Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2009 balandžio 7d. Nr. 7 (79)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
Per gyvenimą - su teisininko diplomu ir poeto plunksna
 
Dovydas PANCEROVAS

Advokatus mes įpratę laikyti "sausais" žmonėmis, kurių pasaulį sudaro tik faktai ir įstatyminiai punktai. Tačiau žinomo Šilutės advokato Sigito Lebeckio kūryba - geriausias įrodymas, kad tai nėra tiesa.

Advokatas tapo paveikslus, fotografuoja, o taip pat kuria poeziją. Menininkas atviravo, kad kurti jį paskatino ir skaudūs vaikystės išgyvenimai...

Dar vaikystėje pakerėtas gamtos išminties ir grožio, S.Lebeckis svajojo tapti žurnalistu ar dailininku. Dabar istorijos herojus juokauja, kad advokato darbo jis nesirinko - teisininko profesija pati pasirinko jį.

Vaikystė miškų apsuptyje

Sekmadienio rytas. Miesto centre smagiai spirga saulė. Praeiviai neskuba, mėgaujasi pagaliau suspindusiu pavasariu. Gatvėse zuja automobiliai, tačiau ir jie dera prie bundančios gamtos.

...Pravėrus laukujas duris, prieš mane išdygsta tamsus koridorius. Daug durų, o ant jų surašyti grėsmingai skambančių žinybų pavadinimai. Vienos durys pravertos. Pro jas sklinda saulės šviesa.

Įžengus į advokato S.Lebeckio kabinetą svečius pasitinka ne tik diplomai ar dokumentų šūsnis. Pirmiausia dėmesį atkreipiu į ant sienų kabančius paveikslus, nuotraukas. Dauguma kūrinių yra pačio teisininko kūryba.

"Nevadinkite manęs menininku ar meno žinovu. Mano menki darbeliai nėra kūryba, o tik noras kurti", - pokalbio pradžioje kuklinosi advokatas. Ši frazė puikiai atspindi nuoširdžią kūrėjo asmenybę.

S.Lebeckis gimė Jurbarko rajone, netoli Baltupėnų kaimo. Dalindamasis vaikystės prisiminimais menininkas pasakojo, kad augo miškų apsuptyje, netoli Nemuno, kur niekas nedrumstė gamtos sukurtos ramybės.

"Aplinkos suvokimą sėmiausi iš gamtos: iš miško, augalų, gyvūnų, vabalėlių, upelių, stebėdamas skruzdėlių darbą ar žuvyčių gyvenimą. Suvokiau viso to grožį ir dramatišką būvį, kai keičiantis metų laikams gamtoje išlieka tik stipriausieji", - kalbėjo advokatas.

Svajojo apie žurnalisto ar dailininko karjerą

Kalbėdamas apie kūrybos pradžią bei priežastis, menininkas atviravo nebijodamas paliesti ir skaudžių prisiminimų : "Tuo metu sirgau paauglystės "liga". Tai ir paskatino kurti, norėjau kažko pasiekti. Dabar galvoju, kad kūryba buvo ir siekis kažkaip kompensuoti vaikystėje įvykusią nelaimę (patyrė sunkią rankos traumą - aut. pastaba). Manau tai ir buvo akstinas kurti".

Istorijos herojus baigė Šilutės žemės ūkio technikumą. Čia jis pirmą kartą "įsisuko" į visuomeninį gyvenimą.

Veiklos išties netrūko: sportas, meno rateliai, vietos spauda, literatų būrelis. Taip pat kūrybos stovyklos, į kurias susirinkdavo visų Lietuvos technikumų literatai. "Buvo sudarytos sąlygos kurti. Susitikdavome su poetais, dailininkais, su kitų meno sričių žmonėmis. Teko laimėti ir poezijos konkursuose", - pasakojo S.Lebeckis.

Ne nuostabu, kad augdamas tokioje kūrybiškoje aplinkoje, S.Lebeckis norėjo pasukti dailininko keliu. Tačiau sužinojęs reikalavimus stojantiems į dailės specialybę, šios minties atsisakė. Pašnekovą taip pat traukė žurnalisto profesija - netgi rašė įvairiems laikraščiams.

Teismo salėse "kaunasi" jau kelis dešimtmečius

Tačiau dabar S.Lebeckis yra vienas žinomiausių mūsų krašto advokatų. Vilniaus valstybiniame universitete jis studijavo teisę.

