Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2009 spalio 20d. Nr. 20 (92)


	Geidžiamiausia nuotaka - malėja, grėbėja, grūdėja, darbininkė, ūkininkė
	Indrė SKABLAUSKAITĖ Laikas pakeitė senąsias tradicijas. Statistiniai duomenys byloja, jog populiariausias vestuvių metas - vasara. Bet... pažvelkime į tradicijas, vyravusias mūsų krašte, t.y. buvusioje Mažosios Lietuvos teritorijoje XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvininkų žemėje vėlyvas rudens laikas kaip tinkamiausias vestuvėms nurodomas net XVI-XIX a. bažnytiniuose raštuose. Spalio pabaiga ar net „visų šventųjų diena pas juos virsta viešomis linksmybėmis, kurių jie ne mažiau godžiai laukia, negu ilgai ir smarkai vėjų siautėjimo blaškyti jūreiviai ramaus uosto. Tada jie iki soties prisivalgo, veda žmonas, teka už vyrų“ (E. Vagneris). Senieji krašto gyventojai ir dabar teigia, kad ir pirštis, ir tuoktis reikia rudenį, nes gamta taip sutvarkė: pavasarį ir vasarą – apstu darbų, o rudenį, kuomet suveži visą derlių, nudirbi lauko darbus, prašom... Kaip ir daugelis svarbiausių lietuvininkų gyvenimo etapų, taip ir pasiruošimas vestuvėms XIX a. pab.–XX a. pr. prasidėdavo nuo burtų, ritualų, maginių priemonių. Burtai Turbūt ne be reikalo teigiama, kad lietuvininkai paveldėjo senųjų krašto gyventojų prūsų žiniuonių sugebėjimus. Pasakojamos įvairios istorijos, susijusios su burtais: • Jei koks bernas norėdavo jam patinkančią mergą suvilioti, turėdavo kartu pro bažnyčios duris išeiti ir stengtis jai nematant nosinę (šnupeldoką) iš jos kišenės (delmono) ištraukti. O čia jau visa paslaptis, kol tą nosinę bernas turėdavo, tol merga nuo jo neatsitraukdavo, bet jei tik nosinę pamesdavo – meilė prapuldavo. • Jei mergina norėdavo, kad bernas ją pamiltų, pavasarį eidavo ieškot dvilypės varlės, tada su adata, kurioje būdavo įvertas šilkinis siūlas, ją perdurdavo. Ir siūlas tapdavo stebuklingas, tereikėdavo šį į patinkančio vaikino kelnes įsiūti ir amžina meilė garantuota... Būta ir drastiškesnių meilės apžavų burtų: • Jei jau labai vaikinui merga patikdavo, jis paimdavo cukraus gabalėlį, įsukdavo šį į skudurėlį ir nešiodavo pažastyje kokį mėnesį, tada šiuo cukrumi pavaišindavo jam patinkančią ir... merga tapdavo jo. • Merginos keliaudavo pas kalvį ir prašydavo, kad šis, kaldamas arkliams pasagas, kanopų atplaišų paliktų. Šias atplaišas surinkusios, degtine užpildavo ir po kelių savaičių patinkantį jaunikį vaišindavo... Po sėkmingų ar nelabai burtų prasidėdavo pasiruošimas vestuvėms. Vestuvės visoje Lietuvoje būdavusios panašios, skyrėsi tik papročiai. Naujos šeimos kūrimas prasidėdavo piršlybomis, po jų vykdavo pačios vestuvės, susidėjusios iš daugelio dalių, t.y. jungtuvių dienos išvakarių, jungtuvių dienos ryto apeigų, apeigų jaunosios namuose iki išleidžiant į marčias, marčios išleidimo ir priėmimo jaunikio namuose bei marčios įvesdinimo į vyro šeimą. Piršlybos Pačios pirmosios žinios apie piršlybas atkeliauja iš mūsų gyvenamo krašto. Dabartiniu metu nuotakos laukia princo „ant balto žirgo“, o XVII a. lietuvininkų krašte atvykdavo PIRSZLYS, kuris negalėdavo eiti pėsčias, negalėdavo važiuoti vežimu, o turėdavo joti raitas, rankoje laikyti žalią lazdyno rykštę su rūtų puokšte. Piršlys stengdavos atvykti, lietuvininkų žodžiais tariant, „valgomą“ dieną, t.y. ne per pasninką. Pirmą kartą jis atvykdavo būsimos nuotakos apžiūrėti, paskui – užsakyti, trečią kartą piršti ir tik ketvirtą kartą – sužieduoti. Merginos tėvams jis prisistatydavo esantis svečias, kuris ieško malėjos, grėbėjos, grūdėjos, darbininkės, ūkininkės. Kartais piršlys i merginos namus siųsdavo savo žmoną, apie tokią moterį lietuvininkai sakydavo: „tokia piršlienė tai - kalės liežuvis; ta pirmučiau vinčiavojo, nekaip kunigas.