Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2009 rugpjūčio 11d. Nr. 15 (87)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
Kaip atsirado "Marių šuo" arba pasakojimas apie senuosius laivus
 
Saulius SODONIS

Nors laivo pavadinimas "Marių šuo" Rusnėje žinomas jau senai, tačiau plačiau apie jį visuomenė išgirdo gegužės viduryje, kai trys etnografinės burvaltės (tiksliau venterinės valtys) po "1000 laivų Neries" regatos Vilniuje namo į Rusnę parplaukė Neries ir Nemuno upėmis. Tada be šio egzotišku pavadinimu laivo plaukė įprastai pakrikštyti "Rusnietis" bei "Latėnai". "Marių šuns" savininkas ir kapitonas yra rusniškis Simas Knapkis, kuris žinomas kaip senovinių etnografinių laivų statytojas.



Taigi "Marių šuo"

Pokalbio pradžioje knietėjo sužinoti, kodėl S.Knapkis taip pavadino savo laivą. Atsakymas buvo labai paprastas ir aiškus: todėl, kad ne "Jūrų vilkas". Simas juokėsi, kad žmonės, remdamiesi stereotipais, labai dažnai jį ir jo plaukiojančius mariomis "draugus" pavadina jūrų vilkais. Tačiau čia Kuršių marios, todėl toks pavadinimas netinka. Taip ir atsirado "Marių šuo". Aišku, labai paprasta bei įtikinama. S.Knapkio gyvenime yra ir daugiau paprastų ir aiškių dalykų. Jis turi dukrą Gabrielę ir sūnų Uosį. Ir vėl - kodėl ne labiau įprastas Ąžuolas. Atsakymas ir vėl iš gyvenimo: jis pats dalyvavo savo abiejų vaikų gimime. Dukters gimimas buvo komplikuotas, iš karto reikėjo rimtos medikų pagalbos. Gimstant sūnui - ir vėl tos pačios bėdos. Tačiau šį kartą jokių daktarų neprireikė. Taip tada jaunasis tėvas ir pagalvojo - stiprus kaip uosis. Štai jums ir šaunus bei esmę atitinkantis vardas. Tokių ir panašios kilmės dalykų šio šiek tiek trisdešimt metų perkopusio rusniškio gyvenime yra ne vienas.

Į Rusnę

Simas - grynų gryniausias šilutiškis, kuris baigė Šilutės pirmąją (tada) vidurinę mokyklą. Tačiau jau atgimimo pradžioje jo tėvas Albinas Knapkis Rusnėje įsigijo seną ir palaikę nendrėmis dengtą sodybą. Jis jau tada manė, kad galima turėti pajamų iš turizmo. Tuo metu ne vienas pirštu sukinėjo aplink smilkinį, kai tėvas su sūnumis ėmėsi tvarkyti 1887 metais statytą namą. Nors pradžioje atrodė, kad remonto pastatui reikėjo nemenko, tačiau jį pradėjus pasirodė, kad viskas ne taip jau blogai. Buvo palikta apie 95 procentų senos medienos ir apie 30 % buvusių ant stogo suklotų nendrių. Jas nuėmus net kvapas kelių šimtų metų buvo likęs.

Šiandien tai vienas unikaliausių ir įdomiausių pastatų Rusnės saloje. Dabar jame jau dešimt metų gyvena Simas su žmona Birute ir savo vaikais. Tėvas sūnui Simui perdavė šį namą, kai jo dukrai reikėjo dažniau būti gamtoje. Šiandien jauna šeima augina ožkas, žąsis. Tai vienas iš pragyvenimo šaltinių. Kitas - kaimo turizmas, kuris dar pernai išties davė pajamų. Šiandien S.Knapkio namas labai dažnai fotografuojamas, kai reikia reprezentuoti salą ir jos unikalumą.

Laivai

Apsigyvenęs saloje, Simas ėmė svajoti apie laivą. Kilo mintis jį pasistatyti pačiam. Taip ir prasidėjo jo senųjų laivų statytojo ir etnografinių laivų žinovo karjera. Pirmą savo laivą jis pastatė kartu su jurbarkiečiu, dabar jau amžiną atilsį Vidmantu Petru Ulinsku. Tai buvo pagrindinio marių laivo kurėno mažasis "brolis" - venterinė valtis. Ji bus statoma laikantis visų senųjų meistrų taisyklių ir būdų. Vėliau, kaip sakė S.Knapkis, jis tapo savo meistro darbdavys, nes ne vienas, pamatęs senovinę valtį, užsimanė tokią turėti. Pamažu atsirado ir patirties, ir ėmė rastis žinios apie senuosius marių laivus.

Vėliau atėjo laikas ir kurėnų statybai. S.Knapkis ieškojo įvairių brėžinių, bendravo su jais plaukiojusias ar juos stačiusiais. Žinios kaupėsi labai pamažu, tačiau vieną dieną toks laivas buvo pradėtas statyti. Paklaustas, kiek pastatė savo laivų, S.Knapkis atsakyti negali. Ir ne todėl, kad slėptų tai. Tiesiog sunku pasakyti, nes vienus statė pats, prie kitų tik prisidėjo lemtingu patarimu ir panašiai. Šiandien vienas jo pastatytas kurėnas plaukioja iš Šturmų prieplaukos, kitas - Trakų Galvės ežere. Šturmuose dar trys kurėnai puošia "Šturmų švyturio" viešbučio - restorano pakrantę. O kur dar venterinės valtys...

