Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2010 liepos 28d. Nr. 12 (108)

Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai

Planuojami kultūros renginiai

AR GALĖJO KLAIPĖDOS KRAŠTO SOSTINE TAPTI ŠILUTĖ?

Arūnė Arbušauskaitė

Kokių tik idėjų nesurandi, „bevalant“ archyvinių dokumentų dulkes! Apie vieną tokią papasakosiu.

Kaip žinia, 1938-1939 metais daug kam knietėjo klausimas – o kas bus su Klaipėda? Atsiims Hitleris ją ar ne? Ką reikėtų daryti? Kaip elgtis? Šitie klausimai yra išsamiai išanalizuoti ne vieno istoriko darbuose, todėl apie tai nerašysiu. Tačiau šitie klausimai rūpėjo ne tik Europoje sėdintiems, o ir užjūrio kraštuose gyvenantiems lietuviams. Apie vieną tokį Tėvynės patriotą, garbingą ir sąžiningą Lietuvos vėliavos ir nepriklausomybės sergėtoją – Povilą Žadeikį – ir pakalbėsiu.

Povilas Žadeikis gimė 1887 m. Varnių valsčiaus Pareškečio kaime, valstiečių vaikas, sugebėjęs 1912 m. Sankt Peterburgo universitetą baigti įgydamas chemiko diplomą. Vėliau – dalyvavimas Pirmajame pasauliniame kare, 1918 m. grįžimas į Lietuvą ir vėl kovos savanorių gretose. Padarė politiko ir diplomato karjerą, pereidamas nuo Lietuvos konsulo JAV (1923 m.) pakopos iki Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vašingtone (1935-1957). Buvo pulkininkas leitenantas.

Diplomato darbas turi savo taisyklių. Viena jų – užrašyti visus pokalbius ir kontaktus, kurie nutinka darbo eigoje. Šitaip atsiranda toliau publikuojamas 1 dokumentas – užrašytas pokalbis su Jonu Tolišiumi, apsilankiusiu Pasiuntinybėje 1939 m. sausio 24 d. Šis slaptas dokumentas skiriamas Lietuvos Respublikos URM Politikos departamentui. Kas ir apie ką kalbama, skaitytojui bus aišku. Tačiau pokalbis su J. Tolišiumi Povilui Žadeikiui, matyt, sukėlė didelį rūpestį – o ką dar įmanoma padaryti? Kaip išsaugoti Klaipėdos kraštą? Šitas patriotinis nerimas, regis, ir paskatino kitą dieną diplomatą dar kartą sėsti prie stalo ir parašyti šį kartą savo paties mintis ir savo paties pasiūlymus. Šį sykį rašoma pačiam Užsienių reikalų ministrui J. Urbšiui. Taip atsiranda publikuojamas 2 dokumentas.

Abiejų dokumentų nei rašyba, nei leksika netaisyta.

1 DOKUMENTAS

Nr. 347/sl.                                    1939 m. sausio mėn. 25 d.

Užsienių Reikalų Ministerijos

Politikos Departamentui,

K a u n e

Iš pasikalbėjimo su p. Jonu Tolišiu iš Klaipėdos

Jonas Tolišius, buvęs apie 15 metų atgal New Yorko Štato advokatas, o vėliau sugrįžęs į Klaipėdą ir buvęs ten rodos tūlą laiką teisių patarėjas, vakar 24-I, užėjo į Pasiuntinybę ir aš turėjau su juo pasikalbėjimą apie Klaipėdos padėtį. Užsienių Reikalų Ministerijai be abejo yra gerai žinomas p. J. Tolišiaus asmuo ir jo rolė kaipo tarpininko, tačiau vis dėlto nebus pro šalį apie pasikalbėjimą pranešti.

