teologijos studentas, kuris buvo pamėgęs vyną ir moteris. Vaizdingumo dėlei čia paminėjom tik skandalingesnius atvejus, nes smulkių dvasininkų nusižengimų buvo kur kas daugiau. Visgi derėtų pastebėti, jog tokie prasikaltę dvasiškiai beveik visuomet buvo atleidžiami iš tarnybos, kadangi dvasinė vyresnybė visada atsižvelgdavo į blogas dvasininkų charakteristikas ir kontroliavo, kad amoralūs asmenys ilgai neužsisėdėtų atsakingose tarnybose. Paminėtos dvasininkų blogybės neturėtų privesti prie kategoriškų, neigiamų išvadų apie kunigų luomą. Dievobaimingų dvasiškių ir gerų poelgių būta nepalyginamai daugiau. Amoralius atvejus galėtume laikyti nemaloniomis išimtimis. XIX a. vizitacijų ataskaitose randame beveik vien liaupses Šilutės parapijų dvasininkams. 1841, 1844,1849 m. aktuose rašoma, jog pastoriai, kiek jiems jėgos leido, savo bendruomenėms ištikimai vykdė sielovados pareigas. Ten pat teigiama, kad jie savo parapijose neturėjo jokių priešų ir jų santykiai su parapijiečiais buvo išskirtinai geri. Dvasininkai savo tikintiesiems buvę ne vien mokytojai, bet taipogi jų patarėjai ir guodėjai. Išanalizavus XIX a. pirmoioss pusės Šilutės parapijų vizitavimo dokumentus, paaiškėja, jog kone visų čia dirbusių pastorių charakteristikos buvo nepriekaištingos - jų gyvenimo būdas buvo ramus, jie uoliai ir ištikimai vykdė savo pareigas, o pamokslaudami stengėsi parodyti savo išmanymą ir tuo pačiu patenkinti tikinčiųjų dvasinius poreikius. Aktyvią čionykščių dvasininkų veiklą puikiai liudija ir toks faktas: Šakūnų ir Saugų pastoriai (apie XIX a. vid.) buvo įkūrę Blaivybės ir kovos su kontrabanda draugijas. Daugelis kunigų buvo ryžtingi ne tik gražbyliaudami nuo sakyklų, bet daugelio jų drąsa ir propaguojamas gyvenimo būdas pasireikšdavo tikrovėje. Antai per 1829 m. pavasarinį potvynį Kalninkų pastorius (August F.Lengnick), nepaisydamas gyvybei gręsiančio pavojaus, gelbėjo žmones, juos priglausdavo ir šelpdavo. Siaučiant 1831 metų choleros epidemijai, Karklės precentorius Heirichas Lehmannas nesibaimino slaugyti bei gydyti ligonių. Už drąsą ir aktyvią veiklą jis buvo apdovanotas IV laipsnio Erelio ordinu. Teigiamų pavyzdžių sąrašą būtų galima dar ilgai vardinti, bet mums tereikėjo sužinoti, jog tarp gerbtino dvasininkų luomo visgi pasitaikydavo ir menkaverčių asmenybių. Parapijiečiai Skirtingai nuo dvasininkų, parapijiečių dvasinis fonas buvo kur kas spalvingesnis. Kad ir kaip nebūtų keista, tačiau jie pavaizduoti kaip be galo pamaldūs ir tuo pačiu itin nedorovingi. Pirmiausia, matyt, tai rodė margą diecezijos gyventojų moralę, t. y. egzistavo gerų ir blogų gyventojų kategorijos. Iš kitos pusės tai reiškė, jog dalis parapijiečių vedė dvilypį, veidmainišką gyvenimo būdą. Tad būtų galima pasakyti, kad čionykštės bažnyčios kartu buvo šventųjų ir nusidėjėlių bažnyčios. Šilutės gyventojų darytų "nuodėmių" sąrašas yra labai platus - nuo smulkių vagysčių iki tokių nukrypimų kaip zoofilija. Itin niūrų šių vietovių vaizdą 1867 m. pateikė šį kraštą lankęs vokiečių žurnalistas (O.Glagau). Anot jo, čionykščiai gyventojai teismams duodavo daugiausiai darbo, nes niekur nebuvo tiek nusikaltimų ir nusižengimų kaip Labguvos, Šilutės ir Klaipėdos apskrityse. Dėl baisių nusikaltimų šios vietovės esą buvusios nesaugios. Šis liudijimas neabejotinai yra perdėtas, tačiau dalis tiesos tame, matyt, buvo. Daugelis kitų šaltinių patvirtina, jog tarpusavio kivirčai, muštynės ir vagystės buvo čia plačiai išplitusios. Išsiskiria atvejis, kai 1834 m. ir 1845 m. buvo apvogtos netgi Teismo ir Justicijos įstaigos. Tačiau bene labiausiai parapijas kamavo neregistruotos santuokos bei girtuoklystės. 