Visi jo laivai yra unikalūs ir pastatyti laikantis senųjų statybos būdų. S.Knapkis prisiminė, kaip statant būsimą Galvės ežero pasididžiavimą tris dienas sprendė nelengvą užduotį, kaip teisingai išlenkti pirmą borto 8 metrų ilgio bei 5 centimetrų storio ir 45 cm pločio ąžuolinę lentą. Nuo jos padėties ir išlinkimo priklauso laivinės savybės bei išvaizda. Šiandien jau aišku, kad tas trijų dienų galvosūkis buvo išspręstas teisingai - laivas plaukia labai stabiliai ir lengvai.

Kiekvienam laivui pastatyti renkama komanda. Tačiau yra du kalviai, su kuriais S.Knapkis jau seniai bendradarbiauja - tai Šilutės muziejuje dirbantis Valdas Jurkšaitis ir vilnietis Egidijus Latėnas. Šie vyrai yra ne tik savo srities specialistai, bet puikiai išmano laivybos reikalus ir yra šaunūs bičiuliai.

Šiais metais S.Knapkis dar nepastatė nė vieno laivo: atsiliepė krizė. Tačiau visai galimas dalykas, kad jis imsis visai naujo tipo etnografinio laivo statybos, apie kurį tik svajojo. Bet apie tai kitą kartą.

Kelionės

Šiais metais S.Knapkis nemažai keliauja. Be jau minėtos burvalčių ekspedicijos Nerimi ir Nemunu, liepos pabaigoje jis ir jo draugai, aštuonių etnografinių laivų savininkai ir žinovai, dalyvavo ekspedicijoje "Bėki, laivuži, maružėlėmis". Ji baigėsi Klaipėdos jūros šventėje, kur ir marių laivams šalia didžiųjų pasaulio burinių laivų atsirado vietos ir seniesiems Kuršių marių buriniams laivams. Didžiąja dalimi prie šioje ekspedicijoje dalyvavusių laivų statybos yra prisidėjęs S.Knapkis. Rugpjūčio 10 d. jis išvyko į Vokietiją, kur dalyvaus kitoje ekspedicijoje. Jos metu iš įvairių šalių sudaryta įgula plauks per Baltiją senuoju Hanzos pirklių laivu - kogu. Tokiais laivais į mūsų pajūrį atplaukdavo ir kryžiuočiai. Simas juokėsi, kad jis bus bene pirmasis lietuvis savo noru plaukiantis kryžiuočių laivu. Senųjų (etnografinių) laivų mylėtojai pažįsta vieni kitus ir dažnai dalinasi žiniomis bei kviečia vieni pas kitus. Ypatingai draugiški santykiai su lenkų ir vokiečių senųjų laivų žinovais. Dabar puiki proga užmegzti ryšius su Danijos laivininkais, kur į Vizbio uostą ir plaukia senasis kogas.

Išprovokavo neteisinga reklama

Dar daug būtų galima kalbėti apie šį laivus ir laivybą įsimylėjusį ir labai daug apie ją žinantį rusniškį. Tačiau šios vasaros pradžioje jis atsiskleidė dar vienu talentu. Nesenai teko matyti nedidelį salos dramos mėgėjų spektaklį "Lietuva (Lituae) arba dialogas, kurio galėjo ir nebūti". Šį neilgą dramos dialogą parašė, o tuo pačiu ir vaidina jame tas pats Simas Knapkis kartu su bendraminčiu Robertu Januška. Tai dviejų istorinių personažų pokalbis, kurių vienas nužudė Lietuvą išgarsinusį šv. Brunoną, o kitas, jo paveiktas, teisina ir bando apginti senajam baltų tikėjimui prieštaraujantį krikščioniškąjį mokymą.

Šis neilgas, tačiau labai įtaigus vaidinimas, kuriame kalbama apie esminius pasaulėžiūros skirtumus atsirado po to, kai prieš kurį laiką buvo rodoma vienos alaus daryklos reklama, kurioje sakoma, kad per visą istoriją geriausiai buvo sukurtas minėtos bendrovės alus. Tai ne vieną papiktino, o S.Knapkis ėmė mąstyti, ką ir kaip paveikė Europos "atėjimas" į pagonišką kraštą. Tai jis ir pabandė perteikti. Jis mano, kad mūsų dabartiniame gyvenime dar nemažai yra likę to seno baltiškojo mąstymo ir poelgių.


Rusniškiai laivininkai esant galimybėms Šv.Kalėdų pirmą dieną plaukia laivu salos upėmis. 2006 metų plaukimas buvo skirtas palaikyti kintiškių bendruomenę kovoje su Minijos nafta, kuri miestelio ribose ketino pradėti naftos gavybą.
Pirmas iš kairės - S.Knapkis. Šalia jo kintiškis Andrius Varnas šiuo metu plaukiantis aplink pasaulį.
   

 
     
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2009 m.