Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2010 lapkričio 24d. Nr. 20 (116)

Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai

Planuojami kultūros renginiai

Benediktas Orentas – kuklus kalbėjimas darbais

Liuda Burzdžiuvienė, muziejininkė

Benediktas Orentas -  garsus Šilutės rajono kraštotyrininkas, pedagogas istorikas, Žemaičių krašto muziejaus įkūrėjas. Artėja šio nepaprastai kuklaus ir darbštaus žmogaus 90-osios gimimo metinės. O ką mes žinome apie jo gyvenimą? Šių eilučių autorė, remdamasi B. Orento šeimos archyvu ir šeimos narių prisiminimais, pabandė prisiliesti prie datų ir įvykių lydėjusių šio žmogaus gyvenimą.

Benediktas Orentas gimė 1922 m. vasario mėn. 5 d. tuo metu Kauno apskrities, Veliuonos valsčiuje, Spruktų kaime. Augo gausioje Jono Orento ir Pranciškos Preimonaitės valstiečių šeimoje. Prieš pirmą pasaulinį karą, už skolas parduodant Burbos dvaro palivarką Spruktuose, B.Orento tėvai išsimokėtinai nusipirko vieną valaką žemės ir ėmė kurtis. Buvo sunku - karo metu pastatyti trobesiai buvo sugriauti, tad pastatus reikėjo atstatyti iš naujo. Benediktas buvo vos dviejų, kai dėl sunkių gyvenimo sąlygų mirė mama, o poros metų – ir tėvas. Našlaičiais liko šeši pirmos motinos vaikai ir vienas pamotės.

Vyresnieji broliai išėjo bernauti, o mažesnieji liko namuose. Benediktui, mažiausiam,  ilgiausiai teko karves ganyti. Nors baigus pradinę mokyklą, toliau mokytis nebuvo lėšų, bet knygos iš rankų jis nepaleido. Kartą pastatytas su vyresniaisiais javų kirsti, po kelių mostų dalgiu, šūktelėjo, kad tas darbas ne jam ir metė dalgį į pradalgę... Berniukas nuolat galvojo kaip rasti galimybę tęsti mokslus. Ir Benediktas žengė tuo metu negirdėtą žingsnį – jis parašė laišką JAV lietuvių laikraščiui, kuriame paprašė geradarių „padėti mokslą pasiekti“. Į jo kreipimąsi atsiliepė Vilis Podgaiskis iš Kuršėnų, Amerikoje pasivadinęs Villi Pond. Tarp Amerikos lietuvio ir Benedikto, paprasto kaimo vaiko, užsimezgė graži draugystė. Nuo 1935 iki 1941 metų pavasario, kol Benediktas Orentas baigė gimnaziją suaugusiems, V. Pondas  siuntė jam pinigus ir, matyt, ne tik juos... Šių metų vasarą, ardant senuosius muziejaus stendus, buvo rasta trylika 1937 – 1939 metais leistų Amerikos lietuvių laikraščio „Vienybė“ egzempliorių. Vartant juos, sunku buvo suprasti, kodėl ši spauda Ž.Naumiesčio muziejuje buvo taip gerai paslėpta ir kaip tarybiniais laikais ji galėjo atsirasti muziejuje.... Ir tik po susitikimo su B.Orento sūnaus Algirdo šeima, kai buvo papasakota niekur negirdėta istorija – viskas atsistojo į savo vietas. Matyt, laikraščiai buvo siunčiami dar iki Antrojo pasaulinio karo, o jau vėliau, į valdžią atėjus sovietams, dėl suprantamų priežasčių jų srautas nutrūko. Nors ir labai jaunas būdamas, B.Orentas greitai perprato pavojų, kuris gali jo tykoti dėl laisvos užjūrio spaudos, tad laikraščiai ilgus dešimtmečius buvo slepiami. Sveikinimo atvirukai iš tolimosios Amerikos nuo Villi Pondo pasiekdavo B.Orentą kelis dešimtmečius. Juose geradaris į savo globotinį kreipdavosi labai švelniai, tiesiog tėviškai – sūnau, mielas vaikeli... Visi jie Benedikto Orento buvo išsaugoti. Vėliau tapo žinoma, kad apie aštuoniasdešimtuosius Villi Pondas buvo atvykęs į Lietuvą, bet dėl nežinomų priežasčių juodu nesusitiko.

