Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2010 vasario 24d. Nr. 3 (99)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 

Mokėti džiaugtis gyvenimu...

 

 

Kristina ŠveikauskiEnė

 

Apie tautodailininką Aleksandrą Mockų

 

"Svarbiausia, kad galva būtų "čysta" ir nesibaigtų galvojimas," – pasakė mano senolius (taip vadinome senelį), paprašytas padėti išspręsti aritmetikos sąlyginį uždavinį. Padėjo peilį ir liepos medžio gabalą ant stalo, nusikratė drožles nuo kelių ir palinko prie uždavinio...

 

Mano senolius – Aleksas (Aleksandras) Mockus, Adomo ir Levinoros sūnus, gimęs 1888 m. gruodžio 18 d., Kivylių kaime, Vainuto valsčiuje, mažažemių valstiečių šeimoje, mokęsis Vainuto pradžios mokykloje, ir įskiepijo mumyse vertybių suvokimą ir atsakomybės jausmą. Paūgėjęs į „kavalierius“, išsimokęs siuvėjo amato, A.Mockus siuvo namiškiams ir eidavo iš kaimo į kaimą pas ūkininkus taip pat siūdamas. Aleksandras iš pat jaunystės buvo linksmas ir judrus. Eidamas iš kiemo į kiemą, dar labiau prisirinkdavo įvairiausių išdaigų. Buvo visų laukiamas, mėgstamas siuvėjas ir išdaigininkas. Vėliau senolius Aleksandras giedojo Vainuto bažnyčios chore, mokėjo vargoninkauti. Darnioje, dainingoje ir išsimokslinimo siekiančioje šeimoje nuo mažens formavosi jo interesai, kūrybiniai poreikiai. 

 

Peržengęs devyniasdešimtuosius metus, A.Mockus išliko aiškaus proto, gražios iškalbos ir tvirtų įsitikinimų asmenybe. Talento ir vertybių laikas neužgožė.

 

Netekęs savo gyvenimo draugės, su kuria išgyveno 62 metus, labai ilgėjosi mamuko (taip visą gyvenimą jis vadino savo žmoną). Savo kūrybos nebetęsė, bet dainos nepamiršdavo. Dažnai prisimindamas mamuką sakydavo: ,,Kaip gerai, mamukas parvažiavo į namus, o aš ten nuvažiuosiu“. 1984 m. spalio 3 dieną A.Mockus ,,išvažiavo į namus“, senoviškus Žemaičių Kalvarijos kalnus giedant susirinkusiems giminėms ir Vainuto giedoriams. Pasak menotyrininko Arvydo Karaškos, A.Mockus buvo puikaus būdo, doras, sąžiningas, kaip reta darbštus ir taurus žmogus. Įamžino save tauriausiu būdu – gausia ir meniška kūryba.

 

Onos Šeputytės ir Alekso (Aleksandro) Mockaus šeima

 

A.Mockus sau žmona išsirinko kaimynę, giedotoją ir dainininkę Oną ŠEPUTYTĘ, Nikodemo ir Marcijonos dukrą. Jaunystėje jie kartu dainavo, šoko, giedojo ne tik šermenyse, bet ir Vainuto bažnyčios chore.

 

Po vestuvių už gautus "pasoginius" pinigus Žemaičių Naumiestyje nusipirko namą ir ten išsikėlė gyventi. Aleksas buvo geras siuvėjas ir vertėsi iš to amato. Bet giminės ir kaimynai jų labai pasigedo, pasiilgo ir kvietė grįžti į gimtinę. Taip sugundyti, o ir pasitaikius progai prie pat giminės ūkio nusipirkti 3,28 ha žemės su senais pastatais, ruošėsi grįžti į Kivylius. Buvo ketinę nusipirkti visą ūkį (3 ha daugiau), bet tą žemę nusipirko Onos brolis Jonas. Įsigytas sklypas rubežiavosi su brolių Vinco ir Jono žemėmis.

