Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2009 kovo 10d. Nr. 5 (77)


	Kuriantis grožį ir jaukumą
	Saulius SODONIS Petrelių kaime, netoli Saugų, darnoje su gamta ir vienatve gyvena tautodailininkas Rimas Pilipavičius ir jo žmona Asta. Gyvenime jie matė ir patyrė daug dalykų. Šiandien pora mėgaujasi savo susikurta aplinka. Rimui tapyba yra tapusi ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir savotiška meditacija. Tai jaučiama jo darbuose, kurie, nutapyti ant senų lentelių, spinduliuoja vidine ramybe ir paslaptingu grožiu. Ne sistemos vaikinas Rimas - šilutiškis. Augo viename Darbininkų kvartalo name. Visados buvo kitoks nei jo šeima. Šiandien paklaustas, kaip save įvardintų, sakė, kad jis visados sunkiai tilpo į tuometinės sistemos rėmus. Dabar save jis pavadina nebyliu disidentu. Jis nenorėjo iš kitų išsiskirti, atkreipti dėmesį į save, tačiau turėjo savo gyvenimo supratimą nuo pat mažumės. Už tai, savaime suprantama, teko ne kartą ir kentėti. Savo gyvenime yra sutikęs ir gerų žmonių. Vieną iš tokių jis paminėjo Ireną Arlauskienę, tuometinę Šilutės 4-osios vidurinės mokyklos direktorę, kuri, atėmusi iš jo vyčiais, Gedimino stulpais ar kita "disidentine tematika" primargintus sąsiuvinius, juos tiesiog išmesdavo, užuot pranešusi sovietiniam saugumui. Tai buvo laikai, kai dar nebuvo pastatytas naujasis Šilutės 4-osios vidurinės pastatas, kuriame šiandien įsikūrusi Pamario pagrindinė mokykla. Nemažai supratimo jis sulaukė iš tuometinio Saugų tarybinio ūkio partinės organizacijos sekretoriaus Vytauto Laurinavičiaus. Į Saugas jis atsikėlė dar sovietiniais laikais ir tapo šio ūkio dailininku. Tuo metu labai svarbi buvo sovietinė propaganda, todėl daug dėmesio buvo skiriama vaizdinei agitacijai. Rimas darė įvairius stendus, plakatus, rašė skambius šūkius. Ne kartą buvo kilę konfliktinių situacijų su statybininkų brigadininku, į kurio brigadą jis buvo įdarbintas. Pastarasis norėjo, kad darbininkas Pilipavičius ateitų kiekvieną dieną, nors tebuvo įdarbintas tik pusei etato. Partijos sekretorius ne kartą yra užtaręs ir prieš ūkio direktorių. Galiausiai jis padėjo įsikurti dabartiniame name Petrelių kaime. Pradžia - klajonės ir pasaulio pažinimas Baigęs vidurinę mokyklą Rimas jokiu būdu nenorėjo eiti į sovietinę armiją. Todėl iš pradžių baigė vieną Šilutės profesinių mokyklų. Šiandien yra tik viena aišku - į tą laužančią jautrias sielas sovietinę armiją jis nėjo, nors ne taip jau paprasta tai buvo padaryti. Apie tai Rimas nelinkęs pasakoti. Toliau - kelionės po tuometinę Sovietų sąjungą. Tais laikais ne vienas patraukdavo neturėdamas nei mažiausio pinigėlio rankose. Tokie buvo laikai. Ir niekas nepražūdavo. Ypatingai patiko Rimui ir kartu keliavusiai būsimai žmonai Astai klajonės po TSRS Rytus. Ten žmonės yra labai nuoširdūs ir geranoriški. Visados pavaišina svečią, neišleidžia neįdėję lauknešėlio ar pasiteiravę apie tolimesnius kelius. Ten Rimas pradėjo tapyti tempera. Tapė ir įvairius architektūros statinius, ir žmonių portretus. Šiandien Asta juokiasi, nes tada vyro prašydavo parodyti, ką jis nutapęs, mat kartais moterų vaiduose pastebėdavo tokių bruožų, kurių kaip tik reikėdavo neakcentuoti. Ji ir patardavo. Kelionės į Rytus buvo gera pažintis su tuometiniu pasauliu, kultūromis, kuriose daug kas visiškai kitaip kalbama nei čia, Lietuvoje. Ten būdama Asta susižavėjo Indijos kultūra ir Sachadža joga. Pamažu tuo užsikrėtė ir Rimas. Tai tapo ir gyvenimo būdu. Suvernų kaimas ir sūnus Mingijus Kai Rimas su Asta grįžo iš kelionių, jiems tėvai