Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2009 lapkričio 10d. Nr. 21 (93)


	Adatos juvelyrė Idalija
	Saulius SODONIS Nežinančiam siuvinėjimo meno paslapčių ir įvairių šio darbo subtilybių gali atrodyti, kad tai labai paprastas užsiėmimas. Mokykloje pradinėse klasėse turėjome atlikti rankdarbius, kurių metu buvo siuvinėjama kryželiu. Tačiau pabendravus su nuostabiai šilta šilutiške Idalija Žukauskaite–Rageliene sužinai ir pamatai, kad siuvinėjimas didžiulis, kruopštus ir sudėtingas darbas, kurį, be jokios abejonės, galima lyginti su juvelyro darbu. O pamačius, ką ir kaip ji yra išsiuvinėjusi, tiesiog kitaip imi matyti ir vertinti siuvinėtų darbų grožį. Meistrės pastabos padėjo atkreipti dėmesį į akiai nematomus dalykus, kurie išsiuvinėtiems darbams suteikia lengvumo ir kilnumo. Rusniškė I.Žukauskaitė užaugo Rusnėje, labai gražioje ir svarbioje vietoje. Jos vaikystės gyvenamas namas yra priešais Nemuną, teisingiau Rusnei išsišakojant į Atmatą ir Skirvytę. Per savo langus ji žiūrėdavo į tekančią upę, kuri kiek padvejojusi dalinasi į deltos upeles. Besikalbant ji prisiminė 1980 metų ledonešį, kuris buvo pradėjęs kelti rimtą grėsmę. Pavasarį, pajudėjus ledams, jie netilpo upės vagoje, ir ėmė grūstis į salą. Laimei, kad po kurio laiko upė išsilaisvino ir per apsauginį pylimą perlipę ledai sustojo jų sode nepasiekę namo. Vėliau kiek orui sušilus atvažiavo tuometinio Rusnės žuvininkystės ūkio traktorius, kuris turėjo tas ledo lytis išvežti. Tačiau beveik darbo pradžioje sugedo ir išvažiavo. Idalija prisiminė, kad taip tos lytys ir ištirpo sode atšilus orams. Iš vaikystės prisiminimų, matytų per langą, jai įstrigo, kaip dar Lietuvai būnant SSSR dalimi, žmonės iš Kaliningrado srities šokinėdami nuo lyties ant lyties ir pereidavo Nemuną, keliaudavo į Rusnės parduotuvę. Dar tuščiomis taip šokinėti lyg ir nėra sudėtinga, tačiau su pilnais produktų krepšiais šokinėjimas keldavo nuostabą. Idalija ir jauniausias sūnus Matas. Siuvinėjimo meno į Kauną Baigusi Rusnės mokyklą Idalija pasirinko siuvinėtojos specialybę. Ją buvo galima tuo metu įgyti tik Kauno dailiųjų amatų, tada vadintoje 12 profesinėje mokykloje. Idalija sakė, kad tokia siuvinėtojos specialybė buvo rengiama tik dvejus metus, nes poreikio tokiems darbams tiesiog nebeliko. Vienas pirmųjų jos išsiuvinėtų darbų buvo tautinė Lietuvos vėliava su Vyčiu viduryje. Ne vienas tos mokyklos mokytojas pamatęs šį jos darbą klausdavo, ko dar galima išmokyti šią merginą. Tačiau sužinoti ir išmokti reikėjo labai daug. Idalija su dėkingumu prisimena savo mokytojas, kurios mokė kruopščiai ir atidžiai siuvinėjimo meno paslapčių. Ji pastebėjo, kad siuvinėjimas kryželiu (lyg laikomas paprastesniu dalyku) tebuvo pradėtas studijuoti antrame kurse, kai jau buvo pakankamai įvaldytas peltakiavimo siuvinėjimo būdas. Paklausta, ar kas nors iš jos tuometinių bendramokslių tebesiuvinėja, Idalija sakė, kad bent jau taip, kaip ji, ko gero niekas. O ir panašiai dirbančių siuvinėtojų šiame krašte ji nežinanti. Tai labai daug kruopštumo ir atidumo reikalaujantis darbas, kuris retai šiais laikais atlyginamas ir įvertinamas tinkama pinigine išraiška. Gal todėl ir nėra tokių siuvinėtojų. Tiesa, prieš keletą metų ji pati ėmė vesti siuvinėjimo pamokas. Į jas atėjo trys moterys. Gal kuri iš jų ir siuvinėja šiek tiek, nors apie tai Idalija ir nežino. Karališkas užsiėmimas Idalija sakė, kad seniau siuvinėjimu užsiimdavo karaliai. Labiau žinoma ir girdėta, kad tai moterų užsiėmimas, tačiau siuvinėdavo ir karaliai. Ir tai darė ne dėl laisvalaikio užsiėmimo, bet dėl to, kad siuvinėjimas reikalauja maksimalaus susikaupimo. Iš ties atidžiau pažiūrėjus į Idalijos Žukauskaitės–Ragelienės darbus net