Skomantų legenda

Birutė Gaigalienė

„Skomantų legenda" tiems, kam šventa mūsų krašto praeitis, kas tiki ja ir lenkia galvą mūsų protėviams, ant kurių pelenų mes užaugome.

***

Jūs taip arti,

O būta taip seniai ...

-----

Sargyba dieną naktį

Ant kuorų, ant aukštų.

Sudegusios pilies

Šilti dar pelenai,

Nulaužtos ietys

Laša dar krauju...

Slaptais takais,

Per kulgrindas ir pelkes,

Grįžtu į mūsų Lietuvą,

Ką išgirdau papasakot.

Senieji Skomantai,

Legendoj prisikelkit,

Apgynę žemę šią

Širdim ir vaiko ašara.

*** 

Šiltas buvo vakaras.

Virš Trakų pilies

Ir virš Galvės ežero

Didelė žvaigždė.

Kraupi, uodeguota

Spindi vandeny,

Ir visus sekioja

Nuojauta sunki.

Ir kunigaikštienė

Dūsauja tyliai:

„- Nuo skaudžios nelaimės

Saugokit, dievai!

Ta žvaigždė kaip kraujas,

Per visas naktis.

Gal išnyks, pradings ji,

Kai Kęstutis grįš...“

Žiburėliai gęsta

Languose pilies,

Keičiasi sargyba

Vidury nakties.

Aukštus bokštus gaubia

Ežero migla,

Ir po kiemą vaikšto

Priešaušrio tyla.

***

Girdisi iš tolo

Suprunkščia arkliai,

Suskamba trimitas

Ir linksmi balsai.

Kunigaikštis grįžo,

Kelkite vartus!

Laukia nesulaukia

Židinys jaukus.

Linksmas glaudžia žmoną,

Ji tyli, liūdna.

„- Tėviškė kaip mano,

Kaip Žemaitija?“

„- Nusiaubė kryžeiviai

Kaimus ir pilis,

Žmonės išžudyti,

Net vaikai maži.

Tegul girių dvasios

Juos klaidins nakčia,

Ilgakasės laumės

Panardins raiste ...

Skomantai dar laikos

Veiviržos slėny,

Našlė Giniotienė

Ten su sūnumi“.

***  

Statė ją bajoras,

Skomantas vardu.

Žemaitijos žemėj

Jai nėra lygių.

Geležim tvirtovės

Vartai apkalti,

Debesys virš kuorų

Lyg sparnai balti...

Degė saulės šventei

Laužus lig aušros

Ir paparčio žiedo

Eidavo ieškot.

Nedavė ramybės

Kryžeivių pulkai,

Kartą be valdovo

Liko Skomantai.

Sunkų kalaviją

Perėmė sūnus,

Giniočiu vadino,

Jaunas, neramus.

Priešas greit nužudė

Jį iš pasalų,

Dabar pilį valdo

Našlė su Budriu.

Karo mokslo moko

Senasis Budrys,

Kol užaugs valdovas,

Bus saugi pilis.

-------

***  

Skomantai vilioja

Mugėm papily,

Žalvario, sidabro

Dirbiniais garsi.

Čia parduoda, maino

Žirgus ir strėles,

Gintaro karoliais

Puošia mergeles.

***  

Su dukra kaimynas

Bajoras Vedrys

Ne tik linksmą mugę,

Pilį aplankys.

Našlę Giniotienę

Iš širdies paguos,

Vedrys čia nuo seno

Kaip savuos namuos.

Jo dukrelė Skaistė

Auga be mamos,

Švelni tėvo meilė

Ją gal pavaduos.

Po senelio Budrio

Tėvišku sparnu

Auga jaunas vadas, -

Alpas Skomantų.

***  

Prisėlino naktį

Kryžeivių būriai.

Pavojaus trimitai,

Ant kuorų laužai.

„ - Išardyti tiltą,

Akmenim vartus

Iš vidaus užversti!

Moterys, ir jūs

Žinot savo darbą,

Kuo kariams padėt.

