Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2010 lapkričio 10d. Nr. 19 (115)

 


Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai


Planuojami kultūros renginiai


            

            

    

Jociškių dvarelis

 


 

 

Saulius SODONIS

 

Pastaruoju metu imta kalbėti apie buvusią dvarų kultūrą. Naujas galimybes taip pat siūlo vokiečiai, kviesdami į bendrą ES finansuojamą projektą panaudoti Baltijos dvarus turizmo tikslams.  Gaila, bet apie daugelį kažkada buvusių garsių dvarų šiandien galime kalbėti tik būtuoju laiku. Apie vieną tokį  - Jociškių dvarą – šis pasakojimas. 

 

Jociškiai šiandien

 

Jociškių dvarelio šiandien nebėra. Buvo jis Minijos žemupyje, ant upės vingio kranto, netoli Minijos kaimo, greta Krokų lankų ežero. Kažkada, norint pasiekti parapijos centrą Kintus, reikėjo keltis per Miniją ir keliauti apie penketą kilometrų. Kasant Vilhelmo kanalą 1863-1873 metais ir Minijos upę pritaikant laivybai – tiesinant vagą – ties Jociškiais buvo sujungtos abi vingio dalys. Taip nuo parapijos centro Jociškiai atsidūrė už dviejų vandenų. Yra žinoma, kad ties dvaru buvo keltas, vėliau buvo pastatytas tiltas, kurio liekanos ir dabar gerai matomos Minijos senvagėje. Pro netoli nuo Jociškių einančiu keliu buvo galima pasiekti Klaipėdos-Šilokarčemos vieškelį. Šiandieniniai žemėlapiai Jociškių vietos nerodo. Juos galima rasti tik ikikariniuose krašto žemėlapiuose ir planuose.

 

 

Kronininkas E.V.Berbomas

 

Sužinoti dvarelio praeitį mums padeda E.V.Berbomo, ant Kuršių marių kranto buvusio Muižės dvaro savininko, parašyta ir 1832 m. lapkričio mėnesiu datuota Jociškių dvarelio kronika. Ji vadinasi: „Kai kurios žinios apie Jociškius, jų ankstesnius  savininkus bei palikuonis“. Tai tarp literatūrinio ir istorinio žanro esantis kūrinys, kuriame galima bandyti atsekti šios vietovės (dvarelio) istoriją. Joje autorius ne tiek pasakoja apie šios vietovės praeitį, kiek aprašo buvusius šio dvarelio savininkus, jų giminaičius ar palikuonis. Taip į kroniką nepateko keturi dvarelį niokoję gaisrai ir kitokios negandos. Tačiau tai - autentiškas dokumentas, iš kurio daug ką galima sužinoti ar atsekti. Kronika iliustruota paties E.V.Berbomo piešiniais, kurie ne tik padeda susidaryti vaizdą apie vaizduojamą vietą, bet ir suteikia kūriniui meninę išvaizdą.

 


E.V.Berbomo Jociškių dvaro piešinys kronikoje.  

 

Kronika byloja

 

1626 metais dvarelis buvo Ruprechto Krauzės. Greičiausiai neilgai trukus dvaras atiteko Hamburgerių dinastijai, kurie dvarelį valdė ilgą laiką. Žinant to meto tradicijas, galima daryti prielaidą, kad Hamburgeriams dvaras atiteko vedybų keliu. Tai galėjo būti XVII a. viduryje. Žinoma, kad pirmasis Hamburgeris buvo vardu Baltazaras, antrasis – Albrechtas, trečiasis – Andriejus, o ketvirtasis, po kurio ir išnyko pavardė, kuris aplinkinių žmonių buvo vadinamas  „senuoju Amburgeliu“, buvo Johanas. Apie pirmuosius nieko nežinoma, o trečiasis – Andriejus 1707 metais dar gyveno ir buvo seniūnas. Šioje vietoje E.V.Berbomas pastebi, kad tai -  „tarnyba, kuri anais laikais buvo, be abejonės, reikšmingesnė nei dabar (1832 metais, kronikos rašymo metu - aut. past.), jei jos ėmėsi garbingas dvarininkas“. Jo valdos driekėsi ištisą mylią iki Ventės rago.

 

