Saulius SODONIS
Šis pasakojimas apie Marceliną
Ignatavičių, kurį ne vienas jaunesnės kartos šilutiškis žino kaip ilgametį
pedagogą, dirbusį įvairiose Šilutės rajono mokyklose. Tačiau gyvenime teko
dirbti ir kitų darbų. M.Ignatavičiui būnant Šilutės rajono Kultūros skyriaus
vedėju atsirado Liaudies teatras, dainų ir šokių kolektyvas "Rezginėlė". Be
to, daugiau kaip aštuoniasdešimt visoje Lietuvoje gyvenančių žmonių jį laiko
labai artimu žmogumi, padėjusiu grįžti iš sovietinės tremties. Už nuopelnus
ir darbus 2007 metais Valstybės dienos proga Lietuvos Prezidentas Valdas
Adamkus M.Ignatavičių apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino
ordinu.
Lengva ir smagu bendrauti
Prieš pradedant pasakoti apie šį labai šiltą ir nuostabų žmogų norisi
pastebėti, nors jo gyvenimas toli gražu nebuvo rožėmis klotas, tačiau apie
daugelį net ir gan sunkių išgyvenimų šiandien M.Ignatavičius pasakoja su
neslepiama šypsena ir linksma gaidele, lyg tai būtų ne lemtingi likimo
vingiai, o šelmiški atsitikimai. Ne kartą pasakojimo metu jis pastebėjo, kad
likimas dažniausiai jam būdavo palankus. Net ir tuo metu, kai rodės, kad
išeities nėra, visuomet atsirasdavo kažkas, kas padėdavo. Ir dar. Nors ponui
Marcelinui kitų metų liepos mėnesį sukaks 90 metų, įvairių nutikimų ir savo
gyvenimo įvairias datas, kartu buvusių žmonių pavardes jis prisiminė taip,
lyg tai būtų vykę labai neseniai. Jo atminties galėtų pavydėti ne vienas
žymiai jaunesnis.
Iš Raseinių į Pagėgių kraštą
Savo pasakojimą M.Ignatavičius pradėjo nuo prieškarinio laiko, kai jis,
būdamas priešpaskutinėje Raseinių gimnazijos klasėje, su choru vyko į Kauno
radiofoną įdainuoti keletą dainų. Tada, 1940 metų birželio 14 dieną, ir
įvyko pirmas realus susidūrimas su artėjančiomis permainomis ne tik
Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Po Kauną su naujais "XX amžiaus"
laikraščio numeriais lakstantys ir juos anonsuojantys vaikigaliai šaukė:
"Merkys į Maskvą išvažiavo", "Prancūzai Berlyną bombardavo". Vakare, po
dainavimo, nauji jų šūkiai: "Ekstra naujiena - Italija įstojo į karą". Tai
buvo didelių įvykių aidas, kuris netrukus jį bei to meto žmones palietė
tiesiogiai.
Netrukus Lietuva tapo "broliškos TSRS (Tarybų socialistinių respublikų
sąjungos) seserimi". Tai pakeitė daugelio žmonių likimus. Mokslas
gimnazijoje tęsėsi, nors jau reikėjo mokytis pagal kitokias programas. O ir
į baigiamuosius egzaminus ne visi atėjo, nes 1941 metų birželio mėnesį
prasidėję trėmimai palietė ne vieną gimnazijos mokinį bei mokytoją.
Atestatus Raseinių gimnazijos moksleiviai gavo birželio 21 dieną. Grįžtant
iš nedidelių išleistuvių vokiečiai jau bombardavo Viduklę, Raseinius.
Jaunystėje M.Ignatavičius mėgo vaidinti, bet dėl pasikeitusios realybės
svajonė tapti aktoriumi ar kažkuo panašiai - žlugo. Vokiečių laikais
griežtai reikalauta turėti užsiėmimą. Pradžioje jis pasisiūlė mokytojauti,
tačiau sutiktas draugas nuo to atkalbėjo ir patarė bandyti eiti į Mokesčių
inspekciją ir siūlytis mokesčių rinkėju. Po kursų
Mokesčių rinkėjai (iš kairės): M.Ignatavičius ir Liucijus Miliauskas.
M.Ignatavičius
ėmė dirbti. Beveik visą vokiečių okupacijos laikotarpį juo ir prabuvo.