Te Dievai mus veda

Priešą nugalėt!“

***  

Neatlaikė sienos,

Vartai išversti,

Tik maža saujelė

Ginasi pily.

Šarvai geležiniai,

Žodžiai svetimi, -

Žuvo paskutinis

Didvyris ugny.

Per miškus ir klonius

Liepsnų atšvaitai.

Žemaitijos žeme,

Dega Skomantai!

***  

Per lavonus, kraują,

Alpą nešdama,

Skuba sena auklė,

Bėga tekina.

Čia vingiuoja takas

Pro senus vartus,

Girioj pasislėpus,

Alpas gal nežus.

Lyg dvasia piktoji

Siaurame take,

Jau kryžeivis Alpą

Laiko glėbyje.

„ - Šalin, prakeiktasis,

Kardu nemojuok,

Skomantų valdovo

Sunų atiduok!“

Švystelėjo plienas

Rytmečio gaisruos,

Nuometas nuslinko

Nuo žilos galvos ...

***

Prūsija.

Marienburgo pilis.

Žvengia žirgai,

Pasiruošę startui.

Vakare puotai

Rūmai nušvis.

Riterių linksmas

Pulkas prie vartų.

Ant juodo žirgo

Magistro raitelis,

Kaip visada,

Turėtų nugalėti.

Eiklaus gražuolio

Karčiai sklaidosi,

Su vėtra

Pasiruošęs lėkti.

Tik štai,

Prieš paskutinę kliūtį

Paslydo žirgas,

Raitelį prispaudė.

Pievoje liko

Kraujo balutė ...

Rungtynių pabaigos

Trimitai gaudė.

Į pilį prieš daug metų

Kryžeivių atgabentas,

Užaugo čia

Ir kalbą savąją užmiršo.

Pakrikštytas

Ir duotas vardas šventas,

Prisimena dar praeitį,

Lyg miglą tirštą ...

Plačius laukus,

Girias nuo aukšto kuoro,

Švelnias rankas ...

Kokiu vardu jį šaukė?

Pasilenkia veidai

Prie menko guolio:

„ - Žaltinį kvieskime,

Nėra ko laukti?!“

- - Balta barzda,

Jaunatviškas spindėjimas akių.

Sutvarstė žaizdą,

„ - Kas esi?“ -paklausė.

„-Aš Alpas ...

Kokia prasmė šių žodžių svetimų,

Kodėl prie šitų rankų

Taip noriu prisiglausti?...“

***  

Prajodinėdamas magistro žirgą,

Balta barzda senelį

Sutiko jis, tą patį,

Kuris tada jį mirštantį išgydė.

Pasveikino jį vokiškai,

Jis vokiškai atsakė:

„ - Tau svarbią žinią

Turiu pasakyti.

Pririški žirgą,

Sek paskui per pelkę“.

„ - Čia nėra tako“.

„ - Jo mums ir nereikia!“

Kiaurymės žalios

Pelkių dujom dvelkia ...

„ - Drąsiau į priekį,

Mano mielas vaike!“

Štai ir salelė,

Krūmuose pirkutė,

Prasta, mažytė,

Bet miela pastogė.

„ – Per pelkes nepraeis,

Galiu ramus čia būti.

Gyvatės ir žalčiai,

Retai matau tik žmogų.

Žaltiniu jau seniai

Visi mane vadina.

Žolelėm, miško uoga,

Jei ne vėlu, išgydau.

Tau, Alpai, mano vaistai

Sveikatą sugrąžino.

O aš, ko taip ieškojau,

Štai, prieš save išvydau“.

„ - Kodėl, seneli, Alpu

Mane jūs pavadinot?

Aš Adolfas,

Pily mane taip šaukia.

Tik nežinau, kas aš,

Kuriam krašte gimtinė,

Manęs seniai gal niekas

Namie jau nebelaukia...“

„ - Lietuvis tu!

O Alpu tenai tave vadino, -

Jaunasis Skomantų pilies

Valdovas!

Tave pagrobę,

Po tų baisių žudynių,

Čia atgabeno,

Ruošdami į kovą.

- Skomantuose, menu,

Aš vienas, be pagalbos.

