Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2009 rugpjūčio 25d. Nr. 16 (88)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 

Kaip Donelaitis beveik paminklo susilaukė

 

 

2014 metų sausio 1 dieną minėsime lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300 metų gimimo sukaktį. Šiam reikšmingam ir svarbiam įvykiui jau imta ruoštis. Yra sudaryta valstybinė komisija, kuri planuoja ir imsis įgyvendinti daug renginių. Ta proga taip pat ketinama naujai pažiūrėti į kultūrinį ir dvasinį šio Mažosios Lietuvos sūnaus palikimą. 

 

Šiame „Šilainės“ numeryje pristatome beveik šimtmečio senumo įvykius, kai, minint K.Donelaičio 200-ąsias gimimo metines, XX a. pradžios lietuvininkai ėmėsi iniciatyvos pastatyti jam paminklą ant Rambyno kalno. Gal tai ir būtų pavykę padaryti, bet sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Čia pateikiama medžiaga buvo spausdinta penkiasdešimtajame dešimtmetyje užsienyje ėjusiame Mažosios Lietuvos krašto žmonių laikraštyje „Keleivis“.

 

Daug netrūko ir mūsų žymiausiam Mažosios Lietuvos poetui Kristijonui Donelaičiui būtų buvęs pastatytas didžiulis paminklas Rambyne.

 

Maždaug prieš 40 metų Prūsų Lietuvoje ypač sustiprėjo noras pagerbti K.Donelaitį pastatant jam paminklą. O kur būtų tinkamiausia vieta jei ne lietuvių numylėtame Rambyno kalne, prūsų lietuvių šventovėje, kur kasmet vykdavo milžiniškos ,,lietuviškos šventės", kur visos Lietuvos gyventojai atskirai ir organizuotai tūkstančiais lankydavosi.

 

Pagaliau 1913 metais tie planai pradėjo įgauti apčiuopiamesnį pavidalą. Prof. dr. Viliaus Gaigalaičio paliktame archyve randame Gumbinės valdžios tarėjo (Regierungrat) dr. Steputaičio laišką jam.

 

Dr. Steputaitis į Dr. Gaigalaitį

 

To laiško turinys toks:

 

Gumbinė 1913 mt. rugp. 14 d. Garbingas Viengenti!

 

Ruošdamasis išvažiuoti pranešu Jums į Jūsų ką tik gautą atvirutę, kad rytoj turiu dalyvauti tam tikram termine ir dėl to gaila negaliu į Tilžę atvykti. Man labai sunku atsipalaiduoti kuriam nors susirinkimui ar susitikimui, jei man nepranešama bent 8 dienas iš anksto.

 

Aš jau kalbėjau su G.(Gumbinės) Regierungratpräsident dėl paramos Donelaičio paminklui ir man pavyko gauti jo sutikimą. Aš turiu jam dabar patiekti raštišką prašymą. Bet prieš kol aš patieksiu tokį prašymą žymesnei paramai gauti reikalinga štai kas atlikti:

 

1) Prūsų Lietuvoje turėtų susidaryti komitetas Donelaičio paminklui statyti. Praktiškais sumetimais jis turėtų būti gan plačios apimties, kad būtų galima tam reikalui – būtent sutelkti daugiau lėšų - laimėti kuo platesnius sluoksnius.

 

2) Komitetas turi išsirinkti vykdomąją komisiją einamiems reikalams atlikti. Toji komisija turėtų būti kiek galint siaura, kad lengviau būtų galima sušaukti posėdžius.

 

3) Komitetas turi sau išsiaiškinti, kur paminklas turi būti statomas: ar Tolminkiemiuose, ar Rambyno kalne, ar šiaip kur. Turbūt jau visiems yra žinoma, kad Donelaičio gimimo vietovėje, Tolminkiemiuose, jau yra paminklinis akmuo jam pagerbti.

 

4) Vykdomoji komisija turėtų:

 

   I. Pravesti propagandą. Mums reikalinga paminklui sutelkti daug tūkstančių markių, todėl propaganda turėtų būti kiek galint judri nors ir kuo mažiausiom išlaidom - tiek per spaudą, tiek prašymais į organizacijas, valdžios įstaigas, atskirais laiškais į privatinius asmenis ir t.t.