Darbas nebuvo sunkus, nes pinigų tada visi turėjo, ir nesunkiai sumokėdavo
visas privalomas įmokas.
Kiek prasčiau tapo 1944 metais frontui artėjant prie Lietuvos. Jį ir jo
draugus vokiečiai paėmė apkasų kasti. Ir tai jau buvo ne juokai, nes tapo
lyg areštantu. Tačiau netrukus pasisekė pabėgti. Taip sulaukė tarybų
valdžios. Vėl reikėjo kažkuo užsiimti, juo labiau, kad vyko karas ir rusai
galėjo paimti į kariuomenę. Klasės draugė pasiūlė eiti mokytojauti, nes
mokytojų tuo metu į kariuomenę neėmė. Švietimo skyriuje jį paskyrė į
Bliūdžių kaimą pradinių klasių mokytoju. Taip ir tapo mokytoju.
Kartą atvykęs į Švietimo skyrių su reikalais pamatė, kaip vienas jo kolega
nusiminęs, kone verkia. Jį skyrė į Pagėgius, o tas labai nenorėjęs.
M.Ignatavičius apie tą kraštą buvo girdėjęs gimnazijoje per vokiečių kalbos
pamokas, kai buvo nagrinėjama H.Zudermano "Kelionę į Tilžę". Jį žavėjo tų
vietų apylinkių vaizdingi aprašymai, tad jis ir pasisiūlė vietoje kolegos
ten vykti. Po kelių dienų gavo nurodymą prisistatyti į Pagėgių švietimo
skyrių.
Nuo Vėžininkų pradinės mokyklos iki švietimo skyriaus inspektoriaus
Pirmąja M.Ignatavičiaus darbo vieta tapo Vėžininkų pradinė mokykla. Vėliau
išsiprašė į Vilkyškius. Čia mokyklos vedėja dirbo Marytė Kaknevičiūtė.
Marcelinas tapo antro ir ketvirto skyriaus mokytoju. Dirbti teko įdomiai,
nes dvi ketvirto skyriaus mergaitės kalbėjo tik vokiškai, trys tik rusiškai.
Kiti buvo lietuviukai. Pasak M.Ignatavičiaus, vokiškai mokėjo iš gimnazijos
laikų, o rusiškai tai tik gerai keiktis.
Naujajam mokytojui buvo įdomu ir keista, kad atvykęs kunigas Mišias laikė
vienoje mokyklos klasių. O kai atvažiavo į Vilkyškius naujos parapijos
steigti, jį gyventi pas save priėmė valsčiaus pirmininkas Kaknevičius. Buvo
ir daugiau dalykų, kurie rodė, kad sovietinės santvarkos ypatumai dar
nepasiekė šių vietų.
Netrukus Pagėgių Švietimo skyriui prireikė priešmokyklinio auklėjimo
inspektoriaus. Juo ir tapo M.Ignatavičius. Reikėjo rūpintis vaikų darželių
atidarymu. Jis prisiminė, kad pirmąjį atidarė Katyčiuose, o vedėjauti
paskyrė Kučingienę, žinomo dainininko brolio žmoną.
Į Komiją
Pagėgių skyriaus vedėjas Šaulys 1946 metų gegužės mėnesį LTSR Aukščiausios
Tarybos prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui padavė prašymą dėl žmonos
sesers vaikų Juškevičių sugrąžinimo iš Komijos Vaikų namų į Lietuvą. Tėvai,
būdami tremtyje, mirė ir jų vaikai atsidūrė vaikų namuose. J.Paleckis
pareiškimą patenkino. Tačiau tuo metu sklandė visokie gandai, kad netrukus
amerikonai turėtų pasirodyti, todėl niekas nesiėmė tų vaikų parvežti.
Švietimo ministerijos priešmokyklinio auklėjimo vedėja Filipionok pasiūlė
patiems imtis parvežimo. Pažadėjo pasirūpinti visais būtinais dokumentais.
Pradžioje vedėjas Šaulys ketino siųsti Vilkyškių valsčiaus pirmininko sūnų
Alfonsą Kaknevičių. Jis buvo tarnavęs Plechavičiaus armijoje. Už tai buvo
buvęs Vorkutos lageryje ir pažinojo Komiją. Jis jau buvo grįžęs ir Pagėgių
švietimo skyriuje dirbo ekonomistu. Bet jam neleido važiuoti.