Ugnis dar plaikstės

Rytmetį ankstyvą -

Matau, senoji auklė

Dar bando kelti galvą.

„- Ieškoki Alpo!

Pagrobė ji... gyvas...“

„ - Užmiršai kalbą, tėviškę,

Net vardą.

Po kelių metų

Kartu su kryžiuočiais,

Prieš savo Lietuvą

Pakeltum kardą,

Mirtin, vergijon

Brolius atiduotum.

Dabar ištikimai tarnauk,

Neišsiduoki!

Tavasis tikslas -

Lietuvon sugrįžti!

Lankyk mane,

Lietuviškai išmoksi,

Ateis greit laikas

Paukščiui laisvėn skristi“.

***  

Už ugnį ir kraują,

Už kūdikių ašaras

Argi niekada

Neatkeršyta bus?

Kęstutis susiruošė

Anksti pavasarį

Žygiuoti su savo pulkais

Į prūsus.

Kryžeiviai nesnaudė,

Apsupo juos tyliai

Ir sekė ilgai,

Kol užpuolė staiga.

Ne girią kapojo

Aštriais kalavijais,

Ginanti laisvę

Lietuvio ranka.

Lyg geliančios bitės

Apniko Kęstutį,

Neprasiskverbti

Prie vado kariams.

Rodos, tikrai

Negalėjo to būti, -

Pakliuvo valdovas

Piktiems kraugeriams.

Pranešė Alpui,

Didysis magistras, -

Belaisviui Kęstučiui

Reikės patarnaut.

Širdis suvirpėjo, -

Atiduotų viską,

Kad tik jis galėtų

Laisvę vėl atgaut.

***  

Storo mūro sienoj

Grotomis apkaltas

Vienas siauras langas, -

Čia tu kalinys!

Matai kažkur plaukiant

Debesėlį baltą,

Stiprus priešo gniaužtai,

Malburgo pilis.

Lietuvą apgins kas?

Vadovaus kas kovai,

Jeigu puls kryžeiviai?

Kaip iš čia pabėgt,

Jei budri sargyba

Dieną, naktį stovi,

Tarsi piktos akys

Baimės didelės.

Kad tik neužpultų,

Kad neišvaduotų,

Kad tik nesugrįžčiau

Vėl kovot prieš juos!

Meldžiasi bažnyčios,

Ūžia linksmos puotos.

Lietuva be vado,

Kaip ir jų naguos.

Neramus Kęstutis,

Per naktis nemiega.

Kaip Trakai, šeima kaip,

Kaip ten Lietuva?

Nušarmojo plaukus,

Tarsi baltas sniegas

Rūpestis juodžiausias,

Žemė svetima.

Senas kilimėlis

Dengia vieną sieną.

Neseniai, atrodo,

Lango būta čia.

Liko kalavijas, -

Ardo kietas plienas,

Nors po vieną plytą

Išima nakčia.

Pagarbiai, su meile

Alpas patarnauja.

Abu kuria planą

Bėgti iš pilies.

Pas Žaltinį pelkėn

Dažnai nukeliauja,

Jie Kęstučiui grįžti

Lietuvon padės.

Taip kiekvieną naktį

Kantriai ardo sieną,

Paryčiu sukrauna

Vėl atgal plytas.

Jau išskrido paukščiai,

Pilkos rudens dienos,

Ilgos, šaltos naktys

Priešo pilyje.

Paskutinę plytą

Vieną nakt išlupo!

Drėgnas vėjo gūsis,

Mirksinti žvaigždė ...

Ten, žemai, prie bokšto

Tamsi, šalta upė

Ir dar daug ko reikia,

Kad iš čia pabėgt.

Gabalėliais virvę

Alpas atgabeno

Ir išvesti žirgus

Alpas sugebės.

Pro vartus išjoti

Nesužlugs gal planas,

Jei Žaltinio žmonės

Pilyje padės.

Pagrobti kadaise

Iš pilių, sodybų,

Priešams kad užaugtų

Nuolankiais vergais.

Viltis neužgęsta,

Kaip žvaigždelė žiba,

Vedasi už rankos

Į namus sapnai ...