 

Kadangi troba (gyvenamasis namas) buvo labai prasta, jaunoji šeima ėmė statyti naują. Daug dirbo patys: tašė rąstus, obliavo rankomis lentas, o įruošus namą su gražiomis gonkomis, iš gerosios pusės vien stiklo langais, didįjį kambarį, vadinamą stuba, išklijavo gražiais tapetais (vadino abitais). Pirmieji kaime ant langų užsidėjo užuolaidas. Namo aplinką išpuošė gražiais gėlynais.

 

1922 m. gruodžio 22 dieną dar senoj troboj gimė pirmasis sūnus Alfonsas (Kolumbijoje gyvenančio, buvusio Bogotos mero Antano Mockaus tėvas, nuotr. kairėje). Duktė Paulina, mano mama, gimė jau naujame name 1926 m. vasario 2 dieną ir sūnus Apolinaras - 1933 m. balandžio 8 dieną. Visa šeima mėgo dainą, šokį, giesmę, gerbė žmones, mylėjo gamtą, darbą. Aleksandras ir Ona Mockai artimai bendravo su savo vaikais, gražiai juos auklėjo. Mokė gerbti kitus, gražiai sutarti tarpusavyje ir su kitais vaikais, gerbti vyresniuosius, mylėti ir puoselėti gamtą - visa tai, kas gyva.

 

Iš Aleksandro dukters Paulinos prisiminimų

 

Prisimenu vaikystę, kai tėvai išeidavo į Vainuto bažnyčią ar turgų. Ilgai laukdavome ir visada bėgdavome, iš tolo pamatę, jų pasitikti. Tėvai niekada mūsų nebarė ir nemušė. Mes klausėme, juos mylėjome ir gerbėme. Niekada negirdėjau, kad tėvai apkalbėtų kitą, kuris gyvena prasčiau. Jie labai rūpinosi savo šeima, mylėjo grožį ne tik aplinkoje, bet puošė save ir vaikus. Mama, eidama į svečius ar bažnyčią, vilkėjo gražiomis suknelėmis, o papa (taip mes, vaikai, vadindavome savo tėvelį) vienintelis kaime nešiojo skrybėlę.

 

Mes, vaikai, augdami matėme tik gražų tėvų pavyzdį. Tėvai nuo vaikystės pratino mus prie darbo. Prisimenu, kai būdama 11 metų pirmą kartą išėjau rišti rugius. Papa pjovė, o aš rišau. Mama tuo metu eidavo į Klaipėdos kraštą (siena buvo už 3 kilometrų) rišti rugių pas ūkininkus, kadangi ten mokėjo brangiau. Mama buvo labai greita rišėja, todėl ir mane išmokė greitai ir gerai rišti pėdus. Vėliau, išmokusi gerai dirbti, eidavau ir pas vietinius ūkininkus ne tik rugių rišti. Taip ir gyvenom.

 

Kai dirbom – dirbom visi, kai dainavom ar giedojom - taip pat visi. Nuo pat mažumės žiemos vakarais, kada papa droždavo buities reikmenis ar mums, vaikams, žaisliukus (šuniukus, arkliukus, varliukes ir kt.), mama verpdavo. Nuo jaunystės lig senatvės mama vis verpė ir verpė, o verpdama dainavo, giedojo ir mokė vaikus. O iš suverptų plonų linų audė gražias drobes, kurias pavasarį saulėje balino ir iš baltų, plonų drobių siuvo marškinius, lovų patalynių užvalkus. Nors senovėje šeimininkės ausdavo patalynes languotas, mano mama – baltas, baltas. Be to, mama mokė megzti ir siuvinėti. Kiekviena diena, kiekvienas vakaras buvo įdomus ir dabar dar prisimintinas. Mūsų gyvenimas nuo pat pirmųjų vaikystės dienų buvo prasmingas. Prasmingos dienos, linksmi vakarai. Gal todėl mes, vaikai, augome linksmi ir visuomeniški.