Žinoma, kad ketvirtasis, Johanas, Jociškiuse jau gyveno Didžiojo maro metu – 1711 metais. Jis turėjo tris seseris. Pirmoji, ištekėjusi už  Kuverto, pradėjo ilgą šios giminės šaką, antroji – už Štengerio, o trečioji dar mergavo ir gyveno jo namuose. Vėliau abi savo seseris po jų vyrų mirties Johanas priglaudė su visais vaikais pas save, Jociškių dvarelyje. Po kiek laiko abi seserys ištekėjo dar kartą. Buvusios Kuvert proanūkis Liudvikas Rėza ilgainiui tapo Karaliaučiaus universiteto profesoriumi. Trečioji, Ana Katarina, ištekėjo už keliaujančio teologo Johano Zudnachovijaus, kuris buvo pakviestas mokyti jos seserų vaikų. Jie susilaukė dviejų sūnų ir dukters. Vyriausias jos sūnus Teodoras Zudnachovijus 1752 m. tapo Rusnės amtmono Kuverto (valdžios skirtas valdytojas, administratorius - aut. past.) raštininku. Vėliau dalyvavo Septynerių metų kare (1756-1763 m.). Po to grįžo į Jociškius pas savo dėdę, senąjį Hamburgerį, ten pasiliko, paveldėjo Jociškius ir čia gyveno iki gyvenimo pabaigos. Jis taip ir liko viengungiu. Po jo buvo sesuo. Ji ištekėjo už kunigo Šimelpenigio, kuris 1740-1758 m. kunigavo Kintuose. 1737 metais Jociškiuose gimė Dovydas Gotfrydas Zudnachovijus. Jis studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete, dirbo Verdainės precentoriumi, Karaliaučiaus universiteto lietuvių seminaro dėstytoju. Ordinuotas kunigu 1764 metais jis kunigavo Kuršių Nerijoje, skurdžioje Karvaičių parapijoje. Palyginti gerai mokėjo lietuvių kalbą. Reiškėsi raštijoje – į lietuvių kalbą vertė Prūsų valdžios įsakymus, parengė ir išleido lietuviškąjį giesmynėlį. Jis taip pat liko viengungis. Mirė 1781 m. kovo 26 d. Karvaičiuose. Jam mirus karvaitiškiai  gražiai palaidojo savo kunigą. Tačiau  brolis Teodoras sumanė jį palaidoti Suvernų kapinėse įrengtame šeimos koplyčios rūsyje. Nakčia jis nušliuožė slidėmis per marias į Karvaičius ir pasiėmė numirėlį. Rytą pastebėję vagystę karvaitiškiai atskubėjo į Jociškius atsiimti savo kunigo. Buvo žadėta išlaužti koplyčią ir jėga atsiimti savo kunigą, tačiau Teodoras nenusileido. Galiausiai karvaitiškiai pasidavė. Su dvidešimt butelių brantveino buvo rasta išeitis, kurie, kaip rašo E.V.Berbomas, Jočiškių karčemoje ir buvo išgerti. Tad galima suprasti, kad prie dvaro buvo ir karčema arba taip buvo vadinama svečiams skirta dvaro dalis.

 

Dvaro valdytojai

 

Neaukšto ūgio „senasis Amburgelis“ – Johanas – buvo lyg Jociškių patriarchas, į kurį patarimų  ir pagalbos kreipdavosi valstiečiai. 1730 m. paskiriamas karališkuoju žvejybos meistru, o 1738 m. tapo amtmonu – valdė Ventę ir Vyžeikius. Johanas beveik nesiskirdavo su lazda, kuri neretai būdavo naudojama argumentams pastiprinti. Jis buvo ūmus, neapkentė prieštaravimų, neleido iš savęs juokauti ir buvo labai užsispyręs. Tai pasiturintis žmogus, tačiau ne šykštus: padėjo atsistoti ant kojų visiems savo giminaičiams. Mirė jis 1768 m.  liepos 8 dieną. Teodoras Zudnachovijus dėdei surengė gražią ir iškilmingą laidotuvių ceremoniją Kintų bažnyčioje. Joje privalėjo dalyvauti visi Jociškių gyventojai su vaikais. Palaikai buvo atlydėti dešimtą valandą vakaro ir degant šviesoms buvo nuleisti į duobę šalia altoriaus. Gedulingą pamokslą dėdei pasakė Karvaičių kunigas D.G.Zudnachovijus. Dvarelį paveldėjo ir ėmė valdyti Teodoras Zudnachovijus. Tačiau dėdės autoriteto jis neturėjo. 1801 metais  Teodoras Zudnachovijus, sulaukęs garbingo amžiaus, mirė. Jociškių dvarelį paveldėjo jo sesuo ponia Šimelpenig, kuri jame apsigyveno. Mirė ji 1803 m. ir, kaip ir broliai, buvo palaidota Jociškių koplyčioje.

 

Dvarą paveldėjo jos duktė, Kretingalės kunigo žmona, superintendantienė Karolina Šarlota Cygler. Manoma, kad tuomet dvarą iš jos nuomojo ir tvarkė Klaipėdos apskrities Lypkių dvaro savininkas Johanas Gotfrydas Vencelis.

 

Gaisrai 

 

Kalbant apie dvarą, dar reikia pasakyti, kad 1756-1763 m. vykusio Septynerių metų karo metu, kai priešingoms stovykloms priklausė Prūsija ir Rusija, į Jociškius buvo atklydę kazokai, kurie dvarelį apiplėšė ir sudegino. Antpuolio metu „senasis Amburgelis“ vos išgelbėjo savo gyvybę. O iš viso dvarelis degė keturis kartus. Paskutinieji dvarelio savininkai jį paliko prieš Antrąjį pasaulinį karą. Per karą dvaras stovėjo tuščias. Jame prisiglausdavo visokiausio plauko perėjūnai. Dvaras dar apie porą metų stovėjo ir po karo. Vėliau jį padegė nepilno proto žmogelis vardu Richardas. Taip Jociškių dvarelis po penktojo gaisro ir nebeprisikėlė – nebuvo kam jo prikelti.  

 

Hamburgerių ženklai Kintų bažnyčioje ir kitur šiandien

 

Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, restauruojant Kintų bažnyčią, statybininkai atkasė Jociškių dvarelio šeimininko Johano Hamburgerio palaikus bei juos dengusią akmeninę plokštę. Baigiant atstatymo darbus 1986 metais palaikai vėl buvo palaidoti po grindimis, tik šį karta po altoriumi. Antkapinė plokštė buvo įmūryta į dešinę sieną. Ji šiandien gerai čia matoma. Joje iškalta kunigo D.G.Zodnachovijaus dėdei skirta epitafija.

 

E.V.Berbomo „Kroniką“, išverstą į lietuvių kalbą, galima perskaityti 1993 vasario mėnesio „Metų“ žurnale. Čia apie kronikos autorių ir įžangą parašė profesorius D.Kaunas.

 

Spėjamas buvusios Jociškių dvarelio nuotrauka. 

Atgal...


                                                                                                "Šilainės sodas"  ©  2010 m.