Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2010 kovo 10d. Nr. 4 (100) 

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 

Gauranskio metodas

 

 

Audrius Šikšnius

 

Novelė

 

Po dvidešimties metų pertraukos Vainius vaikščiojo  po tos pačios, vaikystės dienų, bažnytėlės šventorių. Senų, išpuvusiais kamienais liepų šakose perėjo begalė varnų.Už liepų, skirtingose šventoriaus pusėse, glaudėsi dvi pirkios. Abi medinės, su dailiomis gelsvai nudažytomis gonkomis. Lyg seserys dvynės atskirtos baltų bažnyčios sienų ir žiemą vasarą kranksinčių varnų. Vienoje iš jų, toje, kuri stovėjo dešinėje, gyveno klebonas, kitoje, kairėliau, buvo įsikūrusi kolūkio raštinė. Amžinai kranksintys paukščiai trukdydavo kolūkio galvai susikaupti. Pirmininkas laipindavo į jas kolūkiečius, draskydavo lizdus, tačiau po kiek laiko paukščiai ir vėl juos sukraudavo. Šaudydavo. Pats pirmininkas pasigriebęs dvivamzdį poškindavo į ratus sukantį debesį – veltui. Varnos, tarsi globojamos netoliese gyvenančio Dievo, atkakliai gynė savo teritoriją, bjauriai pasitikdamos ir išlydėdamos žmones. Tik kai dūdos užgrodavo amžiną atilsį kuriam nors į bažnyčią atlydimam parapijiečiui varnos pritildavo ir nuo šakų pakreipusios galvas, stebėdavo lėtai judančią eilę.

 

– Protingi paukščiai,- užvertęs galvą, šypsodavosi senasis klebonas,- supranta, kad amžinybei keliaujančiai vėlei reikalinga tyla ir ramybė. Šventa giesmė reikalinga, o ne pragaro vartų girgždėjimas.

  

Senasis klebonas. Vainius prisiminė, kad čia, šventoriuje, turėtų būti jo kapas. Ir iš tikrųjų, už Dievo namų, po pačia didžiausia liepa linkstančia nuo varnų lizdų, Vainius surado nedidelį, jurginais ir astrais apsodintą kauburėlį. Neaptvertą  nei kitaip kaip įrėmintą. Vien didelis, masyvus, laiko nujuodintas kryžius bylojo esant čia kapą. Ant kryžiaus, po bronziniu nukryžiuotoju, nedidelėje žalvarinėje lentelėje išgraviruotas užrašas; kunigas Antanas Gauranskis.

  

Vainius puikiai atsiminė sekmadienį, kai bažnytėlėje pasirodė naujasis klebonas.

   

Kunigas Gauranskis atsikėlė senas, kokių septyniasdešimties, o gal ir daugiau metų. Net ne senas, o suvargęs. Vainiui Gauranskis buvo visai nepanašus į anksčiau matytuosius kunigus – stambius ir įraudusius, energingus ir šiek tiek piktokus. Jis sunkiai pavaikščiojo. Ilgai tipendavo takeliu nuo klebonijos iki šventoriaus vartelių. Beveik nieko nematė. Storiausi akinių stiklaiVainiui visuomet keldavo baimę. Ir nieko, beveik nieko negirdėjo. Kad ir kiek vargonininkas su zakristijonu besistengė, klebonas vis tiek visą šventųjų mišių eigą paversdavo niekais.

  

Vainiaus močiutė, ne blogiau už patį kleboną žinojusi tvarką, iš nuostabos kilstelėdavo akinius, patraukdavo pečiais ir užvertusi storą maldaknygę, suraukusi antakius, laukdavo kuo visa tai baigsis?

   

Sudėtingo likimo žmogus buvo Gauranskis. Penkiolika metų Sibiro lageriuose, anglies kasyklose, atkentėjęs. O ir laimingai sugrįžęs kilnotas iš vieno Lietuvos kampo į kitą, iš parapijos į parapiją, kol pagaliau vyskupas jį paskyrė čia, į patį užkampį, kur žmonės geri ir darbo ne per daugiausia.

  

Visų nuostabai apsigyveno klebonas vienut vienutėlis. Nei šeimininkės, kaip klebonijose įprasta, nei giminės jokio, nei slaugytojo.