 

Papa buvo geras organizatorius. Jis buvo išrinktas Kivylių kaimo Angelaičių kuopelės vadu ir mokė dainuoti, giedoti, žaisti žaidimus. Buvo organizuojamos angelaičių šventės. Kiekvienas angelaitis turėjo rūpintis ir jaustis Dievo globojamas, namiškių mylimas, vargšų laiminamas. Todėl reikėjo pasiaukojimo ir gerų darbų. "Gyvendami krikščioniškai, mes būsime geri sūnūs, o užaugę – tapsime kilniais vyrais ir garbingais piliečiais. Visada save valdykime, nes susivaldymas apsaugo nuo nuodėmių ir veda prie visų dorybių“, - taip parašyta ,,Angelaičių kalendorėlyje“ 1937 metais.

 

Gerai atsimenu, kai nuo mūsų sodo, už kokių šimto metrų į pietų pusę, tekėjo mažas upeliukas. Tai – Lazdūnos intakas. Atėjo metas, kai ta maža upeliuko vagutė turėjo tapti dideliu grioviu kaimyno Alekso Savicko žemėje ant kalvos. Šio didelio ir sunkaus darbo ėmėsi papa. Šis darbas buvo vertinamas ne tik pagal iškastų ir išmestų žemių kiekį, bet ir pagal atlikto darbo kokybę. Kanalo lygis turėjo atitikti šlaitų išplatinimui: dugną lygindavo naudodamas ,,šiūpelę“. Papa buvo įpratęs gerai dirbti, ko tik imdavosi – darė tvarkingai, švariai, pedantiškai. Jei jis pjovė, pradalgė virto dailiai. Jeigu pasėjo dirvoj grūdą – išvagotos vagos tiesios ir krašteliai apdailinti grėbliu. Sugrėbti šieno ar dobilų kupetėliai - dailūs ir gražiai apgrėbstinėti. Rodės, tai paruošta ilgam laikui, apdrausta nuo lietaus, kuris dažnai būdavo su perkūnija ir visai netikėtas.

 

Pamenu, pagal turimos žemės plotą kasmet pavasarį ir rudenį reikėdavo atnaujinti vieškelio griovius, nušienauti pakeles ir pažvyruoti kelią. Tuos visus darbus dirbo papa, o kartais, įdomumo dėlei ir kad būtų greičiau, į talką ateidavo mama. Žiemos metu reikėjo kirsti nurodytą kiekį miško, ne tik dailiai sukraunant medieną, bet ir šakas, kurias už pigią kainą atiduodavo miško ruošėjams. Ten, kur daromi kirtimai, turėdavo likti labai tvarkingi plotai. Vienas to nepadarysi. Papa susitardavo su kaimynu ir kartu dirbdavo. Būdavo ir taip, kad ūkininkas, nukirtęs vieną kitą medį, kelmus atiduodavo kurui, tik reikėjo juos suskaldyti ir paruošti kūrenimui. O kartais medį nupjaudavo ir kelmą reikėjo išsikasti pačiam. Tada kur kas sunkiau. Bet juk malkų reikėjo, kadangi mūsų mažame žemės lopinėlyje buvo paliktas tik mažas gojelis berželių, o visa kita - dirbama žemė. Todėl kuru visada reikėjo pasirūpinti kitur.

 

Vasaros metu tėvai pas ūkininkus eidavo kratyti mėšlą, sodinti, o rudenį – kasti bulves, pjauti ir grėbti šieną, pjauti ir rišti rugius ar tvarkyti vasarojų. Darbininkai uždirbdavo gerai. Papasakosiu vieną epizodą apie talką. Papa ir mama išėjo pas ūkininką sudoroti rugius. Liepos pabaiga, dienos ilgos, o rytą, dar saulei tekant, reikėjo būti pas ūkininką. Susirinkus talkininkams, prieš pradedant darbą, duodavo užvalgyti (vadinamą ,,pryšteklį“). Kiek padirbus - pusryčius, vėliau - priešpiečius, pietus. Po pietų – valanda poilsio, vadinama ,,pietstumdžiu“. Pailsėjus - vėl prie darbo. Po to dar būdavo pavakariai. Taigi, nori ar nenori penkis kartus per dieną duoda valgyti. Vakare, gerai privalgius, pabaigtuvės: dviems dirbusiems šeimos nariams ūkininkas uždeda ant pečių visą centnerį rugių (žinoma, praėjusių metų derliaus). Ir neškis namo. Kaip matot, uždarbis geras.

