Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2010 liepos 14d. Nr. 11 (107)

 


Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai


Planuojami kultūros renginiai


            

            

    

Į tėviškę po 40 metų

 


 

 

Saulius SODONIS

 

Po keturiasdešimties metų aplankyti buvusių tėvų namų į Kintus atvažiavo Algimantas Kiminius. Šnekus ir sąmojingas buvęs mokytojas atsivežė didelį pluoštą eilių. Jas jis rašo nuo mokyklinių laikų. Papilėje (Akmenės rajonas) gyvenantis poetas yra išleidęs penkias poezijos knygas. Kintuose tiek ilgai nesilankė, nes atmintyje norėjo išlaikyti čia vaikystėje patirtų išgyvenimų vaizdą. Jis neapsiriko – per tą laiką ši pamario gyvenvietė labai pasikeitė.

 

 

Į Kintus iš Vilkų Kampo

 

Elenos ir Domo Kiminių šeima į Kintus tuoj po karo atsikėlė 1945 metais. Kartu su visais savo vaikais – Domu, Valentinu, Augustinu, Rūta bei Algimantu - jie čia atvyko su visam. Tėvas čia jau yra buvęs karo metais, todėl jau žinojo, kur važiuoja. Vokiečiai jį buvo paėmę gynybinių įtvirtinimų šiose apylinkėse statyti. Nuo Švėkšnos kalvų nusileidusiam žemaičiui patiko pamario gamta. Likimo ironija – sovietų kariai taip pat jį buvo darbams atvežę.

 

Kaip žinia, po Antrojo pasaulinio karo dauguma senųjų šio krašto gyventojų buvo išvykusių iš gimtinės – kartu su frontu pasitraukė į Vakarus. Todėl dauguma sodybų buvo tuščios ir nieko iš esmės nepatvarkius buvo galima jose gyventi. Kaip šiandien prisimena Algimantas, namai, kuriuose jų šeima apsigyveno, greičiausiai buvo kokio nors pareigūno. Gal vietos policininko ar žandaro. Tai liudijos gerai sutvarkytas ūkis: tvirti pastatai, akmeninis grįstas kiemas, didelis sodas. Tačiau išskirtinis dalykas – kiemo viduryje esanti daboklė, į kurią taikiu metu, matyt, buvo uždaromi vietos taisyklių prasižengėliai ar nusikaltėliai.

 

Kaip viena iš galimų priežasčių, kodėl šeima išvyko iš Vilkų Kampo, matyt, buvo ta, kad tvirtą ir garbingą žmogų, koks buvo Domas Kiminius, naujoji, sovietinė valdžia, ketino skirti naujojo darinio – kolūkio pirmininku. Toks paaiškinimas visai galimas, nes po karo žmonės dažnai keldavosi į kitas vietas, norėdami, kad jie dėl įvairių priežasčių būtų mažiau žinomi. Tačiau pasakojimui apie mūsų pasakojimo herojui tai ypatingos reikšmės neturi, nors ir jam gyvenime teko keisti gyvenamą vietą.

 

Pažintis su eilėraščiais ir pirmieji bandymai

 

Pirmuosius eilėraščius būsimasis poetas išmoko mintinai. Juos garsiai mokėsi jo sesuo ir vis kartojo, ir kartojo. Taip tas eiles Algimantas įsimindavo greičiau nei ji. Vėliau labai patiko mokytojos jam duota Salomėjos Nėries knygelė. Jos eilėraščius ir poemą „Eglė – žalčių karalienė“ jis persirašė atskirą sąsiuvinį. Vėliau pažintis su knygomis tęsėsi kuomet Kintų bibliotekos vedėjas Vytautas Ukrinas parinkdavo smalsiam ir žingeidžiam vaikinui įvairių knygų, kurių tarpe buvo ir įvairių eilėraščių.

 

Gerui žodžiu šiandien mini ir savo pradinės mokyklos mokytojus Aleksandrą ir Stasį Jankevičius. Algimantas buvo geras mokinys, kuris jų mokomas per vienerius metus sugebėjo po kelis skyrius pabaigti. Ir ne šiaip – jis tapo antru pagal pažangumą tų metų Kintų mokyklos mokiniu, kuriam net 35 rublių premija skirta. Kintų pradžios mokyklą –jis baigė 1948 metais. Mokytis norėjo ir toliau, todėl jo siekti reikėjo važiuoti į Šilutę.

