Šis pasakojimas apie Marceliną Ignatavičių, kurį ne vienas jaunesnės kartos šilutiškis žino kaip ilgametį pedagogą, dirbusį įvairiose Šilutės rajono mokyklose. Tačiau gyvenime teko dirbti ir kitų darbų. M.Ignatavičiui būnant Šilutės rajono Kultūros skyriaus vedėju atsirado Liaudies teatras, dainų ir šokių kolektyvas "Rezginėlė". Be to, daugiau kaip aštuoniasdešimt visoje Lietuvoje gyvenančių žmonių jį laiko labai artimu žmogumi, padėjusiu grįžti iš sovietinės tremties. Už nuopelnus ir darbus 2007 metais Valstybės dienos proga Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus M.Ignatavičių apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Lengva ir smagu bendrauti

Prieš pradedant pasakoti apie šį labai šiltą ir nuostabų žmogų norisi pastebėti, nors jo gyvenimas toli gražu nebuvo rožėmis klotas, tačiau apie daugelį net ir gan sunkių išgyvenimų šiandien M.Ignatavičius pasakoja su neslepiama šypsena ir linksma gaidele, lyg tai būtų ne lemtingi likimo vingiai, o šelmiški atsitikimai. Ne kartą pasakojimo metu jis pastebėjo, kad likimas dažniausiai jam būdavo palankus. Net ir tuo metu, kai rodės, kad išeities nėra, visuomet atsirasdavo kažkas, kas padėdavo. Ir dar. Nors ponui Marcelinui kitų metų liepos mėnesį sukaks 90 metų, įvairių nutikimų ir savo gyvenimo įvairias datas, kartu buvusių žmonių pavardes jis prisiminė taip, lyg tai būtų vykę labai neseniai. Jo atminties galėtų pavydėti ne vienas žymiai jaunesnis.

Iš Raseinių į Pagėgių kraštą

Savo pasakojimą M.Ignatavičius pradėjo nuo prieškarinio laiko, kai jis, būdamas priešpaskutinėje Raseinių gimnazijos klasėje, su choru vyko į Kauno radiofoną įdainuoti keletą dainų. Tada, 1940 metų birželio 14 dieną, ir įvyko pirmas realus susidūrimas su artėjančiomis permainomis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Po Kauną su naujais "XX amžiaus" laikraščio numeriais lakstantys ir juos anonsuojantys vaikigaliai šaukė: "Merkys į Maskvą išvažiavo", "Prancūzai Berlyną bombardavo". Vakare, po dainavimo, nauji jų šūkiai: "Ekstra naujiena - Italija įstojo į karą". Tai buvo didelių įvykių aidas, kuris netrukus jį bei to meto žmones palietė tiesiogiai.

Netrukus Lietuva tapo "broliškos TSRS (Tarybų socialistinių respublikų sąjungos) seserimi". Tai pakeitė daugelio žmonių likimus. Mokslas gimnazijoje tęsėsi, nors jau reikėjo mokytis pagal kitokias programas. O ir į baigiamuosius egzaminus ne visi atėjo, nes 1941 metų birželio mėnesį prasidėję trėmimai palietė ne vieną gimnazijos mokinį bei mokytoją. Atestatus Raseinių gimnazijos moksleiviai gavo birželio 21 dieną. Grįžtant iš nedidelių išleistuvių vokiečiai jau bombardavo Viduklę, Raseinius.

Jaunystėje M.Ignatavičius mėgo vaidinti, bet dėl pasikeitusios realybės svajonė tapti aktoriumi ar kažkuo panašiai - žlugo. Vokiečių laikais griežtai reikalauta turėti užsiėmimą. Pradžioje jis pasisiūlė mokytojauti, tačiau sutiktas draugas nuo to atkalbėjo ir patarė bandyti eiti į Mokesčių inspekciją ir siūlytis mokesčių rinkėju. Po kursų

      
            Mokesčių rinkėjai (iš kairės): M.Ignatavičius ir Liucijus Miliauskas.

M.Ignatavičius ėmė dirbti. Beveik visą vokiečių okupacijos laikotarpį juo ir prabuvo. Darbas nebuvo sunkus, nes pinigų tada visi turėjo, ir nesunkiai sumokėdavo visas privalomas įmokas.