 

    II. Komisija turi be to nustatyti, kur aukas galima įmokėti, maždaug kiekvienoje apskrityje vieną tokią aukų rinkimo vietą. Reikia nustatyti, kuriuose laikraščiuose už aukas bus viešai pakvituojama. Vienas vykd. komisijos narys turi lėšas iš atskirų surinkimo vietų surinkti, komiteto paminklui statyti turtą valdyti ir apyskaitas ruošti.

 

    III. Komisija turi paskelbti konkursą 1 i e t u v i ų (Steputaičio pabraukta) skulptoriams ir architektams paminklo projektam patiekti. Vienam komisijos nariui turi būti pavesta pasirašyti sutartis su skulptoriais ir architektais, su žemės savininkais ir t.t., be to rūpintis teisės ir paminklo globojimo reikalais ir t.t.

 

    IV. Komisija turi rūpintis ir pačia paminklo statyba, terminų nustatymu, atidarymo iškilmių  programos ruošimu ir pan."

 

Laiškas nutrūksta, jo pabaigos archyve nėra. Bet ir iš šios laiško dalies galima puikiai įsivaizduoti, kokiu dideliu rūpestingumu dr. V.Steputaitis, nors ir aukštas vokiečių valdžios pareigas eidamas, sielojosi K.Donelaičio paminklo statybos klausimais, viską iki smulkmenų numatydamas. Kiti buvo tik gražios idėjos pagauti, o jis užsiėmė praktiškais klausimais. Įdomu, kad ne tik jis save į tą reikalą įkinkė, bet dar Gumbinės valdžios prezidento palankumą tam projektui laimėjo. Reikia sau tik įsivaizduoti: žymus prūsų valdžios įstaigos vedėjas žada lietuvio Donelaičio paminklui valdišką paramą.

 

Ragina susinešti ir su Rusijos ir Amerikos lietuviais

 

O štai dar vienas dr. Steputaičio laiškas dr. Gaigalaičiui tais pačiais metais:

 

Gumbinė 1913 m. gruodžio 3 d.

 

Garbingas Viengenti!  

 

Kai dėl (Gumbinės valdžios) paramos Donelaičio paminklui aš visa padariau, kas reikėjo. Leidimo aukoms telkti nereikalinga, jei nerenkama po butus. Rinkti aukas po butus nepatartina, nes tai sudarytų daug išlaidų, o be to tam būtų reikalingas sutikimas Oberpräsident (Rytprūsijos, Karaliaučiuje), kuris yra stipriai nepasitikintis. Toks rinkimo būdas juk ir nėra nutartas. Rinkliavą per laikraščius galima pradėti. Kas rašys į lietuviškas organizacijas Rusijoje ir Amerikoje? Storostas (Vydūnas) ir mano akivaizdoje atsisakė raštvedžio pareigas perimti.         

 

Manau, bus reikalinga atspausdinti apie 5000 atsišaukimų. Jūsų rašinys apie Donelaitį sužadins didelį susidomėjimą juo. Ar L.L.Gesellchaft (Litauische Literarische Gesellchaft) negalėtų Jūsų paskaitą patalpinti sekančiame savo „Mitteilungen“ (Pranešimų) numeryje?

 

Prašau atsiųskite man galutiniai išrinktų komiteto narių sąrašą. Ar jau visi atsiklausti?

 

Jūs man dar nepranešėte, kurį (lietuviškos) deputacijos vaizdą aš turiu Jums Berlyne užsakyti.

 

Ar dar galima gauti senesniuosius „Pagalbos" laikraščio komplektus? Aš kyšu iki ausų profesiniuose ir kituose darbuose, bet aš pasveikinu Jus širdingai.

 

Jūsų Steputat.

 

Organizaciniai sunkumai

 

Komitetas buvo sudarytas, tačiau ne visi komiteto nariai ir ypač vykdomosios komisijos nariai sutiko pavestąsias pareigas priimti, atsikalbinėdami tai vienokiais, tai kitokiais motyvais. Štai V.Gaigalaičio archyve yra (gaila be parašo, bet rodos gimnazijos direktoriaus prof. Kuršaičio Tilžėje) laiškas, kurio turinys toks:

 

Tilžė 1913 gruodžio 25 d.

 

Gerbiamas ponas Kunige!