 

Algimantas tapo Šilutės pirmosios vidurinės mokyklos mokiniu. Čia įvyko, bene pirmasis, kaip jis pasakojo, susidūrimas su eilėraščių rašymu. Klasės bendramokslės rašė į sienlaikraščius savo eilėraščius. Tai joms nebuvo labai paprasta užduotis. Į talką pasisiūlė A.Kiminius, kuris lengvai sueiliavo keletą posmų. Juos ir pasirašė tų klasės draugių vardais, todėl pradžioje nedaug kas žinojo apie naujo poeto gimimą. Vėliau rašymą tęsė. Savo kūrybą jis pasiūlė tuo metu Šilutėje ėjusiam laikraščiui „Leninietis“. Kai kurias eiles spausdino. Siuntė juos ir į respublikinę spaudą. 

 

Šiandien paklaustas, kodėl taip padarė atsakė, kad eilėraščiams rašyti nereikia nei kokio įrankio – tiesiog atsisėdi ir parašai. Greičiausiai nuo vaikystės pažinti eilėraščiai, jų skambesys bei eiliavimas ir, žinoma, gamtos duotas talentas leido tiesiog imti ir rašyti juos, perteikiant įvairius savo pastebėjimus ir potyrius.     

 

Vilnius ir mokytojo darbas

 

Į Vilnių išvyko 1955 metais, baigęs Šilutės pirmąją vidurinę mokyklą. Stojo Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Šiandien jis džiaugiasi, kad jam dėstė tokie įžymūs būsimieji profesoriai, kaip Jurgis Lebedys, Adolfas Sprindis, Jonas Dumčius, Meilė Lukšienė ir kiti tuo metu jauni dėstytojai. Tuo metu Vilniaus universitete buvo labai stiprus lietuvybės židinys, kurį savo studentams įvairiais būdais perteikinėjo jo dėstytojai ir profesoriai.

 

Vėliau buvo korektoriaus darbas „Tiesos“, „Vakarinių naujienų“, „Literatūros ir meno“ laikraščiuose. Tai taip pat nemažai prisidėjo prie literatūrinio talento vystymo. Kaip sakė pokalbyje A.Kiminius, tai leido matyti ir kūrybinį procesą, ir pažinti nemažai įdomių žmonių, kurie taip pat jam, jo kūrybai, turėjo įtakos. Vienas tokių – Paulius Širvys. Jam artimas buvo ir šio poeto rašymo stilius, kai rašoma lyg tiesiogiai bendraujant su skaitytoju. Panašiai, kaip rašė ir Jeseninas, Aldona Gustas ir kiti.

 

Tada po karo važinėdavo poetai po kaimus. Rašytojai tuomet buvo labai patrauklūs – visi norėjo juos pamatyti. Taip Kintuose yra buvęs Eugenijus Matuzevičius ir dainininkas Kipras Petrauskas, o poetas Eduardas Mieželaitis tai ir deputatu nuo Kintų į kažkurią anų laikų „deputatų tarybą“ yra buvęs išrinktas.

 

Vėliau A.Kiminiui likimas leido pažinti įvairias Lietuvos vietas. Tai buvo mokytojo darbas Dusmenų mokykloje, Trakų rajone, teko dirbti meistru profesinėje mokykloje prie Vilniaus šlifavimo staklių gamyklos. O nuo 1971 iki 1998 metų darbas Ventos vidurinėje mokykloje Akmenės rajone. Pradžioje lietuvių kalbos, vėliau, darbų, ar kaip dabar sako – technologijų mokytoju. Iki pat 1998 metų, kada išėjo į užtarnautą poilsį.

 

Kūryba

 

Šiandien Algimantas Kiminius keletos knygų autorius. Penkias išleisti padėjo jo draugai ir bičiuliai. Ne vienas eilėraštis pateko į įvairius poezijos rinkinius. O kelias nedideles knygeles po kelis egzempliorius jis yra „išleidęs pats“. Neblogai valdantis kompiuterį tekstus jis surašo pats. Vėliau, jau kaip technologijų mokytojui, kaip pats sako, nėra sudėtinga tas knygeles ir įrišti.

 

Savo eilėraščiuose jis perteikia pačius įvairiausius savo išgyvenimus. Tai ir marių gamtos grožis, Papilės, kurioje jis gyvena, laukų platumas. Dauguma jo eilėraščių – labai neilgi ir taiklūs pastebėjimai kasdienio gyvenimo „klausimais“. Jo lyrinis herojus gėrisi gamta, stebis gyvenimo grožiu bei iš marių bangų ar laukų ir miškų kylančiomis paslaptimis. Tai kyla iš įvairių atsiminimų bei praeities. Savo eilėraščiais jis bando atsakyti į daugelį būties ar gyvenimo klausimų. Nemažai eilėraščių jis yra skyręs savo draugams, kurie po mokslų Kintuose turėjo išvažiuoti gyventi „iš gimtinės skrendat į Tėvynę!“. Jų išvykimas bei to priežastys taip pat buvo labai nemenka „gyvenimo pamoka“.

