Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2010 birželio 8d. Nr. 9 (105)

 


Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai


Planuojami kultūros renginiai


            

            

    

Tradicijų pynėje pagal Vydūną įpinta dar ryškesnių spalvų ir raštų

 


 

 

Svetlana JAŠINSKIENĖ

 

Lietumi patvinusios Joninės ir šiais metais vyko ant legendinio Rambyno kalno. Taip palengva, iš lėto į šią vietą grįžta Vydūno, Martyno Jankaus lietuvybės dvasia. Jos jau ketvirtus metus vykta lietuviškų tradicijų pagrindu: teatrai, liaudiški šokiai, galingas chorų griausmas ir būrys žiūrovų. 114 kartą šį ritualą iš širdies puoselėjo Pagėgių savivaldybės kultūros centro negausus, bet darbštus, atsakingas ir profesionalus kolektyvas.

 

Vos rytui išaušus Kultūros centro darbuotojams buvo aišku – Joninės bus tikros: lietuviškos, lietingos. Kitaip ir būti negali. Dar kadais poezijos didžiavyris E.Mieželaitis rašė: „Čia Lietuva, čia lietūs lyja...“ Na ir tegul sau lyja, o Joninės būna vieną kartą metuose ir jas reikia deramai švęsti.

 

Šventė prasidėjo kalno papėdėje, ant Nemuno kranto: pulkas jaunų mergelių, bernelių bei šventės svečiai išėjo į plačiąsias lankas kupoliauti, kad vainikėliai kuo spalvingesni būtų. Vainikėlis per Jonines – tai ne tik puošmena, bet ir galimybė ateičiai nusakyti...

 

Lietaus išprausti, žėrintys vainikėliai tapo. Ir ne bet kokie - iš devynių žolių, kaip ir turi būti. O buvo pinami merginoms  tylint, taip kaip mūsų protėviai darydavo. Čia pat ir stebulė gražiais kaspinais padabinta, ir folkloro kolektyvai žinantys visus būrimo būdus ir paslaptis - kaip vainikėlį mesti, ką reiškia miškan „užsisukęs“ vainikėlis, kiek kartų teks mesti, kol pataikysi, už tiek metelių ir ištekėsi... Visas paslaptis apie tai pasakojo folkloro kolektyvai: Pagėgių kultūros centro folkloro kolektyvas „Kamana“ iš Šilgalių, vadovaujamas Aksaveros Mikšienės, „Pilutė“ iš Degučių su vadove Edma Baltutiene, „Verdainė“ iš Šilutės, vadovaujamas Reginos Jokubaitytės ir kolektyvas iš Šakių - „Šakija“, su vadove Virginija Snudaitiene.

 

Folkloro kolektyvų dalyviai geriau nei kas kitas išmano tradicijas, kurias gražiais paporinimais padailina: apie viską papasakoja – tik klausykis ir klausykis.  

 

Pagėgių kultūros centro merginų liaudiškų šokių kolektyvas „Gija“, kuriam vadovauja Gražina Paliokienė, pinti bei plukdyti Joninių vainikus jau turi patirties. Visa tai daro kaip tikros senovės skalvių dievaitės. O šioje šventėje dar ir vainikų vainiką nupynė, kuriuo apjuosė visą Rambyno kalno aukurą. Tik kiek sunkoka buvo užkopti 100 laiptelių, nešant šį krištolinio lietaus sumirkytą žolynų vainiką. Bet gi Joninių rasos stebuklų pilnos – galios suteikė ne tik laiptais užkopti, bet jų ir iki kitų Joninių pakaks.

 

Aukuro ugnį uždegė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė Silva Pocytė. Gera Pagėgių krašto bičiulė 2008 m. S.Pocytė  įvertinta Tauragės apskrities viršininko administracijos garbės ženklu „Už nuopelnus Tauragės apskričiai“. Pergyveno viešnia: taip lietus pila, tikrai nepavyks  garbingu aukuro uždegimu šventei pradžia paskelbti. Ir visai be reikalo jaudinosi: Rambynas – šventovė. Suliepsnojo aukuro ugnis.