Paklaustas, kaip jis įvertina Klaipėdos Krašto praeitį, p. Tolinius pasisakė, kad tai yra Lietuvos valdžios klaidų litanija: Lietuvos valdžia, aklai pasitikėdama signatoriams, varinėjusi aukštą politiką – kalbėjusi tik su Paryžium, Londonu, Roma, dirbusi Ženevoje ir Hagoje, bet pamiršusi dirbti su Klaipėdos lietuviais, jais nepasitikėjusi; ekonomiškai atbaidžiusi laukininkus nuo Lietuvos ir apsodinusi visas įstaigas savo dažnai nevykusiais valdininkais gelžkely, pašte, muitinėse ir t.t. Kaip laukininkas galįs remti didlietuvius, kad už bekoną tegauna pav. 45 centus, o anoje pusėje Nemuno vokiečiai moką 55 centus. Gal mažmožis, bet laukininkui, agitatorių kurstomam, to pakanka, kad nusistatytų prieš „naujus ponus“, kurie jų nesupranta; per formalumus Lietuvos valdininkai nematę tikrosios lietuvių klaipėdiečių reikšmės: kai šie nuvykdavo į Kauną, tai didlietuviai užpildydavę jiems, degtinės privaišindavę, pažadais kišenius prikamšydavę, bet svečiams išvykus viskas būdavę užmiršta.

Kodėl Lietuvos vyriausybė negalėjo paimti klaipėdiečių jaunimą į savo globą, duoti jiems tarnybas D. Lietuvoje ir pamokinus ir padarius gerais patriotais paskirti valdininkais Klaipėdos Krašte? Kiekvienas toks valdininkas, turėdamas plačią giminę ir pažintis, rinkimų metu būtų buvęs nepamainomas agitatorius ir Klaipėdos lietuviai nebūtų nuėję į vokiečių partijas, kaip kad dabar atsitiko. Sugriuvus kolektyvaus saugumo planams per Hitlerio laimėjimus, sugriuvusi ir Lietuvos padėtis tame krašte, nes pasirodė esanti be šaknų, nesirūpinta ar nepaisyta padaryti nuolatinos patikimos atspirties Klaipėdos Krašte žemaitiškoje liaudyje. Klaipėdiškiai esą prirašė Kaunui daugelį memorandumų, bet Kaunas buvęs visą laiką kurčias.

Paklaustas, kaip įsivaizdina Klaipėdos Krašto ateitį, - pasisakė: Krašto likimas vargu bepriguli nuo Lietuvos; atrodo, kad ir klaidas taisyti yra jau per vėlu; tik nebent „laimė“ galėtų Klaipėdą išgelbėti dėl Lietuvos, sakysim, jei Berlynas įsiveltų į karą prieš prancūzus (dėl Tuniso ar ko kito). Vokiečiai dar nepasitenkintų Klaipėdos sau grąžinimu, jie siektų toliau į Lietuvą.

Nuo ko priguli Klaipėdos klausimo išsprendimas? – nuo Berlyno. Klaipėdos šeimininkas dabar yra tapęs Neumanas. Bertulaitis yra lietuvių tėvų vaikas ir buvęs laikas, kad Gubba ir kiti vokiečiai jo nemėgę kaipo žemaičio, bet vietoje pasidaryti Lietuvos tarnautoju, yra perėjęs tarnauti vokiečiams: iš dviejų ponų stipresniam ponui tarnauti. Taip jaučiasi didžiuma Klaipėdos lietuvių, visai nebūtinai vokiečiai.

Kaunui tenka „tartis“ su Berlynu, gi Berlyno referentas Klaipėdos klausime yra Dr. Neumanas; Berlynas klausys Neumano, o Neumanas vargu tarsis su Kaunu ar Kauno skirtu gubernatoriu, nes Lietuvos valdžioje esą žmonės, kurie jį patupdę į kalėjimą.

Ponas Tolišius pasirodė esąs didelis pesimistas, o gi jis yra vienas iš Lietuvos talkininkų. Ką jau besakysi apie šiaip sau piliečius. Ponas J. T. primena ir tai, kad ši vyriausybė privalėtų ūmai pašalinti visas savo klaidas, aprūpinti talkininkus, duoti Kraštui pajusti, kad Lietuva yra jam ne pamotė, bet geroji teta.

P. ŽADEIKIS

Įgaliotas Ministras

P. S. Tolišius savaitės laiku sakėsi grįžtąs į Klaipėdą; čia jis atvykęs kokių tai palaikų reikalais.

LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1082, l. 204-205.

2 DOKUMENTAS

Nr. 350/sl                                    

1939 m. sausio mėn. 26 d.