 

Pasikeitę Kintai

 

Kaip sakė A.Kiminius, jis iš ties sąmoningai vengė atvažiuoti į Kintus ištisus 40 metų. Čia, tėvų namuose, liko gyventi jo brolis Valentinas su šeima, todėl bet kada galėjo aplankyti vaikystės vietas. Jis neapsiriko – per laiką jo vaikystės laukai, pamarys, marios ir net vaizdas per langą, labai pasikeitė. Žinoma, nieko nepadarysi. Ir kad viskas keičiasi – Algimantas puikiai žinojo. Bet jis norėjo atmintyje išlaikyti tą nerūpestingos vaikystės gaivaus pamario vėjo kedenamų plaukų jausmą, nepaprastai plačių Kuršių marių mėlynumą ir plačių pamario laukų platumo grožį. Tą liudija ne vienas vėliau parašytas eilėraštis, kur jo herojus romantiškai ir su savotiška nostalgija prisimena gimtąsias vaikystės vietas.

 

Pirmam nuėjimui į pamarį po karo 1945 Kintuose

 

Už kopų saulė leidos jau...-

(Kaip gaila tų laikų) -

kada į pamarį ėjau

užžėlusiu taku...

 

O neužmiršiu tų laikų!..-

Praėjo daug dienų,

o aš į pamarį taku

lig šiolei tebeinu. 

Venta, 1995

 

Moksladraugiams, išvykusiems į Vokietiją

 

Kartu nuo kelio rinkom kaštonus,

Kartu medinėm klumpėm purvą mynėm...

Na, o dabar įgavot jūs sparnus

Ir iš gimtinės skrendat į Tėvynę!

 

Bet vandenyne kažin kur toli

Juk susitinka Nemunas ir Reinas, -

Norėčiau aš taip pat, draugai mieli,

Kad susilietų mūs darbai ir dainos.

Kintai, 1959

 

 ***

Į ten, į ten, kur marių vėjas

kedena keteras bangų,..-

Ten visos mano mintys skrieja,

ten viskas miela ir brangu.

 

Į ten, kur naktį gulbės klykia,

kur rauda pušys vakarais,

ten, kur vaikystę mes palikom,

kur niekas jau nebepareis...

 

Į ten - svajonės visos, godos,-

į ten - ir kūnu ir dvasia! -

Juk ten -jaunystės mūsų sodai

dar tebežydi akyse.

Venta, 1996

 

Pokario Kintams     

 

Gražių vietovių Lietuvoj šimtai!-

Tačiau gražiausia iš visų - Kintai.

 

Jaunystės atminimais aš mintu,-

o jie visų gražiausi - iš Kintų.

 

Lenkiuos gamtos gražumui paprastam...-

Tuo gražumu - nieks neprilygs Kintam.

 

Ir mano siela gal taip nekankintųs,

jeigu šiandieną vaikščiočiau po Kintus.

 

Ir mintimis visad esu su tais,

kurie nuoširdžiai rūpinas Kintais.

 

Jei reiktų rinktis vietą kapuose,-

ašai mielai sutikčiau - Kintuose.

 

Bet kas širdy, netilps į dainą tai,

mieli Kintai. 

Venta, 1994

 

Tėvo atminimui

 

Vos nuklystu į vietas aš, į gimtąsias, -

Vis regiu - ten vaikšto tevas kaip šventasis.

 

Per arimus, per dirvonus ir per pievas, -

Kur bežiūriu - visur eina mano tėvas.

 

Gale lauko, už beržyno, prie arimo, -

Kaip šventasis mano tėvas teberymo.

 

Kai pavasaris pravirkdo beržo lyrą, -

Iš jo rankos ten į dirva grūdai žyra...

 

Kas bežino, kiek nuo to praėjo metų, -

O už jų - žemes iš klumpių tėvas krato...

 

O ganykloj ganos žirgas lyg pegasas, -

Iš ganyklų mano tėvas grįžta basas.

 

Dar pats miegas. Iš už girių saule teka, -

Mano tėvas jau po liepa dalgį plaka.

 

Kol mama sukaitus sukas, ruošia valgį, -

Mano tėvas dobilienoj suka dalgį.

 

Dar tamsu. Už lango šalta. Tvoros pyška. -

Tėvas valgo. Aunas kojas. Vyks į mišką...

 

Vakare įneš į trobą šalčio kalną, -

Vėl regėsiu ašai tėvo žvilgsnį švelnų.

 

Rudeniop, kai oras blogas, dienos trumpos, -

Vėlek tėvas prie varstoto skobia kliiripes -

 

Vos nuklystu į vietas aš, į gimtąsias, -

Ligi šiol ten vaikšto tėvas kaip šventasis... 

Venta, 1994.11.12

 


                                                                                                "Šilainės sodas"  ©  2010 m.