 

Mama žiemos metu kitiems verpė, dailiai audė ploniausias drobes, gražiausius raštuotus kilimus, rankšluosčius. Papa drožė buities reikmenis bei klumpes, kurios buvo labai dailios, lengvos ir patogios. O po karo sugalvojo dirbti medpadukus – basutes, taip pat dailias, lengvas. Padarydavo taip, kad jos lankstėsi. Viršų darė iš taip vadinamų ,,žydų poterių“. Tai stipri, nestora, panaši į odą medžiaga. Ji gerai nusidažydavo ir supjausčius juostelėm buvo galima gražiai supinti. Taip padarydavo basučių viršų ir prikaldavo jas prie medpadukų. Jas labai pamėgo moterys. O labiausiai Vainuto miestelio šauniosios panelės ir ponios. Taip įvairiais savo darbais tėvai papildė šeimos biudžetą, kurio pagrindinis šaltinis buvo žemės gabalėlis.

 

Tėvas išgirdo, jog Latvijoje esą kokio tai pelningo darbo. Buvo 1937 ar 1938 metai. Papa, pasiėmęs keletą litų, nieko nelaukdamas ir nesigirdamas, išvažiuoja. Nuvažiavęs į Latvijos pasienį, klausinėja vienur, kitur, pagaliau apsistojo Bauskės miestelyje. Na, ir kas iš to? Darbo gali gauti, bet jis mažiau apmokamas nei pas mus. Taigi, ten gera, kur mūsų nėra. Pabuvęs porą dienų, pravalgęs paskutinius litus ir paragavęs latvių nacionalinio valgio ,,skabo putros“, išsiruošė atgal į namus. Kelionė tolima, pinigų nėra. Ką daryti? Išėjo pėsčiomis. Kur buvo galima ,,zuikio bilietu“ sėdo į traukinį. Kontrolieriai keleivį be bilieto artimiausioje stotelėje išlaipina. Ir vėl eina pėsčiomis. Ir vėl mėgina važiuoti ,,zuikiu“. Pavargsta, išalksta. Užeina kur pas ūkininką, paprašo pavalgyti, truputį pailsi ir vėl po truputį artėja prie namų. (Tuo metu valkatų nebuvo, nebuvo ko bijoti, ir žmogui paprašius valgyti niekas neatsisakydavo pamaitinti).

 

Pelno nebuvo, nieko neparnešė, tik pats parėjo išvargęs. Bet visam gyvenimui liko tas įdomus prisiminimas apie latvių nacionalinį valgį „skabo putrą“, kai sriubų likučiai supilami į vieną bačkelę ir po kelių dienų, jau vos neaprūgusią, perverda ir duoda valgyti. Žinoma, šia kelione papa buvo patenkintas, nes ne visada tai galima patirti. O juk jis buvo mėgėjas visokių gyvenimo įvairenybių. Ir apie tą įdomią kelionę, ir latvių „skabo putrą“, kurios praryti negalėjo vien žinodamas, kaip ji gaminama, daug kam pasakojo.

 

Gyvenimo vingiai

 

A.Mockus buvo reikalingas ne tik kaimynui patarti, padėti ar ką parašyti, bet ir Vainuto valsčiuje gerai žinomas kaip gabus, sumanus, mąstąs žmogus. Ir nors nepriklausantis jokiai organizacijai, jokiai partijai, 1945 m., berods kovo mėnesį, buvo išsiųstas į Vilnių, I respublikos valstiečių suvažiavimą.

 

Būdamas Vilniuje, sugalvojo aplankyti tolimą giminaitį – CK sekretorių Jun豖Kučinską. Žinoma, reikėjo praeiti kontrolę ir gauti leidimą. Bet pagaliau pasisekė. Šis giminaitis buvo labai malonus, gana ilgai kalbėjosi, o išeinant ir palydėjo.