Po gimnazijos baigimo, 1941 m. B. Orentas dirbo Kauno darbo biržoje, o vėliau Valstybinės leidyklos žurnalų administracijoje ekspeditoriumi. Po įmonės likvidavimo netekęs darbo, išvyko į Vilnių, kur gavo  pasiuntinio ir raštinės darbuotojo darbą. Čia dirbdamas įstojo į Vilniaus Valstybinį Universitetą studijuoti ekonomikos mokslų. Okupuotame Vilniuje Reicho administracija kvietė studentus važiuoti į Vokietiją į hitlerjugendo stovyklas, į Reicho darbo tarnybą. Negavę nei vieno pareiškimo, pradėjo suiminėti studentus ir profesorius. Teko ir Benediktui laikinai palikti Vilnių. Likęs prisiregistravęs Vilniuje, gyveno ir dirbo Michališkės draudimo inspekcijoje, draudimo įrašų rinkėju. Tai buvo 1942 – 1943m.

1943 m. vasarą grįžęs į Vilnių, įsidarbino Vilniaus miesto savivaldybėje, maitinimo biuro kortelių išdavimo punkte, raštininku, kur dirbo iki 1944 m. liepos mėn. pradžios. Priartėjus frontui, pasitraukė iš Vilniaus pas gimines į Veliuonos valsčių, o frontui nuslinkus, grįžo į Vilnių, kur tęsė studijas Vilniaus universiteto ekonomikos fakultete. Pokario sunkumams slegiant, studijas reikėjo derinti su darbu Darbo rezervų valdyboje. Darbas buvo alinantis, o studijoms tiesiog nebeužteko laiko. Tad teko sutikti su pažįstamo Šilalės gimnazijos direktoriaus Domeikos pasiūlymu ir kreiptis į Švietimo Ministeriją. Ten gavus komandiruotę Tauragės apskritin, Benediktas Orentas Vilnių paliko.

Nuo 1945 m. sausio iki rugsėjo jaunuolis dirbo Šilalės gimnazijos mokytoju, o nuo tų pačių metų rugsėjo iki 1949 m. rugsėjo - Švėkšnos gimnazijos mokytoju. 1949 - 1951 m. studijuodamas Klaipėdos mokytojų institute   istoriją, dirbo Klaipėdos miesto Darbo jaunimo vidurinėje mokykloje. Po studijų du metus padirbėjęs Šilutės I vidurinėje mokykloje, 1952 rugsėjo 1 d. darbą pradėjo Žemaičių Naumiesčio vidurinėje mokykloje. Dirbdamas Ž.Naumiesčio vidurinėje mokykloje, 1953 - 1956 m. neakivaizdžiai mokėsi Vilniaus valstybinio Pedagoginio Instituto istorijos fakultete ir įgijo vidurinės mokyklos istorijos mokytojo kvalifikaciją.

Šeimą Benediktas Orentas sukūrė 1956 m., vedęs tą patį Klaipėdos Mokytojų institutą baigusią Birutę Vingytę iš Užšusčių kaimo (prie Ž. Naumiesčio). Po trijų bendro gyvenimo metų šeima susilaukė pirmagimio Algirdo, o dar po metų, 1959 m. sūnaus Kęstučio. Birutės Orentienės - Vingytės tėvai Antanas ir Zuzana (Šilinskaitė, Juozo) Vingiai į Užšusčius atsikėlė iš Palangos apie 1930 metus, kuomet Birutei buvo vos penkeri. Pirmosios Lietuvos kariuomenės savanoris Antanas Vingis gavęs žemės, Ž. Naumiesčio valsčiaus Užšusčių kaime pasistatė trobesius ir įsikūrė visam laikui. Gerai Švėkšnos „Saulės“ gimnazijoje besimokanti Birutė kėlė rūpesčių – reikėjo galvoti, kaip gabią mergaitę išleisti į mokslus. Gyvenant paprūsėje,  A.Vingiui teko užsidirbti vežimais vežant per sieną Klaipėdos krašte taip paklausius akmenis, naudotus keliams tiesti. Rinko jis juos čia pat, sodybą skalaujančiame Šusties upelyje. Sutelkusi jėgas šeima Birutę išleido į mokslus ir po 1946-1948 m. studijų Klaipėdos Mokytojų institute, ji gavo gamtos – geografijos specialybės progimnazijos – gimnazijos mokytojos kvalifikaciją. Atrodo, kad likimas labai rimtai ruošėsi poruoti B.Orentą ir B. Vingytę, nes kur tik įsidarbindavo Birutė, po kurio laiko, žiūrėk, atsirasdavo ir Benediktas. Pagaliau, Benediktui atvykus dirbti į Ž.Naumiestį, kur jau dirbo Birutė, pora po kelių metų draugystės, susituokė.