  

Davatkėlės stebėjosi:  jei kojas vos pavelka, kaip jis valgį gaminasi? O skalbiasi? O kambarius tvarkosi? Pripratusios prie veiklių, iškalbingų jo pirmtakų, lipšnių ir puošnių gaspadinių, davatkų galvelės niekaip nesutalpino klebono vienatvės. Ir nei kiek nebūtų nustebusios, jei kurį nors rytmetį klebonas būtų neatitipenęs į bažnyčią, o jos, nesulaukusios būtų radusios jį klebonijoje nebegyvą.

  

Tačiau ne klebono vienatvė įnešė sumaišties į Vainiaus vaikystės bažnytkaimį. Paaiškinant reikia pasakyti, kad anuomet žmonės dar šitiek negėrė. Ir naminės pasislėpę nevirdavo, ir apie jokias landynes niekas nebuvo girdėjęs.Po talkos, po rimtesnio darbo sueidavo, žinoma, kaimynai į pirkią, išlenkdavo buteliuką, tačiau tuo viskas ir pasibaigdavo. Jei prie vienintelės kaimo krautuvėlės ir šlitiniuodavo vienas kitas alučio padauginęs, Raudonienė, šeštą valandą ją užrakinusi, sugėdindavo, pagrasindavo žmonoms pasakysianti ir namo nuvarydavo.

 

Kad vyriškoji giminė pradėjo įtartinai vėlai grįžti namo, iš pradžių niekas neatkreipė dėmesio. Ir ne po atlyginimų, o šiaip po du, ar net tris kartus per savaitę, parlinguodavo smagūs ir gerokai įraudę.

  

Vainiaus senolių raudoji kumelė irgi vis dažniau pati, nevažnyčiojama į namus pargabendavo. Sustodavo tvarto pašonėje ir garsiai sužvengdavo: atsieit, iškinkykite mane ir paupio pievoj paleiskite. Juk matote, kad gaspadorius guli kaip užmuštas.

 

Vieną rytą, kai Vainiaus senolius pernakt išmiegojęs ratuose, dejuodamas ir spjaudydamasis vyturiavo per kiemą, o žmona, kviesdama visus pragaro atstumtuosius, jį koliojo, šis, lyg tarp kitko, atrėžė;

- Bene tu žinai, pas ką aš išgėriau? Žinotumei, pati pavydėtumei.

- Kur jau čia nežinosi, -atšovė močiutė,- pas Raudonienę prisiperkat, pušynėlyje atsidrėbę išliurlinat – būta čia ko pavydėti!

- Eik tu, pušynėli bespygli, - iškilmingai tarė senolius,- pas kleboną aš gėriau.

- Pas kleboną?

- Pas kleboną. Jei netiki, pasiklausk Leono. Kartu buvome, tik jis nevažiuotas, matyt, anksčiau į namus bus išėjęs.

- Taigi, taigi... – palingavo galvą močiutė,- pagalvok tiktai, ką velnias su žmogumi iškrečia... Net Dievo tarnai pijokais vaidenasi. Leonas...Doras žmogus, sėdės jis, matai, su jumis prie tos smarvės!

- Su bet kuo gal ir ne, o su pačiu klebonu pasėdi!

- Rupūžė neraliuotas, nueisiu pas Bernelę ir tuojau pat išsiaiškinsiu, – širdo močiutė.

- Geriau į kleboniją, - rimtai atsakė senolius,- Urniežius, rodos, nuo vakar tenai pagiriojasi.

 

Tą rytą Vainiaus močiutė būtų nuėjusi pas Leono žmoną, tačia Bernelė, lyg atspėdama josios ketinimus, pati ją aplankė.

- Ar tavo Antanas namuose? - dar tarpuvartėje užklausė Bernelė.

- Namuose, ne per seniausiai į trobą parsliūkino. Išmiegojo per naktį ratuose. Ant plikų lentų, rupūžė, išmiegojo. Neišsipagiriojo kaip reikiant, už tai ir nušneka vėjus. Bijau net klausytis!

- Sakai, vėjus? Kažin, ar jam galvoje nesimaišo? Mano Leonui maišosi.

- Kaip tai?

- Šią savaitę jau antrą kartą pareina išgėręs. Ir vis giriasi, kad su klebonu kartu baliavojęs. Kaip tai suprasti? Šnapselis bus protą sujaukęs.

- Še tau, kad nori! Ir maniškis juk tą patį porina. Sako, su Leonu kartu buvome. Jau ruošiausi eiti tavęs pasiklausti.

- O maniškis sako, kad Antanas tenai jį nusiveda.

- Mano Antanas?

- Taigi, kad ne mano.

