Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2010 spalio 27d. Nr. 18 (114)

Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai

Planuojami kultūros renginiai

Valdymas Klaipėdos krašte ir savivalda Klaipėdoje prieš II pasaulinį karą

Vygantas Vareikis 

Autonominio Klaipėdos krašto statusą Lietuvos sudėtyje apibrėžė Klaipėdos krašto Konvencija pasirašyta  Paryžiuje  1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje. Konvencijos garantais tapo Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija, tačiau šie garantai negalėjo padėti tuomet, kai nacistinė Vokietija pareiškė pretenzijas į vienintelį Lietuvos uostą.

Klaipėdos krašto autonomijos užtikrinimui Konvencija apibrėžė tokią viešąją tvarką, kuri įgalino krašto gyventojus saugoti ir išlaikyti savo tradicijas. Krašte funkcionavo dvi kalbos - vokiečių ir lietuvių. Nenuostabu kad miestas turėjo du visiškai skirtingai skambančius pavadinimus. Čia jums ne Vilnius ir Wiłno.

Klaipėdos krašto valdžios kompetencijai priklausė apskričių ir valsčių organizacija bei administracija, tikybos reikalai, švietimas, viešoji sveikata, darbo ir socialinė įstatymdavystė, įstatymų leidimas civilinės, darbo, agrarinės, miškų ir prekybos teisės srityse. Autonominių organų kompetencijai taip pat priklausė teismai, mokesčių ėmimas, krašto ir miestų policijos veiklos organizavimas, vidaus laivininkystė ir panašiai.

Politika Klaipėdos krašte tarpukaryje buvo konfrontacinė.  Jau pirmieji rinkimai į Klaipėdos krašto Seimelį buvo konfrontaciniai. 1925 metais rinkimuose į Klaipėdos krašto Seimelį  už lietuviškas partijas balsavo 6,1% rinkėjai , o jos gavo 2 atstovus Seimelyje. Tuoj pat po sėkmingų rinkimų, vokiečių partijos Klaipėdos krašto gubernatoriaus paskirtam Direktorijos pirmininkui E.Simonaičiui  pareiškė nepasitikėjimą. Tarpukariu vokiečiai kaltino lietuvius siekimu išstumti vokiečių kultūrą ir kalbą, policijos savivale ir krašto ekonomikos griovimu, o lietuviai – vokiečius bei memelenderius siekiu atplėšti kraštą nuo Lietuvos ir, ne be pagrindo, politine orientacija į Vokietiją.

Rinkimų į Klaipėdos krašto Seimelį rezutatai rodė aktyvią vokiškų ir lietuviškų elementų kovą dėl įtakos, kuri, deja, baigėsi ne lietuvių pergale. 1927 metais  lietuviai gavo 13,4% balsų (4 atstovai),  1930 metais - 17,7% (5 atstovai), 1935 metais -18,3% (5 atstovai), o paskutinį kartą prieš nacių triumfą 1938 metais 12,8% (4 atstovai).

Iš visų tarpukaryje veikusių Seimelių, tik vienas sulaukė trijų metų kadencijos pabaigos. Per tą laiką pasikeilė devyni Klaipėdos krašto gubernatoriai ir šešiolilka Direktorijų. Nestabilumas buvo būdingas klaipėdietiškos politikos bruožas. Visiškai kitaip negu šiandien. Iš didžiųjų miestų vienintelėjė Klaipėdoje miesto taryboje nuo 1997 metų dominuoja liberalios partijos.

Savivalda: nuo Dreiklassenwahlsystem iki visuotinių rinkimų

Didžioji politika įtakojo ir Klaipėdos miesto savivaldybės darbą, tačiau didesnių politinių aistrų, skirtingai negu Seimelyje, čia nevirdavo.

Iki 1918 metų rinkimai į Klaipėdos miesto taryba, kaip ir kitur Vokietijos imperijoje, buvo vykdomi pagal trijų klasių sistemą (Dreiklassenwahlsystem). Pagal gaunamas pajamas rinkikai buvo suskirstomi į tris klases (klassen) ir kiekviena jų rinkdavo trečdalį atstovų. Žinoma, dauguma rinkėjų buvo trečiojose, žemiausioje nepsiturinčių kategorijoje, tuo tarpu pirmoji, kuri buvo mažesnė ir turtingesnė, turėjo privilegijų rinkimų metu. Nebuvo galima rinkti kai kurių valdininkų, dvasininkų ir mokytojų, nes jie turėdavo didelė įtaką rinkėjams dėl savo profesijos ypatumų. Miesto taryboje buvo numatytos vietos tam tikram namų savivinkų skaičiui.