Ponui Užsienių Reikalų Ministrui,

K a u n e

Dar Klaipėdos krizio temomis

 Manau, kad ne tik užsieniuose, bet ir pačioje Lietuvoje nėra tiksliai suprantama ir įvertinama, kodėl Klaipėdos krašto žemaičiai bevelyja politiškai dėtis prie vokiečių, bet ne prie Lietuvos. Užsienis sprendžia iš rinkimų išdavų ir yra linkęs manyti, kad Klaipėdos kraštas yra tikrai jei ne germaniško kraujo, tai bent germaniškos kultūros. Mes, lietuviai, žinom, kad didžiuma Klaipėdos krašto gyventojų yra prūsų lietuviai, kurie yra greičiau mišinys žemaičių ir kuršių, bet ne lietuvių aukštaičių. Jei žemaičiai skaitomi dideli užsispyrėliai ir atkaklūs kovotojai, tai apie Klaipėdos krašto žemaičius tenka žinoti, kad jie yra bent ne mažiau, o rasi daug daugiau užsispyrėliai negu Žemaitijos žmonės. Žemaičio tipas yra toks, kad jis, sykį ant ko supykęs, lengvai nedovanos, - greičiau visą savo turtą praras besibylinėdamas, betgi bandys „pastatyti ant savo“.

Į Klaipėdos krašto žemaičius jokis Lietuvos gubernatorius dar nebandė prakalbėti žemaitiškai; žemaičiams lietuvis būdavo visad svetimas žmogus, tuo labiau klaipėdiškiams. Mažai kas Lietuvoje tą psichologinę pusę yra studijavęs ir supratęs. „Lietuviai, - sako klaipėdiškiai, - leišau, musiška nepašnek“. Tad klaipėdiškiams Lietuvos tvarka ir atrodo lyg naujų „ponų“ tvarka, žemesnės betgi kultūros svetimų ponų tvarka. Tų „naujų ponų“ gubernatoriai ir valdininkai neprabilo dar klaipėdietiškai. Tas dar būtų ne taip jau svarbu, jeigu tie „nauji ponai“ nebūtų jų apvylę savo pažadais, kurių stipriausias bene yra tas, kad jie nėra skaitomi autonomiški. Jokios autonomijos nematė: juos valdė arba vokiečiai, ar didlietuviai. Jie neįstengia įvertinti apturėtų ekonominių progų, bet mato, kad dvarai perkami didlietuvių ir jiems netenka, ir nauji dvarininkai neateina į jų susirinkimus. Jie turi eilę įvairių priekaištų tiems „naujų ponų“ valdininkams.

Išvadoje, klaipėdiečiai užsispyrė ir eina prieš savo geradarius - Lietuvą, nors jie ir žino, kad eidami su vokiečiais gali sau daug kuom pakenkti. Kurstomi vokiečių, įpykę ant lietuvių, - žmonės pasidaro nesukalbami ir tai yra matoma rinkimų išdavose. Dėl to kaltinti vien vokiečius vargu yra galima.

Lietuva, norėdama valdyti Klaipėdą, bent pradžioje turėjo pasekti išbandytą romėnų praktiką: divide et impera. Didžiausia Lietuvos politikų klaida rodosi tame, kad leido Klaipėdos Krašto lietuviškai gyventojų daliai susidėti su vokiška dalim. Bene yra ir kitas svarbus dalykas: Klaipėdos miestas Klaipėdos Krašte yra galva, yra veik viskas. Krašto Direktorija, susidedanti iš mažamokslių, turi nusilenkti prieš mokytą ir galingą burmistrą; išvadoje Klaipėdos miesto burmistras, vokiškoji miesto taryba rodosi turi daugiau įtakos į krašto seimelį ir direktoriją, negu gubernatorius ir jo patarėjai.

Kad sumažinus Klaipėdos miesto vokišką įtaką ir kad patraukus nevokiškąją krašto gyventojų didžiumą prie Lietuvos, reikalingas planas, planingas darbas visos Lietuvos ir Lietuvos draugų Klaipėdoje. Aš bent nesu girdėjęs, kad tokis planas buvo. Sumažinimui Klaipėdos miesto įtakos į Seimelį ir Direktoriją bene patarnautų priemonė perkeliant Seimelį ir Direktoriją iš Klaipėdos miesto ir Krašto vidurį - į Šilutę, nors, žinoma, dabarties laiku ši priemonė sutiktų nenugalimą pasipriešinimą. Klaipėdos pasilaikymo planą sudarant susirastų gal ir praktiškesnių priemonių.

P. ŽADEIKIS

Įgaliotas Ministras

LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1082, l. 206-207.

Divide et impera  – skaldyk ir valdyk

LCVA – Lietuvos centrinis valstybės archyvas