Kiek prasčiau tapo 1944 metais frontui artėjant prie Lietuvos. Jį ir jo draugus vokiečiai paėmė apkasų kasti. Ir tai jau buvo ne juokai, nes tapo lyg areštantu. Tačiau netrukus pasisekė pabėgti. Taip sulaukė tarybų valdžios. Vėl reikėjo kažkuo užsiimti, juo labiau, kad vyko karas ir rusai galėjo paimti į kariuomenę. Klasės draugė pasiūlė eiti mokytojauti, nes mokytojų tuo metu į kariuomenę neėmė. Švietimo skyriuje jį paskyrė į Bliūdžių kaimą pradinių klasių mokytoju. Taip ir tapo mokytoju.

Kartą atvykęs į Švietimo skyrių su reikalais pamatė, kaip vienas jo kolega nusiminęs, kone verkia. Jį skyrė į Pagėgius, o tas labai nenorėjęs. M.Ignatavičius apie tą kraštą buvo girdėjęs gimnazijoje per vokiečių kalbos pamokas, kai buvo nagrinėjama H.Zudermano "Kelionę į Tilžę". Jį žavėjo tų vietų apylinkių vaizdingi aprašymai, tad jis ir pasisiūlė vietoje kolegos ten vykti. Po kelių dienų gavo nurodymą prisistatyti į Pagėgių švietimo skyrių.

Nuo Vėžininkų pradinės mokyklos iki švietimo skyriaus inspektoriaus

Pirmąja M.Ignatavičiaus darbo vieta tapo Vėžininkų pradinė mokykla. Vėliau išsiprašė į Vilkyškius. Čia mokyklos vedėja dirbo Marytė Kaknevičiūtė. Marcelinas tapo antro ir ketvirto skyriaus mokytoju. Dirbti teko įdomiai, nes dvi ketvirto skyriaus mergaitės kalbėjo tik vokiškai, trys tik rusiškai. Kiti buvo lietuviukai. Pasak M.Ignatavičiaus, vokiškai mokėjo iš gimnazijos laikų, o rusiškai tai tik gerai keiktis.

Naujajam mokytojui buvo įdomu ir keista, kad atvykęs kunigas Mišias laikė vienoje mokyklos klasių. O kai atvažiavo į Vilkyškius naujos parapijos steigti, jį gyventi pas save priėmė valsčiaus pirmininkas Kaknevičius. Buvo ir daugiau dalykų, kurie rodė, kad sovietinės santvarkos ypatumai dar nepasiekė šių vietų.

Netrukus Pagėgių Švietimo skyriui prireikė priešmokyklinio auklėjimo inspektoriaus. Juo ir tapo M.Ignatavičius. Reikėjo rūpintis vaikų darželių atidarymu. Jis prisiminė, kad pirmąjį atidarė Katyčiuose, o vedėjauti paskyrė Kučingienę, žinomo dainininko brolio žmoną.

Į Komiją

Pagėgių skyriaus vedėjas Šaulys 1946 metų gegužės mėnesį LTSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui padavė prašymą dėl žmonos sesers vaikų Juškevičių sugrąžinimo iš Komijos Vaikų namų į Lietuvą. Tėvai, būdami tremtyje, mirė ir jų vaikai atsidūrė vaikų namuose. J.Paleckis pareiškimą patenkino. Tačiau tuo metu sklandė visokie gandai, kad netrukus amerikonai turėtų pasirodyti, todėl niekas nesiėmė tų vaikų parvežti. Švietimo ministerijos priešmokyklinio auklėjimo vedėja Filipionok pasiūlė patiems imtis parvežimo. Pažadėjo pasirūpinti visais būtinais dokumentais. Pradžioje vedėjas Šaulys ketino siųsti Vilkyškių valsčiaus pirmininko sūnų Alfonsą Kaknevičių. Jis buvo tarnavęs Plechavičiaus armijoje. Už tai buvo buvęs Vorkutos lageryje ir pažinojo Komiją. Jis jau buvo grįžęs ir Pagėgių švietimo skyriuje dirbo ekonomistu. Bet jam neleido važiuoti.