 

Grįžęs į namus, tuoj buvo nukreiptas į Pagėgių rajono Žemaitkiemio apylinkę pirmininku. Tų pareigų nenorėjo, labai spyriojosi, bet pagaliau sutiko. A.Mockus buvo sumanus, darbštus, reiklus sau ir kitiems. Kai po kurio laiko iš Pagėgių apskrities atvykęs ,,draugas“ pradėjo ieškoti priekabių: esą jis nepartinis, o ir svečių nevaišina. Todėl Aleksandras galvojo, galvojo: „Pareigas atlieku sąžiningai, o vis tiek neįtinku – nusimesiu tuos priekabiautojus“, ir nuo liepos 15–os dienos šių pareigų atsisako.

 

Sugrįžo atgal į savo namus pas žmoną ir jauniausią sūnų, kuriam vos dvylika metukų buvo. Na, bet be įpareigojimų vis tiek neliko. Jį paskyrė Kivylių apylinkės sekretoriumi. Tai buvo kur kas geriau - juk savo namuose, todėl ir toliau galėjo gražiai prižiūrėti savo ūkelį. Taip dirbo kelis metus apylinkės sekretoriumi, o 1951 metų pavasarį, palikę savo gimtąjį kaimą ir namus, Ona ir Aleksas Mockai atsikraustė į Šilutę ir gyveno iki mirties. Papa įsidarbino Taupomojoje kasoje budinčiu.

 

Kūrybos džiaugsmas

 

Aleksandras ir Ona Mockai, apsigyvenę Šilutėje, neprarado meilės grožiui ir gamtai. Kiekvieną pavasarį sodino bulves, daržus. Juos kruopščiai prižiūrėdavo. O rudenį, gerą derlių nuėmę, žiemą sočiai valgė. Laikė karvutę, kuri ne tik maitino, bet ir vieną kitą rublį davė. Taip pat vasaros metu ruošė karvutei šieną ir malkas žiemai.

 

Dirbę per visą savaitę, niekada nepraleido sekmadienio Mišių ir kitų religinių švenčių. Kaip visur ir visada, abu kartu ėjo į bažnyčią pasimelsti ir padėkoti Dievui už sveikatą, prasmingai praleistą savaitę. Turėdamas laisvo laiko ir iš jaunystės likusį pomėgį, ėmė drožinėti (dar piemenaudamas pas tėvus, pradėjo drožinėti švilpynes, nuo 1921 m. drožė skulptūrėles). Žiūrėdamas į Stalino portretą, jį ir išdrožė labai, labai panašų, kad vėliau, net jį apgadinus (nes anūkai mėtė jį kaip žaisliuką, o dėl to buvo galimi nemalonumai) vis tiek panašumo neprarado. Taip sulapojo kūrybos medis. Svarbu ne tai, kad drožinėjo šį bei tą, svarbiausia, kad iš nuotraukos ar paveiksliuko atkurdavo atvaizdą. Aleksandras dalyvavo 1957 m. rajono dainų šventės metu surengtoje liaudies meno darbų parodoje. Parodoje 96 liaudies meistrai eksponavo 520 darbų. Tai buvo pirmieji žingsniai – ledų pralaužimas ir Aleksandro kūrybos pripažinimas. Parodoje labai gerai įvertinti jo darbai, apdovanotas. Apie jo darbus pradėjo rašyti periodinė spauda, žurnalai. Jo kūryba aptarta menotyrininkų knygose. (Yra duomenų, kad pirmą kartą, dar gyvendamas Kivyliuose, dalyvavo liaudies meno darbų parodoje, 1950 m. vykusioje Šilutės rajono dainų šventės metu). 