“ Jei piršlio merginos šeima nepriimdavo, tuomet būdavusi didelė gėda ir negarbė, iš tokio piršlio juokdavosi sakydami: „gavo korb (pintinę)“ .Vykstant piršlyboms vaikinas su nužiūrėta mergina stengdavos susitikti „vienas kitą linksmai užgerdami karčemoje, suėję į žvalgus“ (T. Lepneris). Po piršlybų vykdavo užsakai, ir jeigu lietuvininkai apie sužadėtuves ar „sutartuves“ nepranešdavo kunigui, mokėdavo 8 markių baudą į bažnyčios iždą. Piršlybos baigdavosi sužadėtuvėmis, kurios mažojoje Lietuvoje vadintos rankpaduotuvėmis (taip pat minimi užgertuvių ir derybų pavadinimai), merginą aprengdavo vestuviniais drabužiais, sodindavo šalia jaunojo, tuomet jie viešai vienas kitam prisiekdavo ištikimybę, pasibučiuodavo ir visus šiuos ritualus patvirtindavo alumi ar kitu gėrimu. Lietuvininkai iki XVII a. sužadėtuvėse žiedų nenaudojo, jungtuvėse naudojami žiedai buvę „vokiečių mada“. Vestuvės Lietuvininkų krašte „svots“ arba „svotba“ (vestuvės) iki XVIII a. vykdavo sekmadieniais, vėliau įsigalėjo tradicija tuoktis penktadienį, ir būtinai esant mėnulio pilnačiai. Klaipėdiškiai liuteronai atsiminimuose pasakoja, kad „svots vis buvo ketvirtadienį ir penktadienį – šeštadienį baigdavos: sekmadienį linksmintis – nuodėmė“. Vestuvėms ruoštasi labai stipriai: skerdžiami gyvuliai, kepami pyragai, daromas alus. Šio gėrimo prigamindavo tiek, kad prūsų valdžia XV a. išleido nuostatus, kuriuose įsakė nesunaudoti daugiau kaip šešias statines alaus, nevaišinti svečių daugiau kaip tris kartus, išlydėjimo apeigose nuotakos tėvams „duoti“ (ruošti) tik du stalus, o jaunikio tėvams – keturis. Vėlesniuose nuostatuose nurodoma, kad turtingųjų vestuvėms galima pagaminti dvi statines alaus, neturtingųjų – vieną. Į vestuves kviesdavo kvieslys, o nuo XIX a. pab. svečiai kviečiami raštiškai. Mergvakaris Tą vakarą lietuvininkų trobą papuošdavo žolynais, kaspinais, popieriais, palubėje pakabindavo iš mirtų nupintą garbės vainiką. Būsimą nuotaką sodindavo rato viduryje, pamergės susėsdavo aplinkui ir pindavo vainiką. Pirmoji pamergė šukuodavo nuotakos plaukus ir pindavo kasą. Ir kaip dabar nuotaka meta jaunosios puokštę pamergėms, taip baigusi šukuoti plaukus, pamergė mesdavo per galvą šukas. Mergina, kuriai kliūdavo šukos, tikėdavo, kad greitai ištekės. Jungtuvių diena Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir mūsų krašte, svarbiausi momentai buvo jaunikio sutiktuvės ir jaunųjų išleidimas į bažnyčią. Išskirtinis paprotys buvęs – batelių dovanojimas jaunajai ir jos giminaitėms. Iki pat XX a. pradžios vestuvininkai vaišindavos miestelio karčemoje arba piršlienės namuose. Po jungtuvių visi užsukdavo į karčemą, esančią arčiau bažnyčios, ten vaišindavosi iš namų atsivežtais pyragais, sviestu, kepta mėsa, gerdavo alų, jei pritrūkdavo degtinės, jos nusipirkdavo karčemoje. Iki soties prisivaišinę važiuodavo į jaunosios arba jaunikio namus. Čia juos pasitikdavo dvi moterys, kurios stovėdavo tarpuvartėje, mesdavo degantį šiaudų kūlį po ratais, kad marti pervažiuotų per ugnį. Jei jaunikis po jungtuvių išvykdavo į savo namus, o jaunoji į savo, tuomet kitos dienos pavakarę jaunikis su gausia palyda vykdavęs žmonos išsivežti, kelionė būdavusi su dideliu triukšmu, muzika, dainomis. Grįžus prasidėdavo tikroji puota su visomis svarbiausiomis visai Lietuvai žinomomis vestuvių dalimis, t.y. jaunosios ieškojimu, jos vadavimu, vainiko nuėmimu, jaunosios pavedimu vyrui, atsisveikinimu su gimtaisiais namais, kraičio išvežimu, marčios sutiktuvėmis, jaunavedžių sugultuvėmis, marčios įvedimu į ūkį ir sugrąžtais. Baigiant šį straipsnį reikėtų pasakyti, kad lietuvininkai po „svotbos“ savo svečiams visuomet įdėdavo lauknešėlį, kuriame būdavo gėrimo ir pyrago. Šio lauknešėlio paslaptis tokia: paragavę skanėstų - ištekėsit, vesit arba būsit pakviesti į vestuves. Lauknešėlio receptai Pieno punšas Išspausti 3 citrinų sultis. Jų lupenas ir vanilės lazdelę supjaustyti, viską kartu sudėti, išmaišyti su svaru cukraus, palikti dienai. Tada pakaitinti litrą pieno ir vandens. Vandenį atšaldyti ir sumaišyti su romu ir araku (likeris). Viską supilti į indą ir palaikyti porą valandų. Viską perkošti, supilstyti į butelius. Tris mėnesius laikyti rūsyje. „Gandralizdžio“ pyragas Miltus sumaišyti su baltu vynu iki vientisos masės, įmušti baltymus, įpilti sutrinto cukraus ir vėl maišyti su baltu vynu, kol gausis vientisa masė. Tada į puodą, stovintį ant ugnies, įdėti sviesto. Jam įkaitus pro piltuvėlį pilti po du šaukštus tešlos. Kai tešla apkeps iš abiejų pusių, kepinį išgriebti šaukštu. Atvėsusį apibarstyti cukrumi ir cinamonu.

Atgal...