Taip M.Ignatavičius tapo realiu kandidatu vykti į Komijos autonominę respubliką. Jam išmokėjo tris atlyginimus, Šaulienė prikepė bandelių. Kartu važiavo ir buvęs advokatas Monstavičius, kuris dirbo Pagėgių vidurinės mokyklos mokymo dalies vedėju. Jis 1941 metais pabėgo nuo išvežimo. Tačiau į tremtį pateko jo žmona ir dukra. Jis taip pat padavė prašymą, nes žmona mirė ten, o duktė pateko į vaikų namus. Jis gerai mokėjo rusų kalbą.

Vilniuje vyrai prisistatė į Švietimo ministeriją pas minėtą Filipionok. Ji nusiuntė pas Liaudies švietimo komisaro pavaduotoją. Po pokalbio su juo, jiems Lietuvos Ministrų taryba išrašė komandiruotes vaikams iš Komijos parvežti. Po keletos dienų pasirengimo, 1946 metų gegužės 15 ar 16 dieną išvažiavo į Maskvą.

Ten po visos virtinės nuotykių ir nakvynės ant grindų stotyje belaukiant traukinio į Kurską, vyrai atvyko į Kotlasą. Iš jo tik garlaiviu ar lėktuvu į Komijos sostinę Syktyvkarą galima buvo patekti. Kaip tik atplaukė pirmasis garlaivis, kuris netrukus turėjo išvykti reikiama kryptimi. Labai netikėtai M.Ignatavičius čia sutiko savo gimnazijos laikų klasės draugą Šalomą Jofę. Šis jau buvo čia nemenkas viršininkas. Sužinojęs, kur ir ko bendraklasis vyksta, parašė žydiškai rekomendaciją į viešbutį. Pasirodo, kad be šio popierėlio jokie tų vietų valdžios įtikinėjimai negalėjo atverti viešbučio durų. Šiandien M.Ignatavičius mano, kad prapuolę nebūtų, nes komės moterys labai draugiškos ir kur nors būtų gavę pernakvoti. Tame viešbutyje dirbančią sutiko ir vyskupo A.Baranausko brolio dukrą Baranauskaitę. Būta ir kitų susitikimų.

Vietoje 16 - 44 vaikai

Čia jau atvykstančių laukė. Sužinoję, kad į Lietuvą ketina vežtis tik 16 vaikų, iš karto Vaikų namų direktorius pasiūlė pasiimti visus lietuviukus. Į užuominą, kad neturi pinigų, tik numojo ranka ir apsiėmė apmokėti visas kelionės išlaidas. Komijos vaikų namuose buvo apgyvendinami tie vaikai, kurių tėvai, būdami tremtyje, mirė ir nebuvo kam jais rūpintis. Čia buvo ne tik lietuvių vaikai. Jų buvo daug, todėl tų namų šeimininkai apsidžiaugė, kad vaikų sumažės, nes dėl didelio skaičiaus jie miegojo po kelis vienoje lovoje. Taip lietuviukų vaikų atsirado lyg ir 44 ar net šiek tiek daugiau.

Dauguma vaikų tarp savęs jau kalbėjosi komiškai. Bet buvo keli, kurie tik šia kalba tekalbėjo.

Nuo Kotlaso kelionė namo tęsėsi prekiniame vagone. Tai nebuvo labai blogai, nes pasiklojo pakankamai šieno. Tik užuot iš karto pasukę į Lietuvą, pasiprašė į Maskvą, tikėdamiesi, kad Lietuvos atstovybė pagelbės. Tačiau prekinių traukinių neįleisdavo į Maskvą ir apvažiavę aplink, vėl grįžo, iš kur pradėję. Bet tai išėjo ir į gerą - už gautas reisines korteles nusipirko pakankamai maisto. Kelionėje badauti jiems neteko, nes žmonės jau buvo po karo atsigavę ir pravažiuojantiems siūlė pirkti įvairių maisto produktų.

Po šios sėkmingos vaikų parvežimo akcijos, taip imta susigrąžinti vaikus iš Altajaus, Jakutsko, Krasnodaro ir kitų lietuvių tremties vietų.