Kerštas lyg žarijos

Širdyje rusena.

Jie padės Kęstučiui,

Nieks nesužinos.

... Lyg netyčia rado

Sargai vyno seno.

Jiems jau neberūpi

Pro vartus kas jos ...

Suūkia pelėda, -

Ženklas paskutinis!

Virve nusileidžia

Jis tamsos glėbin.

Du žirgai prie bokšto.

Kelias į tėvynę

Per nuleistą tiltą

Rudenio naktin.

Netoli nujojo,

Lyg aušra nušvito.

Apgręžė jie žirgus

Miško pakrašty.

Tai pavojaus ženklas, -

Keliai uždaryti!

Marienburgo bokštuos

Laužai uždegti.

„ - Pagrobė šėtonas!“

Meldėsi ir keikės,

Kol sudaro sienoj

Išimtas plytas ...

„- Mums tik pas Žaltinį

Per gyvačių pelkę.

Kol galėsim joti,

Niekas nesuras“.

***  

Su žalčiais

Senelio pirkioj paviešėję,

Per girias, klampynes

Grįžo Lietuvon.

Žemaitijos žemėj

Pailsėt reikėjo

Ir pasidalinti

Jos skaudžiom bėdom.

Trakuose pilėnai

Akis pražiūrėjo,

Kada grįš Kęstutis,

Pailsės namuos.

Šaltos Galvės bangos

Blaškosi nuo vėjo,

Laižo bokšto sieną.

Vėlyvas ruduo.

***  

Žiburiai jau švietė

Vakarą šalnotą

Ir didžiojoj menėj

Židinys užkurtas.

Tiltas sudundėjo

Po žirgų kanopom,

Ką tai pasitinka,

Kaip brangiausią turtą.

Ar ne kunigaikštis?

Jos nušvinta veidas.

Tai jo balsas mielas,

Tai Kęstučio žingsniai.

Ir, siaurais laipteliais

Kieman nusileidus,

Į jo stiprų glėbį

Tartum paukštė krinta.

Kaip gerai namuose!

Sūnus apkabina, -

Vytautas stiprus jau,

Kalaviją valdo.

„ - Grįžau ne ilsėtis, -

Saugoti Tėvynę,

Amžiais kad skambėtų

Šitos žemės vardas.

Daug sūnų užaugo,

Štai, miela, dar vienas.

Vergijoj išaugęs,

Man pabėgt padėjęs.

Skomantų anūkas,

Tėvu mane šaukia.

Lig mirties juo būti

Alpui pažadėjau“.

Ašaras nubraukus,

Priglaudė našlaitį.

Alpui pasirodė, -

Tėviškėn sugrįžo.

Marienburgo rūkas

Sieloj išsisklaidė,

Riterių apsiaustuos

Baugus, juodi kryžiai ...

***  

Vėjuotą vakarą

Prie židinio susėdus,

Apie linksmas medžiokles

Besiklausant,

Įėjo tarnas, sako:

„ - Netikėsit!

Kažkoks karalius

Ten Kęstučio klausia.

Žalčių, gyvačių

Jis esąs karalius.

Už vartų žilas

Ir pavargęs stovi“.

Pašoko Alpas:

„ -Jau žinau nematęs.

Eime Žaltinio pasitikt,

Valdove!“

Visa šeima

Prie vartų susirinko.

Trimitas

Sunkūs vartai atsivėrė.

Balta barzda,

Pavargęs ir sulinkęs,

Lazda pasiramsčiuodamas,

Kieman įėjo.

Kęstutis jam nusilenkė

Kaip tėvui,

Prie šilto židinio,

Šalia pasisodino.

„ - Kaip tokį kelią

Darganoj atėjai?

Gal Malburgas

Vėl Lietuvai grasina?“

Midum

Ir šiluma namų atsigaivinęs,

Apie kryžeivių ordino planus

Ilgai kalbėjo.

„- Nors skaudžios,

Bet tai žinios paskutinės.

Galvoja jie,

Kad mes jau pralaimėjom.