 

Liaudies meistro A.Mockaus kūrybai didelį poveikį darė literatūra. Taip gimė A.Vienuolio, Lazdynų Pelėdos, J.Biliūno, J.Janonio kūrinių personažai, I.Simonaitytės, Maironio, J.Tumo-Vaižganto, K.Donelaičio, Salomėjos Nėries portretai – improvizacijos. Menotyrininkas V.Rimkus rašė: ,,A.Mockaus gyvenimas ir kūryba – reikšmingas lietuvių liaudies meno raidos puslapis. Tai – jungiamoji dviejų epochų grandis, gyva šiuolaikinės liaudies skulptūros, jos plastinių formų, temų ir siužetų perimamumo ir plėtojimo tradicija. Drožėjas – ryški meninė individualybė, siejanti šiuolaikinį liaudies meną ne tik su tradicija, bet ir su literatūra, su visuomeniniu nūdienos gyvenimu“.

 

Rodės, ne daugybę knygų senolius Aleksas buvo perskaitęs, bet gyvenime užfiksavo viską, ką matė, ką girdėjo. Turėjo tvirtą savo nuomonę, kurios ir laikėsi. Niekam nekeliaklupsčiavo. Jo begalinė kantrybė, susivaldymas, meilė, teisybė, grožis buvo gyvenimo pagrindas ir šventa pareiga.

 

Jis buvo pakviestas dalyvauti kuriant dokumentinį filmą ,,Ar tiki?“. Šiame filme A.Mockui reikėjo atsakyti, ar žmogus tikrai yra išsivystęs iš beždžionės. Jis aiškino ir įrodinėjo, kad ne iš beždžionės. Kitas dokumentinis filmas ,,Mes iš medžio ir dainos“, susuktas 1978 m., kuriame dalyvavo dainuojantys senąsias liaudies dainas senoliai, buvo rodytas televizijos laidose 1979 metais ir ne kartą 1990 metais. Šiame filme žmona Ona – prie savo įprasto ratelio, o Aleksandras, kaip visada, prie savo kūrybos darbų. Jie dainavo liaudies dainą ,,Ąžuolėli, žalus medi“, kuri dabar populiari visoje Lietuvoje.

 

Pristatydamas savo kūrybą, liaudies meistras A.Mockus papasakojo, jog jo darbai buvo eksponuojami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio parodose: Kanadoje (Monrealyje), Švedijoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir kt. Visi kūriniai drožinėti paprastu peiliu, be eskizo. Naudojamas medis - daugiausia liepa, kadangi jis tankus ir minkštas. Tinkamą medį darbui pasiieškodavo pats. Jeigu drožiamas portretinis atvaizdas, buvo užtrunkama ilgiau. Muziejaus medžiaga nesinaudota niekada. Organizuotuose LMD seminaruose nedalyvavo. Priklausė Liaudies meno draugijai. Už savo kūrybinius darbus 1966 m. buvo apdovanotas Lietuvos Liaudies meno žymūno ženkleliu. 

 

Žurnalistas, rašytojas Tomas Sakalauskas rašinyje ,,Vėjas nusineša debesį, ir tas nebegrįžta“ pateikia A.Mockaus gyvenimo ir būties filosofiją: ,,Kas jis toks – tas laikas, varantis žmogų į senatvę? Gal tai mes patys, ateinantys ir išnykstantys erdvėje, nužerti saulės ir žvaigždžių šviesos, gal mūsų mintis ir žinojimas apie visatos nesibaigiantį judėjimą? Meistras, paėmęs medį,-nešančioje laiko srovėje. Jis žino, kad jos nesuturėsi, jai neatsispirsi. Ir nuo senatvės nepabėgsi. Tik galima mintimi, nepaprastu galvojimu pakilti virš tos srovės“.

 

1968m. pagerbta A.Mockaus 80 metų sukaktis Šilutės kraštotyros muziejuje. Atvyko svečiai iš Vilniaus ir Žemaitijos. Svečių paklaustas: ,,Kaip mokėjote gyventi, kad iki tokio gražaus amžiaus išsaugojot gerą atmintį, klausą ir protą?“, - jubiliatas atsakė: ,,Reikia mokėti džiaugtis gyvenimu ir mylėti visa, kas gyva“.  

 
 

 

 
  Atgal...  

"Šilainės sodas"  ©  2010  m.