Rudenį M.Ignatavičius vėl buvo siunčiamas į Komiją parvežti vaikų iš kitų tos respublikos vaikų namų. Šį kartą važiavo vienas. Nors ir sekėsi šiek tiek lengviau, tačiau ir čia neišvengta įvairių nuotykių. Tuo metu taip pat parvežė daugiau nei 40 vaikų.
                                                                    M.Ignatavičius po kelionės į Komiją.

Karjeros vingiais

1948 metais M.Ignatavičius įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Tuo metu jau draugavo su būsima žmona, Vyžių pradinės mokyklos vedėja Janina. Netrukus ir įsidarbino šioje mokykloje mokytoju. O vėliau buvo paskirtas neseniai atidarytos Juknaičių septynmetės mokyklos direktoriumi. Tačiau netrukus vėl išsiprašė į Vyžius. Šį kartą jis tapo šios mokyklos vedėju. 1951 metais likimas atvedė į Žemaičių Naumiestį.

1952 rugpjūčio 28 dieną M.Ignatavičių kviečia į Šilutę ir liepia perimti Šilutės 1-osios vidurinės mokyklos direktoriaus darbą. Tai buvo pavyzdinga mokykla. Saugumas išsiaiškino, kad joje veikė slaptas mokinio Pupšio vadovaujamas pogrindis. Už tai buvo atleistas tos mokyklos direktorius. Pasirinkimo tais laikais nebuvo ir taip M.Ignatavičius tapo šios mokyklos vadovu.


2006 metais 1956 metų I-osios vidurinės abiturentų laida ir tuometinis mokyklos direktorius. 

1958 kovo mėnesį išėjo potvarkis, kad rajono Vykdomajame komitete darbuotojai turėtų aukštąjį išsilavinimą. M.Ignatavičiui pasiūlė tapti Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, kuruojančiu švietimą, sveikatos apsaugą ir t.t. 1962 metais nedaug trūko, kad taptų Vykdomojo komiteto pirmininku. Tačiau po saugumo patikrinimo paaiškėjo, kad žmonos dėdės yra Amerikoje, vokiečių laikais mokesčių rinkėju dirbo. Taip ne tik negavo šio posto, bet ir atsisveikino su Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo darbu. Draugai pasiūlė tapti Civilinės gynybos štabo viršininku. Dirbo tol, kol prie Šilutės rajono prijungė Pagėgius. Neilgą laiką M.Ignatavičius buvo Vakarinės mokyklos mokytoju, vadovaujančiu ir neakivaizdiniam skyriui. Tačiau reikėjo patyrusių darbuotojų ir nuo 1962 metų Kosmonautikos dienos tapo Šilutės Vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus vedėju. Gražiai prisimena tuos laikus mūsų pasakojimo herojus. Buvo sumanyta kurti dainų ir šokių kolektyvą "Rezginėlė". Jos pradininku surado ir paskyrė Jurgelevičių. Buvo įkurtas Liaudies teatras.


Lietus televizijoje buvo pristatomas pamario kraštas. Kartu su Vytautu Jovaiša. M.Ignatavičius atliko Bangpūčio vaidmenį.

1969 metais rinkimuose į Darbo žmonių tarybą M.Ignatavičiaus neiškėlė kandidatu į deputatus Švėkšnoje. Tai reiškė naują karjeros vingį. Tuo metu Šilutės rajono komunistų partijos sekretorius Steponavičius pasiūlė pasirinkti, kur eiti direktoriauti: į Rusnę ar Traksėdžius. Pastaruosius ir pasirinko. Taip nuo 1970 m. iki pensijos, 1980 metais, ir buvo šios mokyklos direktorius. Išėjęs į pensiją iki 1992 metų čia dar dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.

Visa tai M.Ignatavičius prisiminė su šypsena ir vis pastebėdavo, kad pasikeitimai, kurie vyko jo gyvenime, vyko be jo iniciatyvos. Tačiau viskas buvo labai neblogai.

Už nuopelnus ir darbus 2007 metais Valstybės dienos proga Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus M.Ignatavičių apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.