Kaip nesidžiaugti,

Jei pilių griuvėsiai

Žemaitijon

Jau nepastos jiems kelio.

Jei atstatyti jų nesugebėsim,

Užgrobs

Kaip Prūsiją,

Ir Lietuvos žemelę“.

***  

Kad Veiviržos slėny,

Ant aukšto, žalio kranto,

Nauji ir stiprus

Skomantai išaugtų,

Davė karių Kęstutis,

Jaunų širdžių ir rankų,

Žaltinį, - patarėją

Ir seną, brangų draugą.

Tylu, nyku ant kalno,

Apaugęs medžiais, krūmais,

Žole užaugę pelenai,

Sulužę ietys.

Papūtus vėjui

Lyg pakvimpa dūmais ...

Užtenka, Alpai,

Praeities gailėtis!

***  

Sujudo Skomantų

Seni kaimynai.

Kol rogių kelias,

Rąstus pargabeno.

Po darbo vakare

Dainuodavo vaikinai,

Ligi aušros

Laužai kūrenosi.

Greit Skomantai

Iš pelenų pakilo.

Pro vartus vėl

Žirgų kanopos dunda.

Saulėteky šventa giria

Nutyla,

Senolių šviesios

Vėlės atsibunda.

Ir šnabžda jaunajam valdovui:

„- Čia ir tavo

Sapnai sugrįždavo

Lopšinės žodžiais.

Gija upelio

Sidabru vingiavo

Ir nuo aukščiausio kuoro

Slėnių grožis...“.

***  

Kepa ir verda,

Daro midų, alų.

Žemaitijon

Kviesliai išsiuntinėti.

Per visą kiemą

Svečiams ruošia stalą.

Skomantuose darbų, -

Dievai, padėkit!

Pilyje šiandien

Linksmos įkurtuvės.

Naujus vartus

Vainikais apipynė.

Raiti, važiuoti,

Čia seniai nebuvę, -

Svečius sutinka

Alpas ir Žaltinis.

O dovanų!

Žirgai, drobių rietimai

Ir daug dar visko,

Pradžiai ko reikėjo.

Dėkoja Alpas,

Net graudumas ima,

Kad jo visi

Čia laukė ir mylėjo.

Kęstutis su sūnum, -

Su Vytautu, atjojo.

Senelį Budrį,

Alpą jie pagyrė,

Kad greit pilis

Gynybon stoja

Ir kalaviją valdančių

Daug vyrų.

O už stalų

Skambėjo juokas, dainos,

Skudučiai, kanklės,

Pritarė birbynės,

Bajoro Vedrio

Dailią dukrą Skaistę

Alpas ratelyje

Linksmai šokdino.

Kartu prie upės

Tyliai pasėdėjo.

Abu žinojo,

Kad sunku bus skirtis.

Prisiminė vaikystę,

Tuos, kuriuos mylėjo

Ir laimės lūkesčiu

Virpėjo širdys.

Pavargo jau svečiai,

O taurės netuštėja.

Kęstutis su Budriu

Senus laikus prisimena

Skaistė su Alpu grįžta

Už rankų susiėmę,

Abiem drauge čia būti

Jau nulemta likimo.

Kęstutis šypsosi:

„ - Reikėtų šeimininkės.

Kas išlydėtų

Ir sugrįžtant lauktų.

Atrodo, Alpai,

Tu jau išsirinkęs,

Maciau, kaip glostei

Auksinius jos plaukus.

Atšokim vestuves,

Piršliu pabusiu.

Tave laimingą

Bus smagiau palikti.

Teks Skomantams

Dar pikto vėjo gūsių,

Sunkių dienų

Ir pergalių sutikti...“.

- - -

***  

Mokėjo senasis Budrys

Apie sunkias kovas papasakot,

Apie senuosius Skomantus,

Kryžeivių išžudytus.

Klausydavo jo moterys

Ligi išauštant rytui,

Savųjų laukdamos sugrįžtant.

***  

Neužbaigė savo pasakojimo

Vieną vakarą senolis,

Nusviro žila galva

Ant martelės Skaistės rankų.