 Po 1918 metų revoliucijos, Veimaro respublika panaikino šią luominę sistemą, o tiesioginiai ir visuotiniai rinkimai į miesto tarybą buvo vykdomi slaptu balsavimu.

Į Klaipėdos, kurioje gyventojų skaičius svyravo nuo 36.000 iki 40.000 gyventojų, miesto tarybą  prieškariu buvo renkama 40 atstovų. Pasikeitus miestų įstatymui, taryba buvo renkama trejiems metams, o rinkimai Klaipėdos mieste buvo vykdomi taip pat kaip rinkimai į Klaipėdos krašto Seimelį ir Lietuvos Seimą.

Tačiau norint įgauti rinkiko teisę, reikėjo dar ir išgyventi vienerius metus toje savivaldybėje, tad Klaipėdos magistratas nenoriai išduodavo leidimus lietuviams atvykusiems dirbti į Klaipėdą, kad nedidintų prolietuviškai nusistačiusių partijų rėmėjų Klaipėdoje.

Naujai išrinktoji Taryba, susirinkusi  buvusiame Danijos konsulo Lorko name, kuriame gyveno Prūsijos karalius Friedrichas Vilhelmas III ir kuriame šiandien yra įsikūrusi Klaipėdos apskrities administracija, pastate rinkdavo magistratą. Jį sudarė du burmistrai – vyriausiasis ir burmistras, du apmokami ir aštuoni neapmokami patarėjai dirbantys visuomeniniais pagrindais. Burmistrai ir apmokami patarėjai  buvo renkami dvylikai metų, o neapmokami trejiems. Magistratas rinkdavo miesto valdybą (kolegiją) iš burmistro ir burmistro pavaduotojų, kurie automatiškai tapdavo jos nariais ir keturių narių.

Magistrato ir tarybos sudarytų komisijų sudėtį tvirtino Klaipėdos krašto Direktorija.

Dviguba klaipėdietiška valdžia

 Išrinktoji Klaipėdos miesto taryba  dalindavosi veiklos funkcijomis su magistratu. Jų veiklos negalime lyginti su šiandieniniais miesto savivaldybės tarybos ir savivaldybės administracijos santykiais. Šiandien Klaipėdos miesto tarybos sprendimai turi aukštesnę galią, tuo tarpu, pagal tuometinį miestų įstatymą, taryba ir magistratas buvo lygiateisiai organai. Vieno iš jų sprendimui reikėdavo kito pritarimo. Abi institucijos turėjo sprendimų leidybos teises. Miesto taryba kontroliavo valdybą ir biudžeto panaudojimą. Pagaliau miesto tarybos reikšmė formuojant miesto biudžetą buvo ypač svarbi – ji pritardavo ar atmesdavo miesto biudžetą.

Kontrolės funkcija priklausė tiktai miesto Tarybai, kuri suformuodavo įvairias institucijas ypatingas komisijas kontroliuoti magistro veiklą. Ši miesto tarybos kontrolės teisė leido klaipėdiečių išinktiems atstovams įtakoti miesto reikalų tvarkymą ir kontroliuotio magistro ir valdininkų veiksmus.

Kiekvienų metų pradžioje miesto taryba rinkdavo tarybos pirmininką, pirmininko pavaduotoją, raštvedį (kitaip tariant - kanceliarijos vadovą) ir jo pavaduotoją. Šie asmenys sudarydavo tarybos biurą. Miesto tarybos pirmininkas šaukdavo posėdžius, kuriuose dalyvaudavo ir magistrato atstovai, kurie bet kada galėdavo paprašyti žodžio. Posėdžiai, kurie paprasta būdavo vieši, vykdavo pagal reglamentą. Reikalui esant, jeigu būdavo nagrinėjami klausimai apie asmeninius piliečių ir valdininkų santykius, posėdžiai būdavo uždari. Sprendimai būdavo priimami paprasta balsų dauguma, o balsams pasiskirsčius po lygiai nulemdavo pirmininko balsas.

Klaipėdos uosto valdyba. 1927 metai. Viduryje - L.Bajoraitė.

Klaipėdos senojo uosto centras 1927 m.

Klaipėdos uostas.
Nuotraukos iš "Šilainės sodo" archyvo.

Atgal...