  

O kaimas ne miestas, kur žmogus žmogaus nepažįsta. Kol moterys nuodugniai neišnarplios visų neaiškumų, tol nenurims lyg įerzintos širšės.

    

Kartą močiutei parduotuvėje beperkant duoną ir cukrų Raudonienė garsiai, kad išgirstų ir kiti eilėje stovintys, tarė:

- Gal ir gerai, kad atsidarė naktinė. Mažiau vargo su kaimo latreliais. O tai stumdykis, varinėk į namus šlitiniuojančius.

- Kas atsidarė? – nesuprato Vainiaus močiutė.

- Parduotuvė, sakau, naktinė, kad atsidarė. Tu ką, iš dangaus nukritai? Nežinai, kad vakarais visi vyrai klebonijon vytuoja?

- Kaip tau negėda? – nuraudo močiutė. – Pati į bažnyčią nevaikštai, tai kam šventą žmogų juodini? Ir dar prie visų?

- Juodinu? – išsišiepė Raudonienė, – ar tai aš jį juodinu? O kas du kartus per savaitę degtinę ir vyną į kleboniją tempiasi? Invalidas, matai, atsirado! Prie altoriaus gal ir paliegęs, o degtinės po sumos nusipirkti tai greitas?

  

Už nugaros stovintys žmonės nusijuokė. Močiutė atsisuko ir, skubiai nuo prekystalio pasiėmusi duoną ir cukrų, net „sudie“ Raudonienei netarusi, išėjo pro duris.

  

Kad būtų tik Antanas ir Leonas! Pusės bažnytkaimio vyrų kelias po darbo baigdavosi klebonijoje. O klebonas, taigi, ne kolūkietis – pirmininkui nepasiskųsi.

  

Vaikystėje Vainius žinojo: bažnyčioje viršesnis už kleboną yra tiktai vyskupas. O šio apsilankymas eilinėje kaimo bažnytėlėje – retas ir svarbus įvykis. Tad ir susirinko į jo aukojamas šventąsias mišias žmonių daugiau nei į atlaidus. Ir kai pamokslo metu vyskupas paprašė parapijiečių kantrybės ir atlaidumo leisti vienišam, senam, Sibirą iškentėjusiam klebonui ramiai čia savo kelionę užbaigti, daugelio, ypač moterų akyse pasirodė ašaros.

  

Vainius dar niekad nebuvo girdėjęs taip kalbančio kunigo. Matyt, todėl, kad viršesnis, kad visų kunigų kunigas!

 

O reikalas, trumpam sujaukęs kaimo gyvenimą, buvo paprastas ir linksmas lyg koksai anekdotas.

  

Nuobodu buvo Gauranskiui vienam klebonijoje. Būtų nors sveikas, o dabar – nei radijo normaliai paklausysi, nei į televizorių nusilpusias akis begadinsi. O pabendrauti juk norisi! Kitų bėdas išklausyti ir savais vargais pasiguosti.

  

Štai ir sugalvojo klebonas gudrybę, kaip vienišus vakarus trumpinti.

  

Kaimo krautuvėlėje prisipirkęs degtinės ir vyno, vakarais, kai Raudonienė jau seniai nebedirbdavo, perpardavinėdavo ją vyrams. Iš pradžių nedrąsiai, vienam kitam, lyg tarp kitko pasiūlydamas. Tačiau kaimas yra kaimas. Už mėnesio visi jau žinojo, kad jei pritrūkai – žygiuok klebonijon!

 

Kad solidžiau viskas atrodytų, už buteliuką baltosios Gauranskis paimdavo rubliu, o už vyną – penkiasdešimt kapeikų brangiau nei parduotuvėje.

Ir dar, išsinešti neleisdavo. Gerti turėdavai klebonijoje, įkaušęs neblevyzgoti, o ką nors įdomaus iš savo gyvenimo porinti.

  

Gaila, kaimo moterims Gauranskio metodas ne visai prie širdies pasirodė.

  

Tačiau po garbiojo vyskupijos valdytojo apsilankymo viskas pasiliko kaip buvę. Nebent moterys, prisimindamos ganytojo prašymą, nebe taip smarkiai barė nuosavus vyrus, kol pagaliau Gauranskį priglaudė bažnyčios šventorius, apsuptas drevėtųjų liepų, ir nuo Dievas žino kada,  jose perinčių varnų.

 
 

 

 
  Atgal...  

"Šilainės sodas"  ©  2010  m.