 

Man labai gaila, kad ne visai galiu patenkinti Jūsų viltis kai dėl pareigų Donelaičio paminklo statybos komitete. Kaip Jūs žinote, aš jau antrame susirinkime viešbutyje ,,Hotel de Russie“ (pirmininkaujant Reg. Rat Dr. Steputaičiui) atsisakiau perimti raštvedžio pareigas, kadangi visiškai neturiu laiko tas pareigas eiti taip, kaip reikėtų. Nuo spalio 1 dienos pavaduoju aš poną gimnazijos direktorių Mueller, kuris yra atostogose ir nuo balandžio 1 dienos išeina į pensiją. Todėl aš kasdien nuo 7 arba 8 ½ ligi 2 ½ ar net ilgiau esu gimnazijoje, dažnai ir popiet. O kai aš savo dienos darbus esu atlikęs, yra ir mano jėgos jau išsekusios, be to dar turiu aš rūpintis ir savo artimiausia aplinka. O čia dar ir prislėgimas, kurį jaučiu dėl savo žmonos ligos, kuri jau l ½ metų serga ir nuo kovo 2 dienos yra klinikoje. Tai jau yra našta, kuri savo svoriu atima man ir norą darbuotis. Esu jau patenkintas, kad galiu išpildyti direktoriaus pareigas.

 

Priegtam turiu prisipažinti, kad mano lietuvišką veiklą neigiamai paveikia ir mūsų viengenčių per menkas dosnumas. Noriu dar kart pakartoti: nedateklius ryšium su jubiliejiniu adresu (bene Prūsijos karaliui) siekia 348,85 markių. Jūs buvote vienintelis, kuris su šiek tiek prisidėjo. Atmetus Jūsų sumokėtus 50 markių, lieka vis dar nepadengtų išlaidų 298,85 M. Aš sumoku 48,85 M, tad vis dar trūksta 250 M. Iš kur juos paimti? Ponas Dr. Steputaitis pakartotinai žadėjo 100 M, bet dar neatsiuntė. O kaip su likusiais?

 

Jūs galite sau įsivaizduoti, kad aš, turėdamas tokius patyrimus, nebeturiu noro pinigų arba darbo jėgą panašiems dalykams aukoti...

 

Čia laiškas nutrūksta.

 

Sveikinimai pinigo kaštuoja

 

To laiško rašėją galima suprasti. Turint tiek savų rūpesčių, sunku ir reikalauti pilniau atsiduoti visuomeniniams reikalams. Ne be įdomumo skaitome ir rašėjo skundą dėl tų nedateklių ruošiant sukaktuvinį adresą. Išlaidos matyt susidarė ne tik adreso paruošimu, bet ir ryšium su jo įteikimu. Pasveikinti viešpačius ciecorius, karalius ir karaliūnus ano meto prūsų lietuvininkai mielai sveikindavo, bet kad jau reik dar ir gyvom aukso markėm išlaidas padengti, ne taip jau greit norinčių susirado. Tie du Prūsijos seimo ,,deputiertai“ (atstovai) Dr. Gaigalaitis ir Dr. Steputaitis vienu du sutiko sumokėti tam reikalui 150 markių, o likusiems savanorių mokėtojų taip ir nesurado.

 

Tačiau, jei lietuvininkai prūsiškiems didžiūnams pasveikinti ir ne mielai savo pinigų maišą atidarydavo, tai savam, lietuviškam reikalui pasirodė dosnesni.

 

Pirmieji Donelaičio paminklo rėmėjai

 

Archyve yra išlikęs originalus, ranka rašytas pirmųjų aukotojų sąrašas: „Dovanos dėl paminklo Kristijonui Donelaičiui“   

 

Kristupo Lekšo laiškas Dr. Gaigalaičiui

 

Vienas iš veiklesniųjų Donelaičio paminklo statybos reikale buvo Kristupas Lekšas. Archyve yra jo laiškas iš 1913 m. gruodžio 28 dienos (paliekame kiek galint originalo rašybą – tai „Keleivio“ redaktoriaus įrašas):

 

Labai garbus Prieteliau!

