Jono Vanagaičio kultūrinė veikla ir jo „Birutės“

Kalba pasakyta per J.Vanagaičio perlaidojimo iškilmes Vilkyškiuose, 2009 m. rugsėjo 19 d.

Dr. Silva POCYTĖ,
KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė

Kalbėti apie Mažosios Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėją Joną Vanagaitį yra nelengva dėl dviejų priežasčių. Viena vertus, Vanagaičio gyvenimas ir veikla iki šiol nėra sulaukusi atidaus istorikų žvilgsnio, apie jo darbus mes sužinome iš to laikmečio periodikos, bendražygių atsiminimų eilučių. Kita vertus, tokias istorijos spragas galime pateisinti tuo, jog pažvelgus iš laiko perspektyvos, Vanagaitis mums atsiskleidžia kaip ganėtinai kontraversiška, nevengusi savo tautiečių kritikuoti ir su jais konfliktuoti asmenybė, tačiau tai nesumažina tautiškoje dirvoje jo atliktų darbų kraičio.

Peržvelgę Vanagaičio veiklą pastebėsime, kad kultūriškai aktyviausias laikotarpis yra iki Pirmojo pasaulinio karo. XIX-XX a. sandūroje jis įsitraukė į lietuvišką kultūrinį gyvenimą: vadovavo ir organizavo naujų kultūrinių draugijų steigimui, redagavo ir leido lietuviškos pakraipos laikraščius, aktyviai bendradarbiavo su Didžiosios Lietuvos ir Amerikos lietuviais. Jeigu bandytume nors fragmentiškai apžvelgti Vanagaičio pasirodymus visuomeninėje arenoje, tautiškumą tarp lietuvininkų stiprinusią jo veiklą, turėtume tam skirti ne vieną valandą. Šiandien norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į du ryškius lietuviškos kultūrinės veiklos ženklus, susijusius su J.Vanagaičio vardu, tai byloja ir mano pasisakymo pavadinimas apie dvi „Birutes“, kurios XX a. pradžioje ryškiausiai fiksavo tautines ir politines Vanagaičio nuostatas.

Pirmoji ,,Birutė" - tai 1885 m. Tilžėje įsteigta lietuviška kultūrinė draugija, kurios veikloje rasime ir aktyvaus veikimo, ir merdėjimo. Dėl veiklos sąstingio XX a. pradžioje draugijai buvo prognozuojamas jos uždarymas, tačiau 1903 m. gruodžio 19 d. sušauktame jos susirinkime buvo nuspręsta draugiją išsaugoti ir jos naujuoju vadovu buvo išrinktas J.Vanagaitis, šiose pareigose išlikęs iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Tai, kad Vanagaitis draugijai vadovavo daugiau nei 10 metų, vertintina kaip teigiamas „Birutės“ veiklos aspektas, ypač aktyviai draugija reiškėsi nuo 1908-1909 m., kada vienu iš svarbiausių darbo barų tapo organizuojamos lietuviškos šventės įvairiose Mažosios Lietuvos vietovėse.

Net nedvejodami galime pasakyti, kad J.Vanagaitis buvo dažnas svečias Pagėgių apylinkėse. Vien 1909 m. „Birutės“ šventės vyko Piktupėnuose, Natkiškiuose, Katyčiuose, Lauksargiuose, vėlesniais metais birutininkai atvykdavo į Rukus, Ragainę, Žibus, Verdainę. Švenčių metu „Birutės“ choras dainuodavo dainas, vaidindavo scenos veikalėlius, kuriuos Panemunės Jono slapyvardžiu sukurdavo J.Vanagaitis.

Iš tikrųjų J.Vanagaitis buvo ne tik lietuviškos veiklos organizatorius, įtaigus oratorius, tačiau ir poetas, savo eiles pasirašinėdavęs jau minėtu Panemunės Jono, Aužuolaičio slapyvardžiais. Vienus pirmųjų savo eilėraščių jis spausdino amžių sandūroje Martyno Jankaus leistoje „Saulėtekoje“. Tuo metu J.Vanagaitis pas M.Jankų Bitėnuose mokėsi raidžių rinkėjo profesijos ir talkino jam leidžiant „Saulėteką“. Keletas J.Vanagaičio eilėraščių išspausdinti 1910 m. „Birutės“ draugijos iniciatyva išleistame leidinyje „Birutės garsai“. Šalia Maironio, J.Zauerveino, F.Bajoraičio-Paukštelio, skaitome ir J.Vanagaičio eiles „Kur Tėvynė? Kur gražu?“, „Kaip malonu, kad draugai“, „Sens Rambyne, tu garsingai“, „Pavasarėli, saulės sūneli“. Eilėraščiuose buvo žadinama meilė artimajam, savo gimtajai kalbai, gimtinei.