nupirko namą Suvernuose, Kintų seniūnijoje. Tačiau apsigyvenę čia jie netrukus pajuto, kad ši vieta - ne jiems. Ir kaimynai buvo nelabai draugiški naujiesiems gyventojams, šiek tiek erzino vandens gausmas, kurio tose vietose ne taip jau mažai. Rimas įsidarbino Kintų žuvininkystės ūkyje dailininku-apipavidalintoju. Tačiau darbas nelabai sekėsi. Čia gimė ir sūnus, kurį tėvai pavadino Mingijumi (vardas kilo nuo netoliese esančio tokiu pat pavadinimu kaimo, - aut. pastaba). Tiesa, pradžioje apylinkės sekretorė nenorėjo tokio vardo užrašyti, nes jo nebuvo kažkokiame vardų kalendoriuje. Jauną šeimą šiek tiek glumino jau minėta aplinka ir... namas, kuriame jie gyveno. Apsigyvenę po kurio laiko pastebėjo, kad čia jie yra ne vieni. Vėliau iš kaimynų sužinojo, kad anksčiau čia gyvenusių žmonių sūnus yra nuskendęs. Ir šiandien stebėdamiesi pasakoja, kaip vidury nakties ant žemės imdavo kristi įvairūs daiktai. Todėl jau trise Pilipavičiai rado kur prisiglausti Saugose. Saugose - kūrybingas etapas Čia viskas klojosi daug geriau. Iš pradžių prisiglaudė viename name, vėliau jau minėto partijos sekretoriaus padedamas laukuose rado dabartinį savo būstą. Jis buvo apsuptas įvairiais šabakštynais ir neatrodė labai patraukus, tačiau šalia kiemo augę du ąžuolai sakė šeimai, kad tai - jų būstas. Pamažu šeima ėmė tvarkytis, kurtis. Šiandien Pilipavičių namas atrodo labai jaukiai, nors ypatingų ženklų, kad čia gyvena kūrybingi žmonės, nepastebima. O trobos viduje yra nepaprastai jauku ir miela, pačių rankomis viskas padaryta. Taip pat viename ūkiniame pastate įrengta lyg savotiška šeimos darbų galerija, kur yra beveik visi padaryti darbai. Čia prasidėjo ir tikra kūrybinė veikla - kūrybiniai ieškojimai. Rimas, paklaustas, nuo ko nuo viskas prasidėjo, prisiminė savo pirmąjį dailės mokytoją Edvardą Mazrimą, kurio dirbtuvėlė buvo vieno bendrabučio rūsyje. Ten įvyko pirmoji pažintis ne tik su tapyba, tačiau ir su kūryba plačiąja prasme. Ūkiai iro, darbo nebeliko. Todėl reikėjo galvoti, kaip pragyventi. Pradžioje buvo tapybos darbai. Buvo bandoma juos parduoti neseniai Šilutėje atsiradusiame "Gerdos" salone. Tačiau labiausiai pradėjo sektis, kai ėmė savo darbais prekiauti Kaziuko mugėje Vilniuje. Aplinkui dar buvo auginami rugiai. Asta, paėmusi jų saują, ėmė rišti kažką panašaus į lėkštę. Rimas pagalvojo: "Jei žmona gali, turiu galėti ir aš". Taip gimė šiaudiniai baldai. Iš pradžių jie traukė pirkėjų dėmesį, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai brangu, ir šio darbo liovėsi. Pašaukimas - tapyba ant lentelių Bevaikščiodami po Šilutę su draugu Juliumi Katausku matė, kaip ardoma audros nuversta Šilutės muziejaus daržinė miesto centre. Abiem patiko vėjo, saulės bei lietaus nugairintos lentos. Taip po kurio laiko prasidėjo naujas etapas - tapyba ant senų lentų. Įdomiausia, kad nieko viens kitam nesakydami abu bičiuliai tai padarė beveik tuo pačiu metu. Šiandien tai - Rimo Pilipavičiaus pagrindinis darbas, su kuriuo jis važinėja po įvairias muges. Kaip jau pradžioje minėta, šie darbai yra labai kuklūs, tačiau tuo pačiu labai talpūs ir nepaprastai šilti bei jaukūs. O paklaustas, kaip pavadintų savo darbą, Rimas tiesiai šviesiai atsakė: "Kuriu jokiu būdu ne meną, o tiesiog grožį, kuris namus gali padaryti jaukesniais ir malonesniais". Namai, be jokios abejonės, spinduliuoja gerumu, kaip ir patys sodybos Petreliuose šeimininkai - Asta ir Rimas. Kaziuko mugėje Vilniuje Rimas siūlo savo jaukios ir mielos tapybos ant lentelių. Dailininko dirbtuvėje meninis chaosas.

Atgal...