 

Dėkui už Gerwelijiną Kalėdų Szwentei. Ponui Steputaicziui asz trumpai pirm Szwenczių rasziau ir prasziau jo, kad jis, pirmkol į Berlyną iszkeliaus, dėl Donelaiczio Paminklo Tilžėje arba Klaipėdoje Susieėjimą suwadintų, nesa sziaip isz mūsų pradėtojo Darbo menk kas Gero iszeis. Jis žadėjo sziose Dienose Kraszte apsilankyti, o bene prie tos Progos ir Susiėjimą suwadys. Su Ponu Profesoriu Kurszacziu asz Rytoj asabiszkai apie tuos Dalykus pasikalbėsiu. Asz dywijuos, kad Pons Profesorius K. už savo Pristrową ir personiszką Draugpaszelpimą mūsų o ir jo Užmanymų, Atlyginimo reikalauja. Na, jeigu mes wisi tame Dalyke už kožną Procę, Darbą ir kas tam lygu Atlyginimo reikalausim, Kas liks tai dėl Paminklo Statymo? Rasi Pons Prof. K. ir kitų Prižasczių dėl mūsų Darbui prisideti nebenor. Yra sunku Draugystes Užmanymus kožnojo Mislei pritaikyti, o tai juo sunkiaus auksztai mokytų Wyrų Tarpe. Pons Storost man pirm keletą Dienų sakė, kad jam Uzpraszymas Prisidėjimo prie Draugystės nepamėgęs, o tai isz to Paminėjimo, kuriame būk sakyta: Kad mes Kožnam Užpraszytamjam tą Garbę iszrodom ir jį prie Draugystes uzpraszom. - Taipojau man Daugums priesz tai sawo Pasipiktinimą isztarė, kad Jus buk mierijate už tą Wietą ant Rambyno, kur Paminklas stowėti pareitų, nežiurint to, kad Rambyno Kalnas per Pastatymą Paminklo didesnę Wertybę įgytų, dar kokį Atlyginimą praszyti. Gal būt kad

szita Priežastis ir Poną Prof. K. pykina?

 

Man ikisziol dėl Paminklo Statymo nei wiens kokį Mokestį dawęs nėr. Nuo Jūsų priženklintuosius Dawėjus, kaip toli jie

per ,,NLC" (,,Naują Lietuwiszką Ceitungą") dar minėti nebūtų, asz Ponui Kiosziui dėl Apgarsinimo paduosiu. Jeigu Pons Steputatis_iki sziol ženklinto Dalyko dėl raszęs nebūtų, tai welycziau, kad be Užtrukimo iki jo raszytumbit, jeib galint dar pirm 8. Januario Susiėjimą to Dalyko dėl nulaikyti galėtumbim.

 

Pons Storosts mislijo Pradžioje Januarijaus į Klaipėdą keliauti ir ten apie Donelaiczio Darbus Praneszimą laikyti.

 

Daug labų Dienų ir linksmą peržegnotą naują metą Jums ir Jūsų Žiuponei welyja Kr.Lekszas.

 

Kaip iš to laiško matyti, sunku buvo naujai susidariusiai draugijai savo tikslus vykdyti. Kaip kiekvienoje organizacijoje tais laikais (ir dabartiniais) nelengva buvo rasti tinkamus ir noringus žmones, nors gerų norų tikrai netrūko. O kai jau reikalai kiek ėmė gerėti, kai jau ir vis daugiau lėšų susirinko sumanymui vykdyti, 1914 metų vasarą prasidėjo Pirmasis Didysis karas. Daugelis sumanytojų išėjo į kariuomenę ar šiaip kitų pareigų buvo užimti. Karo metu ne tokie dalykai rūpėjo. Po karo gi padėtis Prūsų Lietuvoje iš pagrindo pasikeitė. Mažoji Lietuva buvo suskaldyta. Pasikeitė ir nuotaikos. Vėliau, nors sumanymas vis laikas nuo laiko buvo prisimenamas, tačiau nesidavė jau įvykdomas. Taip Kristijonas ir liko be savojo paminklo Rambyne. Gal ateis laikas, kada tas sumanymas vis tik dar bus įvykdytas. Tuo tarpu gi Donelaitis kaip turėjo taip ir tebeturi dvasinį paminklą kiekvieno Mažosios Lietuvos lietuvio, beje, kiekvieno tautos nario širdyje.  

 
 

 

 
  Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2009 m.