suvokti sunku, kaip galima taip meistriškai ir juvelyriškai siuvinėti. Vienas iš jos sau pasiliktų darbų – nuostabaus grožio batisto (lengvas ir plonas medvilnės audinys, dažniau naudojamas apykaklėms, palaidinėms) staltiesė. Ji žavėjo ir savo raštais, ir siuvinėjimo kokybe. Labai buvo malonu bendrauti su autore, kuri ne tik pasakojo apie savo darbus, bet ir atskleidė šio amato paslapčių. Jau minėtos staltiesės raštai buvo išsiuvinėti vienu siūlu ir atrodė, tarsi švelniu potėpiu išpiešta akvarele. Meistrė parodė, kad norint pajusti siuvinėjimo kokybę ir meistriškumą, reikia pažiūrėti siuvinio antrą pusę. Čia neturi būti matomi nei vienas palaidas siūlelis ar šiaip kokie susisukimai. Ir išties staltiesės kitos pusės piešinys ir figūros buvo nemažiau nuostabios ir tiesiog permatomos. Mažiau išmanančiam apie šiuos subtilius dalykus net gali būti sunku susivokti, kur yra geroji, tai yra pagrindinė, o kur blogoji pusė. Siuvinys kryželiu turi spindėti Idalija atkreipė dėmesį, kad siuvinėjimas kryželiu turi labai nemažai įvairių subtilybių ir niuansų. Visų pirma – jau minėta išvirkščioji pusė. Pažiūrėjus į ją nebuvo matyti nei vieno neteisingo siūlo. Be to, neįgudusiam sunku buvo suprasti, kad tai išsiuvinėta tokiu būdu. Visos linijos buvo tiesios ir niekur viena su kita nesikirto. O pagrindinėje pusėje pažiūrėjus į siuvinėtą vietą matėsi atspalviai, lyg išties tai būtų švelniai lieta akvarele. Toks darbas žavėjo savo lengvumu ir skaidrumu. Sudėtingi skaičiavimai Kad tai labai neįprastas ir kruopštus darbas meistrė parodė vienu iš savo pradėtu darbu. Ir kaip sakė, kai jos paklausia, nuo ko pradedanti savo darbus, ji atsako labai paprastai: „Pradedu nuo pradžių“. Ta pradžia labai dėmesingai turi prasidėti – reikia suskaičiuoti visus siūlus ir pirmą dygsnį pradėti tiksliai numatytoje vietoje. O tai todėl, kad vėliau niekas nesusikirstų, nes visos geometrinės figūros turi turėti tokį patį apsiūtų siūlų skaičių. Pradžioje būtinas kruopštumas. Tiesa, ir vėliau negalima atsipalaiduoti, nes vienas dygsnis neteisingas ir visa sistema griūna. Idalija sakė, kad pradėjusi kokį siuvinį vėliau jau gali ir su namiškiais dirbdama bendrauti, nes rankos jau pačios žino „ką daryti“. Čia pati pastebėjo, kad kaip ir kiekviename darbe būtinas mankštinimasis: nedirbant kurį laiką rankos tampa ne tokios jautrios. Darbai Lankantis pas meistrę namuose buvo galima pamatyti daug nuostabių jos darbų. Juo labiau, kai apie juos pasakojo pati juos sukūrusi autorė. Nemažai jos darbų yra iškeliavę į pasaulį. Todėl ne vieną darbą apžiūrėjome kompiuteryje esančiose nuotraukose. Darbai vieni už kitus puošnesni ir žavesni. Ypatingai patraukliai atrodė Idalijos siuvinėtos šlepetės, ant kurių siuvinys yra tarsi nutūpęs, nes kitoje jo pusėje nėra jokių siūlų. Labai kruopščiai siuvinėta Mažosios Lietuvos moteriška prijuostė. Kai kur atrodo, kad tai ne siuvinys, o audimas. Teko matyti nemažai darbų, kurie išties galėtų puošti karalių rūmų menes. Šiuo metu I.Žukauskaitė–Ragelienė dirba Šilutės muziejuje restauratore. Ji naujam gyvenimui prikelia laiko pažeistus ar sugadintus H.Šojaus kolekcijos audinių eksponatus. Vienas darbas buvo ypač kūrybingas, kai pagal aprašymus reikėjo atkurti lovos baldakimo vėrinius ir siuvinius. Anot muziejininkų, tai siuvinėjimo meistrei pavyko labai gerai. Šiuo metu yra pasidėjęs gražus kūrybinis bendradarbiavimas su klaipėdiete juvelyre Jurga Karčiauskaite–Lago. Idalija siuvinėja juvelyriniams papuošalams įvairias detales ar parišimus. Pažintis su šia labai subtilia menininke buvo labai įdomi ne tik pažintine prasme, bet ir labai malonus bendravimas su nuostabia keturių sūnų mama. Idalijos Žukauskaitės - Ragelienės darbai

Atgal...