Tiesa, pats pašnekovas juokavo: "Ne aš pasirinkau tą darbą, o jis pasirinko mane". Pasirodo, mirus vienam Šilutės advokatų, pats tuometis teisingumo ministras paskyrė S.Lebeckį advokatauti: "Tuo metu rinkdavosi ir pagal žinias, ir pagal tai, ar žmogus tikdavo tam darbui. Aš jau turėjau šiokios tokios patirties. Žemės ūkio valdyboje dirbau juristo konsultantu. Be to, buvau teismo tarėju, tarėjavau posėdžiuose. Teko net pavaduoti teisėją. Jau žinojau koks tai darbas".

Pirmieji žingsniai advokato karjeroje buvo nelengvi - vis tekdavo sudėtingos bylos. Tačiau S.Lebeckis prisimena, kad padėjo patirtis įgyta dirbant teisme. Be to, jis išmanė savo darbo subtilybes.

"Pirmieji žingsniai buvo sunkūs, bet sėkmingi. Kartą vienas žymus prokuroras pasakė, kad jei reikėtų samdytis advokatą - imtų mane. Man tai buvo didelis įvertinimas ir paskatinimas tobulėti", - prisiminė teisininkas.

S.Lebeckis teismo salėse "kaunasi" jau 30 metų ir apgailestauja, kad laiko kūrybai lieka vis mažiau...

"Fotografiją visai apleidau... Nors ką čia kalbėti - ir piešimas, ir poezija taip pat "ramybės būsenoje". Kažkada fotografavau juodai baltas nuotraukas. Stengiausi kuo meniškiau užfiksuoti žmones, gamtą, vaikus. Man atrodo, kad tos ištisomis naktimis spausdintos nuotraukos buvo neblogos. O dabar žinau tik tai, kad jos kažkur palėpėje (šypsojosi). Jau 10 metų neturėjau atostogų, tad mano kūryba yra tik "pripuolamoji", - ir vėl kuklinosi kūrėjas.

Žmogus, vedantis meno dienoraštį

"Nemanau esąs menininkas. Gal tik žmogus, netvarkingai vedantis meno dienoraštį. O tiksliau - bandantis vesti. Vis galvoju, kad išeisiu į pensiją ir atsigriebsiu. O kūrybinė mintis vis kirba, primena", - linksmai kalbėjo advokatas.

Menininkas sakė, kad nei rašymui, nei tapybai nejaučia poreikio - nutinka taip, kad įvyksta tarsi emocijų ir išgyvenimų sprogimas, ir tada jau privalai kurti. "Būna, kad eilės ir piešiniai atsiranda sunkiais ar džiugiais gyvenimo momentais. Pirmuoju atveju kūryba yra atsipalaidavimą, o antruoju - poreikis išsilieti. Po to gali trukti net kelių metų pertrauka", - apie kūrybos prigimtį kalbėjo S.Lebeckas pridurdamas, kad vadovaujasi posakiu: "Jei gali nerašyti - nerašyk".

Paklaustas kur ir kada kuria, menininkas paaiškino: "Įvairiai. Tik rytais nekuriu... Susapnuoti eilėraščiai taip ir liko neįgyvendinti. Visuomet galvoju, kad užrašysiu juos ryte. Tačiau jie rytui nepriklauso...".

Pokalbio pabaigoje, S.Lebeckis sakė, kad jam patinka ir šilutiškių Kristinos Blankaitės, Marijaus Butraičio, amžiną atilsį Reginos Milukienės eilės. "Iš kiekvieno kuriančio šilutiškio yra ko pasimokyti. Kiekvieno kūryboje yra kažkas įdomaus ir nuostabaus.

Menas pirmiausia turi nuo žmogaus sielos nuvalyti rūdis ir pakylėti. Menas turi išmokyti artimo meilės, nuraminti. Deja, bet yra ir tariamas menas, kuris gali klaidinti žmogų bei drumsti jo mintis... Dalis vakarietiškojo meno dažnai suklaidina nesubrendusius jaunuolius, o tai yra pavojinga. Laikyčiau tai nusikaltimu", - savo požiūrį į kūrybą pateikė menininkas.

Dabar S.Lebeckis sako, kad atsisakė kai kurių darbų, tad atsirado daugiau laiko šeimai. Galbūt advokatas ras laiko ir kūrybai, o ateityje nudžiugins šilutiškius savo knygele? "Yra tokia mintis išleisti knygą, bet vis kažko trūksta. Norėčiau įgyvendinti šią idėją. Gal kada nors taip ir padarysiu", - ateities planus dėstė advokatas ir kūrėjas S.Lebeckis.
 
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2009 m.