„Birutės“ draugija ir jos pirmininkas stengėsi reaguoti į įvairias Lietuvos istorijai svarbias datas. 1910 m. buvo minimas Žalgirio mūšio 500 metų jubiliejus. Surengtoje draugijos šventėje skambėjo tautiškos dainos: „Lietuva, Tėvyne mūsų“, „Eina garsas nuo rubežiaus“ ir kaip mini to meto spauda „didę įspaudą padarė ant susirinkusiųjų prakalba draugijos pirmininko Vanagaičio“.  

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Mažojoje Lietuvoje pastebimas lietuvininkų jaunimo draugijų kūrimo vajus. Pirmąja jaunimo organizuotumo apraiška tapo 1910 m. birželio mėnesį ant Rambyno kalno įvykęs pirmasis Mažosios Lietuvos jaunimo suvažiavimas. Susirinkusiems kalbėję J.Vanagaitis, Vydūnas ragino visus siekti mokslo ir savišvietos, norint išsaugoti savo tautos pavergtą sielą. Suvažiavimo dalyviai ant Rambyno pasodino ąžuolą – Mažosios Lietuvos lietuvių atbudimo simbolį, ant kurio susirinkusieji užbėrė po saujelę iš įvairių krašto vietovių atsivežtos žemės.

Per kelerius metus susikūrė per 15 jaunimo draugijų, daugiausia dabartinio Klaipėdos krašto vietovėse: Pagėgiuose „Rūta“, Katyčiuose „Vainikas“, Rukuose „Ąžuolas“, Lauksargiuose „Žiedas“, Lankupiuose „Jaunimas“. Šių draugijų šventėse dažnas svečias buvo J.Vanagaitis, kuris skaitydavo paskaitas aktualiomis lietuvininkų tautinio ir kultūrinio judėjimo temomis: apie lietuviškos periodikos raidą, apie jaunimo tautiškus reikalus, apie vokiečių kultūros įtaką lietuvių gyvenime. Pagrindinis jo pasisakymų moto - kova prieš nutautėjimą, nes, anot J.Vanagaičio, lietuvių tautos ateities pamatas yra prigimtos kalbos abėcėlė.

Antroji su J.Vanagaičio vardu susijusi „Birutė“, tai 1909 m. pradėtas leisti laikraštis, turėjęs atspindėti visą tautos gyvenimą, supažindinti skaitytojus su darbais atliktais tautiškoje dirvoje. Idant laikraštis būtų tikrai lietuvišku, jam buvo suteiktas „Birutės“ pavadinimas. Laikraštis buvo leidžiamas iki 1913 m. rugsėjo Tilžėje. Po Pirmojo pasaulinio karo laikraštis atgaivintas ir keletas numerių išleista Klaipėdoje. Visus tuos metus „Birutės“ redaktoriumi dirbo J.Vanagaitis, kuris ne tik rūpinosi laikraščio finansavimu - aukos redakciją pasiekdavo iš Didžiosios Lietuvos, Amerikos lietuvių, tačiau ir pats į laikraštį parašė ne vieną tautiškumą ir patriotiškumą žadinantį tekstą. Beje, šiandien, tokią iškilmingą ir liūdną dieną, neturėtume praleisti su ,,Birutės" laikraščiu susijusios gražios datos: pirmasis jos numeris buvo išleistas lygiai prieš šimtą metų: 1909 m. rugsėjo 15 d. Manau, šio jubiliejaus prisiminimas suteiktų šiai dienai dar didesnę pilnatvę.

„Birutėje“ spausdintos mintys ir idėjos yra aktualios ir dabartiniame mūsų gyvenime. Pirmo numerio „Žodyje į skaitytojus“ iškeliama meilės Tėvynei svarba: „Žemė, kurioje mes gimėme, augome ir pasenome yra mums brangi ir miela. Kiekvienam yra brangi Tėvynė. Bet negalime tikrai ir išmintingai mylėti savo Žemės, nežinodami jos praeigos ir nusidavimų“.

J.Vanagaitis dažnai rašė apie gimtąją kalbą, apie vis didėjantį nutautėjimą: „Ne vienam lietuviui liūdna ir skauda širdį, jog šiandien lietuviška kalba taip paniekinta, užmiršta. Miestuose gyveną lietuviai tankiausiai kimba prie vokiškos kalbos. Labai naudinga daug kalbų mokėti, bet naudingiausia pirmiausia prigimtą išmokti“. Lietuvių nutautėjimas tuo metu tarpo ne tik tarp Mažosios Lietuvos lietuvininkų, bet ir Didžiosios Lietuvos lietuvių. „Birutė“ skelbė, kad kalba tai lietuvio puikumas ir grožybė didžiausia, tai žymė stebėtina, kuria privalome didžiuotis ir gerbti, kai po dalelę žmonijos genijaus pavestą mums auklėti.