Taip M.Ignatavičius tapo realiu kandidatu vykti į Komijos autonominę
respubliką. Jam išmokėjo tris atlyginimus, Šaulienė prikepė bandelių. Kartu
važiavo ir buvęs advokatas Monstavičius, kuris dirbo Pagėgių vidurinės
mokyklos mokymo dalies vedėju. Jis 1941 metais pabėgo nuo išvežimo. Tačiau į
tremtį pateko jo žmona ir dukra. Jis taip pat padavė prašymą, nes žmona mirė
ten, o duktė pateko į vaikų namus. Jis gerai mokėjo rusų kalbą.
Vilniuje vyrai prisistatė į Švietimo ministeriją pas minėtą Filipionok. Ji
nusiuntė pas Liaudies švietimo komisaro pavaduotoją. Po pokalbio su juo,
jiems Lietuvos Ministrų taryba išrašė komandiruotes vaikams iš Komijos
parvežti. Po keletos dienų pasirengimo, 1946 metų gegužės 15 ar 16 dieną
išvažiavo į Maskvą.
Ten po visos virtinės nuotykių ir nakvynės ant grindų stotyje belaukiant
traukinio į Kurską, vyrai atvyko į Kotlasą. Iš jo tik garlaiviu ar lėktuvu į
Komijos sostinę Syktyvkarą galima buvo patekti. Kaip tik atplaukė pirmasis
garlaivis, kuris netrukus turėjo išvykti reikiama kryptimi. Labai netikėtai
M.Ignatavičius čia sutiko savo gimnazijos laikų klasės draugą Šalomą Jofę.
Šis jau buvo čia nemenkas viršininkas. Sužinojęs, kur ir ko bendraklasis
vyksta, parašė žydiškai rekomendaciją į viešbutį. Pasirodo, kad be šio
popierėlio jokie tų vietų valdžios įtikinėjimai negalėjo atverti viešbučio
durų. Šiandien M.Ignatavičius mano, kad prapuolę nebūtų, nes komės moterys
labai draugiškos ir kur nors būtų gavę pernakvoti. Tame viešbutyje dirbančią
sutiko ir vyskupo A.Baranausko brolio dukrą Baranauskaitę. Būta ir kitų
susitikimų.
Vietoje 16 - 44 vaikai
Čia jau atvykstančių laukė. Sužinoję, kad į Lietuvą ketina vežtis tik 16
vaikų, iš karto Vaikų namų direktorius pasiūlė pasiimti visus lietuviukus. Į
užuominą, kad neturi pinigų, tik numojo ranka ir apsiėmė apmokėti visas
kelionės išlaidas. Komijos vaikų namuose buvo apgyvendinami tie vaikai,
kurių tėvai, būdami tremtyje, mirė ir nebuvo kam jais rūpintis. Čia buvo ne
tik lietuvių vaikai. Jų buvo daug, todėl tų namų šeimininkai apsidžiaugė,
kad vaikų sumažės, nes dėl didelio skaičiaus jie miegojo po kelis vienoje
lovoje. Taip lietuviukų vaikų atsirado lyg ir 44 ar net šiek tiek daugiau.
Dauguma vaikų tarp savęs jau kalbėjosi komiškai. Bet buvo keli, kurie tik
šia kalba
tekalbėjo.
Nuo Kotlaso kelionė namo tęsėsi prekiniame vagone. Tai nebuvo labai blogai,
nes pasiklojo pakankamai šieno. Tik užuot iš karto pasukę į Lietuvą,
pasiprašė į Maskvą, tikėdamiesi, kad Lietuvos atstovybė pagelbės. Tačiau
prekinių traukinių neįleisdavo į Maskvą ir apvažiavę aplink, vėl grįžo, iš
kur pradėję. Bet tai išėjo ir į gerą - už gautas reisines korteles nusipirko
pakankamai maisto. Kelionėje badauti jiems neteko, nes žmonės jau buvo po
karo atsigavę ir pravažiuojantiems siūlė pirkti įvairių maisto produktų.
Po šios sėkmingos vaikų parvežimo akcijos, taip imta susigrąžinti vaikus iš
Altajaus, Jakutsko, Krasnodaro ir kitų lietuvių tremties vietų.