1850 m. Dovilų pastorius rašė, jog buvo visuotinai paplitęs paprotys gyventi kartu nesusituokus. Iš daugelio jo sutuoktų porų dauguma moterų buvusios nėščios arba jau gimdžiusios. Ir našlės greitai po vyro mirties, kartais net laidotuvių dieną, susižadėdavusios. Jam pačiam buvo tekę ne kartą iš bažnyčios išvaryti įkaušusius vestuvių ir krikštynų svečius. Vestuvės ar krikštynos šiek tiek pasiturinčio šeimininko namuose paprastai baigdavosi aštuonių dienų nepertraukiamu gėrimu ir smarkiomis muštynėmis. Po pamaldų dažnas parapijietis mėgdavo užsukti į smuklę ir ten pasilikti iki vakaro. Ypač buvo nusigeriama Šilutės turgaus dienomis. Kaip vaizdžiai rašoma, tada viskas tiesiog skęsdavo alkoholyje, o turgaus aikštė ir keliai, kuriais pravažiuodavo prisigėrę prekiautojai, nepakenčiamai dvokdavo anais gėrimais. Nepaprasti alkoholizmo atvejai XIX a. viduryje buvo pastebėti Rusnėje tarp čia gyvenusių darbininkų. Vizitatorius rašė, jog jie buvo atsidavę vien degtinei ir pasinėrę į palaidą gyvenimą, mažai reikšmės teikė pamaldoms. Šie darbininkai, daugiausiai uždirbę vasarą ir rudenį, savo uždarbį taip greit iššvaistydavo, kaip ir jį gaudavo. Vis dėlto nederėtų pamiršti, kad visos minėtos bendruomenių nedorybės nebuvo visuotinai vyraujančios. Dauguma parapijiečių gyveno pakankamai garbingai. Taip bent jau byloja XIX a. vizitacijų dokumentai. Išlikusioje 1847 m. Šakūnų parapijos charakteristikoje randame parašyta, kad "nors čionykštė bendruomenė turi daug pagundų, būtent didelis neturtas viliojo vagystėmis, arti esanti katalikų bažnyčia taip pat visokiais būdais mėgina padidinti savo pasekėjų skaičių ( ..), tačiau parapijiečiai tvirtai laikosi savo tikėjimo ir uoliai lanko pamaldas. Savo veiksmais jie įrodo, kad jų pamokslininko žodžiai krenta į vaisingą dirvą". Šią citatą patvirtina ir konkretūs skaičiai. Karaliaučiaus konsistorija buvo labai patenkinta, kai 1850 m. Karklės-Kalninkų parapijoje tarp 86 pakrikštytų vaikų nebuvo nė vieno nesantuokinio, o Kintų parapijoje iš 142-jų buvo tik 2 nesantuokiniai. Vidutiniškai komunijoje tuomet dalyvaudavo apie 70 proc. gyventojų. Tad konsistorijos išvada buvo kategoriška: visi duomenys liudijo apie bendruomenėse viešpatavusį krikščionišką jausmą. Dėl to neturėtų mūsų stebinti ir tokia vizitatoriaus pastaba, kad Šilutės parapijų tikintieji kiekvienoje sunkesnėje gyvenimo situacijoje ieškojo savo pastoriaus patarimo, pagalbos ir paguodos. Sergantys ir mirštantieji taipogi troškę paguodimo bei paraminimo. Čia, matyt, reikėtų dar prisiminti gausiai Klaipėdos krašte gyvenusius vadinamuosius maldininkus ar surinkimininkus, kurie pasižymėjo itin dideliu pamaldumu ir ypatinga dorove. Užbaigiant norėčiau grįžti prie pradžioje iškelto prūso ir liuterono sugretinimo. Dabar turbūt nebeturėtų kilti klausimas, ar prūsas buvo liuteronas. Klausimas, matyt, turėtų skambėti kitaip: ar prūsas buvo geras liuteronas. Ir jeigu vyktų lažybos, man regis, daug nesvarstydamas statyčiau už palankų įvertinimą.
|
||
| Atgal... |
"Šilainės sodas" © 2008 m.