Sugrįžo senasis Žaltinis namolio,

Kur protėviai ant dausų kalno

renkasi

Ir Praamžiui saulės giesmę gieda.

Laimina savuosius iš toliausių

tolių,

Lietuvos garbingą praeitį mena

Ant vėlių suolelių susėdę ....

Su didžia garbe

Čia pat raguvoje

Pilėnai jo kūną sudegino.

Surinko kaulus,

Moliniame puode

Užkasė žemėn.

Toj vietoj supylė

Pilkapį aukštą,

Prisiekė ginti

Protėvių žemę,

Mirti už laisvę ...

***  

Skomantų pilies

Seniai nėra,

Išnyko ir kitos

Pilys ir pilaitės.

Meilė Tėvynei

Išliko gyva

Ir amžinas troškimas

Laisvės.

********

Vakarinėje Žemaitijos dalyje, garsėjo Skomantų pilis, statyta XIV a. pradžioje. Ji stovėjo plačiame Veiviržos upės slėny, ant dešinio kranto su stačiais šlaitais. Nei bajorui Skomantui, nei jo sūnui Giniočiui, valdant kryžiuočiams, nepavyko pilies sugriauti. Iš pasalų nužudžius Giniotį, kol užaugs jo Sūnus Alpas, visus karinius reikalus tvarkė šimtininkas Budrys, senas, bet dar stiprus ir patyręs karys.

Jau nuo XII a. kryžiuočiai pradėjo pulti lietuvius, kurie laikėsi savo senojo pagonių tikėjimo. 1351 m. naktimis danguje švytėdavo didele uodega raudona žvaigždė - kometa. Su baime stebėjo žmonės tą žvaigždę, nujausdami artėjančias nelaimes... Tų metų vėlyvą rudenį kryžiuočiai užpuolė Skomantų pilį. Prieš didelę priešų kariuomenę pilies gynėjai neatsilaikė. Visi buvo išžudyti, mažasis Alpas pagrobtas, pilis sudeginta.

Stipriausia kryžiuočių tvirtovė Prūsijoje buvo Marienburgo (Malburgo) pilis. Negalėdamas Lietuvos nugalėti, didysis magistras ėmė į nelaisvę kilmingų lietuvių vaikus - beniukus. Juos čia užauginę, galvojo siųsti į Lietuvą.

Alpą Marienburge pakrikštijo, leido jam prižiūrėti magistro žirgus. Vienų lenktynių metu jis buvo sunkiai sužeistas. Alpo auklėtojas pakvietė žolelėmis gydanti gyvačių pelkėje gyvenantį senelį Žaltinį. Taip senasis Budrys, dabar besivadinantis Žaltiniu, surado Alpą. Po tų žudynių Skomantuose, vienintelis išlikęs gyvas, daug metų keliavo po Prūsiją, ieškodamas jaunojo valdovo.

1361 m. kovo 20 d. didysis Lietuvos kunigaikštis Kęstutis pakliuvo į kryžiuočių nelaisvę. Jį nugabeno į Marienburgą. Kęstučiui patarnauti atsiuntė Alpą. Žaltiniui ir kitiems esantiems nelaisvėje lietuviams padedant, Kęstutis su Alpu iš pilies pabėgo.

Kryžiuočiai vėl ruošėsi dideliam žygiui, šį kartą tikrai tikėdami užkariauti Lietuvą. Budrys - Žaltinis pėsčias atkeliavo į Trakus pranešti šią žinią Kęstučiui. Reikėjo skubiai atstatyti sugriautas pilis. Budrys su Alpu, Kęstučiui davus šimtinę karių, grįžo į seniai sudegintus Skomantus. Padedant seniesiems kaimynams, pilis greit buvo atstatyta.

Ir  vėl kryžiuočių kelyje į Žemaitiją stovėjo tvirta Skomantų pilis, kuriai dabar vadovavo jaunasis Alpas.

Nebėra Skomantų pilies, tik aukštas Veiviržos krantas saugo protėvių pelenus ...

Naudotasi Petro Tarasenkos istorine-legendine medžiaga.