„Birutės“ laikraštis gyvavo K.Donelaičio gimimo 200 metų jubiliejaus išvakarėse. Jis vienas iš pirmųjų mažlietuviškų laikraščių 1911 metais paskelbė raginimą ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir Didžiojoje Lietuvoje paminėti poeto jubiliejų, rinkti aukas paminklui, „nes paminklas K.Donelaičiui tebūna simbolis mūsų atbudimo. K.Donelaitis turi būti gyvas ne tik kaip istorijos brangenybė“. K.Donelaičio paminklo statymo komitetas buvo įkurtas 1913 m. rugpjūtį susiėjime ant Rambyno kalno, o prieš tai, birželio 25 d., buvo išrinkta analogiška komisija Vilniuje, Lietuvių Mokslo draugijos posėdyje, turėjusi pasirūpinti S.Daukanto ir K.Donelaičio artėjančiais jubiliejais. J.Vanagaitis nuo 1911 m. priklausė Lietuvių Mokslo draugijai Vilniuje, todėl šalia J.Basanavičiaus, advokato Janulaičio, A.Smetonos buvo vienintelis nuo mažlietuvių paskirtas atstovas.

Jeigu reikėtų apibendrinti J.Vanagaičio politines idėjas, tai jis išsiskyrė permanentiškai deklaruotomis idėjomis apie Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimą. Dar 1905 m. jis dalyvauja Lietuvos Didžiajame Seime Vilniuje ir tuo metu apsiriboja Prūsų lietuvių simpatiją Didžiajai Lietuvai ir jos darbui. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą „Birutės“ laikraščio puslapiuose dažnai yra minima, jog ateis laikas, kai Mažosios Lietuvos, Didžiosios Lietuvos ir Amerikos lietuviai galės paduoti vieni kitiems rankas. Toks J.Vanagaičio radikalumas nebuvo populiarus tarp daugumos Mažosios Lietuvos lietuvių, neturėjo jis daug bendraminčių ir tarp kultūrinio judėjimo bendražygių.

Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui po Vokietijos pralaimėjimo pradedamas projektuoti naujas Europos žemėlapis, kalbama ir Mažosios Lietuvos ateities klausimu. 1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje yra sukuriama Prūsų Lietuvos Tautinė Taryba, kuri lapkričio 30 d. pasirašo Tilžės aktą apie Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimą. Tarp šį aktą pasirašiusiųjų buvo ir J.Vanagaitis. Tilžės akto deklaracijos liko neįgyvendintos, nes remiantis 1919 m. Versalio taikos sutartimi nuo Vokietijos buvo atskirta tik šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis, Klaipėdos kraštas ir perduota karą laimėjusių valstybių žinion.

Persikėlęs gyventi į Klaipėdą, J.Vanagaitis 1920 m. sausio 15 d. atnaujina „Birutės“ leidimą (iš viso išėjo 7 numeriai), kurios pirmajame numeryje džiaugsmingai pranešama, jog išsipildė lietuvių ilgamečiai troškimai, užtekėjusi jiems laisvės saulė ir pasibaigė jų šimtametė vergovė. J.Vanagaitis lieka ištikimas susijungimo idėjai, tačiau teigia, jog reikia pasirūpinti, kad susiglaudimas su Didžiąja Lietuva „pavyktų ant tokių pamatų, katrą Mažosios Lietuvos (Klaipėdos krašto) lietuvių dauguomenė  už naudingas pripažins“. Jo nuomone, po susijungimo ypač sustiprėtų Mažosios Lietuvos tautinis susipratimas, tačiau prieš tai turi būti parengta susivienijimo programa, nes kultūra, papročiai, pasaulėžiūra, ūkinis gyvenimas, švietimo sistema, valdiškos įstaigos Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje vystėsi skirtingose politinėse santvarkose ir tuos skirtumus būtina panaikinti. Vanagaitis manė, kad pirmiausia krašte turi sustiprėti lietuviškai kalbančiųjų politinė ir kultūrinė įtaka. Siekdamas sujungti, kaip jis teigė, visus pažangius Klaipėdos krašto lietuvius, J.Vanagaitis Klaipėdoje 1920 m. kovo mėnesį įkūrė „Lietuvių pažangos partiją“, kuri, deja, netapo dominuojančia lietuviška draugija Klaipėdos krašte ir nusileido savo įtaka „Prūsų Lietuvių susivienijimui“ bei jo nariams. Artėjo 1923 m. sausis.

Pabaigti norėčiau Vanagaičio eilėmis, išspausdintomis 1910 m. „Birutėje“:

Kur Tėvynė? Kur gražu?

Žalios girios ir kalnai, 

Lygios lankos ir daržai 

Gaudžia paslapties balsu: 

Lietuvoje yr' gražu.

Tek' per amžius Nemunas, 

Šešupėlė, Dubysa, 

Dange, Minge, Jurava

Garsina savo dainas: 

Lietuvoje yr' gražu.

Tar' lietuvis su jausmu, 

Taria kalbą motinos. 

Neatrasiu panašios, 

Kur man būtų taip smagu. 

Mūs tėvynėj' gražu.

Panemunės Jonas