Rudenį M.Ignatavičius vėl buvo siunčiamas į Komiją parvežti vaikų iš kitų
tos respublikos vaikų namų. Šį kartą važiavo vienas. Nors ir sekėsi šiek
tiek lengviau, tačiau ir čia neišvengta įvairių nuotykių. Tuo metu taip pat
parvežė daugiau nei 40 vaikų.
M.Ignatavičius po kelionės į Komiją.
Karjeros vingiais
1948 metais M.Ignatavičius įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto
neakivaizdinį skyrių studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Tuo metu jau
draugavo su būsima žmona, Vyžių pradinės mokyklos vedėja Janina. Netrukus ir
įsidarbino šioje mokykloje mokytoju. O vėliau buvo paskirtas neseniai
atidarytos Juknaičių septynmetės mokyklos direktoriumi. Tačiau netrukus vėl
išsiprašė į Vyžius. Šį kartą jis tapo šios mokyklos vedėju. 1951 metais
likimas atvedė į Žemaičių Naumiestį.
1952 rugpjūčio 28 dieną M.Ignatavičių kviečia į Šilutę ir liepia perimti
Šilutės 1-osios vidurinės mokyklos direktoriaus darbą. Tai buvo pavyzdinga
mokykla. Saugumas išsiaiškino, kad joje veikė slaptas mokinio Pupšio
vadovaujamas pogrindis. Už tai buvo atleistas tos mokyklos direktorius.
Pasirinkimo tais laikais nebuvo ir taip M.Ignatavičius tapo šios mokyklos
vadovu.
2006 metais 1956 metų I-osios vidurinės abiturentų laida ir tuometinis
mokyklos direktorius.
1958 kovo mėnesį išėjo potvarkis, kad rajono Vykdomajame komitete
darbuotojai turėtų aukštąjį išsilavinimą. M.Ignatavičiui pasiūlė tapti
Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, kuruojančiu švietimą, sveikatos
apsaugą ir t.t. 1962 metais nedaug trūko, kad taptų Vykdomojo komiteto
pirmininku. Tačiau po saugumo patikrinimo paaiškėjo, kad žmonos dėdės yra
Amerikoje, vokiečių laikais mokesčių rinkėju dirbo. Taip ne tik negavo šio
posto, bet ir atsisveikino su Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo
darbu. Draugai pasiūlė tapti Civilinės gynybos štabo viršininku. Dirbo tol,
kol prie Šilutės rajono prijungė Pagėgius. Neilgą laiką M.Ignatavičius buvo
Vakarinės mokyklos mokytoju, vadovaujančiu ir neakivaizdiniam skyriui.
Tačiau reikėjo patyrusių darbuotojų ir nuo 1962 metų Kosmonautikos dienos
tapo Šilutės Vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus vedėju. Gražiai prisimena
tuos laikus mūsų pasakojimo herojus. Buvo sumanyta kurti dainų ir šokių
kolektyvą "Rezginėlė". Jos pradininku surado ir paskyrė Jurgelevičių. Buvo
įkurtas Liaudies teatras.
Lietus televizijoje buvo pristatomas pamario kraštas. Kartu su Vytautu
Jovaiša. M.Ignatavičius atliko Bangpūčio vaidmenį.
1969 metais rinkimuose į Darbo žmonių tarybą M.Ignatavičiaus neiškėlė
kandidatu į deputatus Švėkšnoje. Tai reiškė naują karjeros vingį. Tuo metu
Šilutės rajono komunistų partijos sekretorius Steponavičius pasiūlė
pasirinkti, kur eiti direktoriauti: į Rusnę ar Traksėdžius. Pastaruosius ir
pasirinko. Taip nuo 1970 m. iki pensijos, 1980 metais, ir buvo šios mokyklos
direktorius. Išėjęs į pensiją iki 1992 metų čia dar dėstė lietuvių kalbą ir
literatūrą.
Visa tai M.Ignatavičius prisiminė su šypsena ir vis pastebėdavo, kad
pasikeitimai, kurie vyko jo gyvenime, vyko be jo iniciatyvos. Tačiau viskas
buvo labai neblogai.
Už nuopelnus ir darbus 2007 metais Valstybės dienos proga Lietuvos
Prezidentas Valdas Adamkus M.Ignatavičių apdovanojo Lietuvos didžiojo
kunigaikščio Gedimino ordinu. |