 

Šventės svečius pasveikino Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis, Lietuvos respublikos Seimo narys Kęstas Komskis. Tik „Amžinojo Rambyno“ knygoje pasirašyti nepavyko, nes lietus negailestingai laistė taip svarbios ir brangios knygos puslapius. Vėliau tai norintieji padarė M.Jankaus muziejuje, kur ta knyga yra laikoma.   

 

Kaip ir kasmet – gražiausios gėlės Vydūnui, Martynui Jankui ir Jonui Vanagaičiui. Lietuvybės puoselėtojams ir skleidėjams. Į Mažosios Lietuvos panteoną – Bitėnų kapines, jas nuvežė K.Komskis, V.Komskis ir S.Pocytė.

 

Renginio vedėjai Svetlana Jašinskienė ir Eugenijus Šaltis Joninių metu tapo Jonu ir Janina ir čia smagiai šeimininkavo.

 

Nuo seno Pagėgių karštas garsėjo įvairiomis draugijomis, bendrijomis, sambūriais: „Birutės“, „Rūtos“, „Liepos“, kurias telkė draugėn susivienijimas „Sandora“. Gražiausias vardais draugijos vadinamos buvo.

 

Dabar Pagėgių savivaldybėje veikia 16 organizuotų bendruomenių. Šių metų Joninių šventėje dalyvavo 15 jų. Šiemet čia buvo ne tik tęsiamos prieš 114 metų pradėtos tradicijos, bet ir kuriamos naujos.

 

Bendruomenių aktyviausieji žmonės, šio karšto šeimininkai – svečius svetingai pasitiko tradiciniu lietuvišku sūriu. O jau Pagėgių krašto gaspadorių išradingumas, sūrių gardumas - vienas su krapais, kitas – su razinomis, dar kitas kepintas, o ir vytintas sūris pasitaikė. Šeimininkai juk iš užliejamų lankų...

 

Pasivaišinę sūriais šventės svečiai patyrė daug gerų emocijų žiūrėdami Mažeikių kultūros centro mėgėjų teatro „Visavi“ spektaklį pagal Justino Marcinkevičiaus dramą „Mindaugas“ - „Saulė ir jos žemė“.

 

Sugriaudėjo kalnas, sulingavo šimtametės pušys kuomet uždainavo Lietuvos chorai. Dalyvavo Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos choras, kuriam vadovauja Zita Karinauskienė, Jurbarko kultūros centro mišrus choras „Barkūnas“ - vadovė  Rita Dovidaitytė. Klaipėdos universiteto studentų mišrus choras, vadovaujamas chorų bendrijos „Aukuras“ vadovo bei šio choro įkūrėjo docento Algirdo Šumskio. Šventės rengėjai pasigyrė, kad pirmiesiems pavyko nutverti už sparnų Klaipėdos Dangiškąjį chorą ir Deivį. Šio choro dainavimas parodė, kad ne tik lietuviškos dainos gali skambėti choro repertuare, bet ir visoje Europoje žinomi estradiniai kūriniai.

 

Lietuvybės kupinas dainas pagrąžino liaudiškų šokių kolektyvas iš Priekulės kultūros centro „Gintaras“ vadovaujamas  Dalios Genčiuvienės.

 

Vėliau – gegužinė, kol gaidžiai užgiedos...

 

Armonikas virkdė Natkiškių liaudiškos muzikos kapela „Vaivorykštė“(vadovas Valdas Armonas). Gegužinės bumbulas  - Egidijus Sipavičius. Tai jis atlikdamas savo dainas priverčia šokti šeiką, tvistą ir garbinti spalvingąją vasarą. O dar kai švenčiama trumpiausią metų naktį, kai ieškomas Rambyno kalno šlaituose ir lankose pražydęs papartis. O jau jei jį kas surado, tai stebuklų stebuklus patirs - kitų mintis skaitys, jokių negandų nebijos, tik negalima girtis, radus paparčio žiedą, nes kerai bematant išsisklaidys...

 

Gerokai po pusiaunakčio, muzikai nutilus, visi renginio dalyviai buvo laukiami Martyno Jankaus muziejuje. Ši naktis buvo skirta  muziejaus lankytojams.

 

Gitaros garsai, naktiniai skaitiniai bei pokalbiai apie Jonines. Kas kurias senąsias jas pamena: vieni mena pokario laikų šventes, kiti – vos prieš keturis metus švęstas trankias „popsinėmis“ vadinamas Jonines. Bet visų nakties pasikalbėjimų dalyvių nuomonė viena ir nenuginčijama – Joninėse, kai skalvių dievaitės atneša aukuro ugnį, turi būti, kaip ir  kupoliavimai, gėlių vainikai, burtai, ir daug gerų bičiulių aplink. Kaip tik taip ir buvo šioje šventėje.

 

Bekalbant ir nepajutome, kad trečią valandą keturiasdešimt dvi minutės tekėjo saulelė. Ir ją sutikti būtina. Bešokančią Joninių saulę gali tik tas pamatyti, kuris visą Joninių naktį nemigo. Pasak protėvių, tada saulei kylant reikia eiti rinkti žolelių. Tuomet jos stebuklingų galių turi. Taip ir padarė kantriausieji...

 

Saulei sutikti pasirinkta ideali vieta – Vilkyškių kalvagūbrio viršūnė. Ir iškeliavo kantriausieji jos patekėjimo laukti: „Kamnos“ dainorėliai, Pagėgių kultūros centro, M.Jankaus muziejaus darbuotojai, Pagėgių krašto jaunųjų dailininkų plenero „Saulės šokis“ dalyviai su savo mokytojomis Lina Ambarcumian, Virginija Karinauskiene ir šaunius būrys lietuvaičių...

 

Kad ir kaip gražiai ir garsiai kvietėme saulę, lietaus debesys buvo galingesni: lietus, lietus, lietus...

 

Prisiglaudę prie vos keletą metų augančio ąžuolo, renginio dalyviai sėmėsi stiprybės ir pakasė savo kilnius norus po juo sakydami - lai bręsta Lietuvos Ąžuolas, lai bręsta ir kilnūs jaunų lietuvaičių norai. Kad tik Lietuvai ir Lietuvoje būtų geriau...

 

Dar vieni brangūs krašto ir šventės svečiai – Lietuvos Nacionalinio radijo ir televizijos komanda. Radijo laida „Ryto garsai“. Su šia gyvybinga laida rytą pradeda didžiulė tautiečių dalis.

 

Dvi su puse valandos transliavo reportažus iš Bitėnų. Pakalbinti buvo ne tik politikai, bet ir sūrių gamintojos, verslininkai, meno mėgėjai, šventės organizatoriai. Pasak laidos „Ryto garsai“ prodiuserės Ilonos Rukienės, pasakiškai darbštūs ir energingi žmonės Pagėgių krašte gyvena.

 

Martyno Jankaus daržinėje, kuri tiesiog prašyte prašosi teatro pulsavimo, spektaklį rodė Šilgalių bendruomenės teatras „Malūnas“, kuriam vadovauja Jūratė Daugalienė.

 


Žoliauti pradėjo kultūros darbuotojos Aksavbera ir Gražina.

 


Į šventę atvykusius svečius Skalvių dievaitės pasitinnka gėlu vandeniu ir švariu lino "abrūsu".

 


Vainikėlius merginos pynė tylėdamos ir iš devynių žolynų.

 


Šventės vedėjams Janinai ( Svetlana Jašinskienėi ) ir Jonui ( Eugenijui Šalčiui) Joninių lietus nebaisus.

 


Joninių vainikėlius priglaudė Nemuno bangos.

 


Degant aukuro ugnį kanklėmis ir birbyne grojo Vaclovas Kasnauskas ir Edvinas Pliokas.

 

            
                     Aukurą uždegė brangi Pagėgių krašto viešnia Silva Pocytė.

 


Šiltas Joninių lietus renginio dalyvių visiškai nebaugino.



"Vaivorykštės" atliekamos dainos privertė šokti ir jaunus ir pabuvusius Joninių šventės dalyvius.

Atgal...


                                                                                                "Šilainės sodas"  ©  2010 m.