Nuo 1952 m. dirbdamas Ž.  Naumiesčio vidurinėje mokykloje, B.Orentas įkūrė kraštotyros būrelį, o vėliau ir muziejų, kuriam 1962 m. buvo suteiktas visuomeninio muziejaus statusas. Pradžioje muziejus glaudėsi senajame mokyklos pastato II aukšte (buvęs muitinės pastatas, dabartinės ambulatorijos vietoje), o pastačius naują vidurinę mokyklą, 1977 m. muziejus buvo perkeltas į raudono mūro pastatą  turgaus aikštėje. 1980 m. LR Kultūros ministerijos kolegijos nutarimu Žemaičių Naumiesčio vidurinės mokyklos kraštotyros muziejui buvo suteiktas Liaudies muziejaus vardas. Iki to laiko muziejuje buvo sukaupta apie 15 tūkstančių eksponatų. Istorijos mokytojas, būdamas ne tik muziejaus vadovu, bet ir Paminklų apsaugos visuomeniniu inspektoriumi,  nepaprastai daug dirbo skatindamas moksleivius ir vietos gyventojus rinkti ir  saugoti Ž.Naumiesčio kultūrinį ir istorinį paveldą. Ne paslaptis, kad už vertingesnį eksponatą mokytojas ir penketą parašydavo, tačiau to tikslas buvo labai taurus – surinkti kuo daugiau Ž. Naumiesčio istoriją liudijančių eksponatų. Ir jis išties pasiteisino – raskite Lietuvoje kitą visuomenininko sukurtą muziejų, kuriame būtų saugoma virš 20 tūkstančių eksponatų... O juk visą šį darbą mokytojas B.Orentas dirbo visuomeniniais pagrindais, negaudamas už jį jokio atlygio. Šeimos nariai puikiai atsimena, kad kai prasidėdavo didieji šalčiai ir po rašomuoju stalu pučiantis elektrinis šildytuvas nebepajėgdavo prišildyti vokiško mūro, inventorines knygas jis nešdavosi į namus, kur į pagalbą jam kibdavo vaikai Algirdas ir Kęstutis. Truputi lengviau tapo 1992 m., kai Ž.Naumiesčio muziejus tapo Šilutės muziejaus filialu , o B. Orentas buvo priimtas į Šilutės muziejų vyr. moksliniu bendradarbiu. Pagaliau, jau būdamas  pensijoje, už muziejininko darbą buvęs pedagogas pradėjo gauti pinigus, juk muziejininko stažas jau buvo nemenkas - 40 metų. Įrašas paskutinėje Darbo knygelėje liudija, kad dirbo Benediktas Orentas iki 2000 metų.

Senojoje 1956 - 1971 m. B.Orento darbo knygelėje rasta 13 įrašų  apie apdovanojimus už gerą darbą,  vėlesnieji garbės raštai saugomi asmeniniame B.Orento archyve. Šiame archyve saugomas  ir garbingiausias Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“ apdovanojimas, kuris 1998 m. buvo skirtas jam už nuopelnus įprasminant Šilutės krašto istoriją. Tais pačiais metais B.Orentui buvo suteiktas Ž. Naumiesčio garbės piliečio vardas. 2001 m. pareikšta Šilutės rajono savivaldybės mero Arvydo Jako padėka už ilgametį darbą, saugant krašto paveldą.  Atrodytų, daugybė apdovanojimų išties turėtų įprasminti žmogaus veiklą, gyvenimą, tačiau ne juose jis matė savo gyvenimo prasmę. 1997 m. įkūrus Ž.Naumiesčio kraštiečių draugiją, B. Orentas buvo išriktas jos pirmininku. Draugijos tikslas buvo saugoti ir rinkti kultūrinį bei istorinį krašto paveldą. B. Orentui vadovaujant, buvo surinkta ir 2000 m. išleista vietos literatų rinktinė „Mes dainuojam prie Šusties“. Ž. Naumiesčio kraštiečių draugijos narių ir jos pirmininko  veikla buvo vainikuota rankraščio monografijai „Žemaičių Naumiesčio valsčius“ paruošimu ir kai liko, atrodytų, vienas žingsnelis iki monografijos išleidimo, prasidėjo nesuprantami dalykai. Rankraščiui patekus į vieno iš Ž.Naumiesčio kraštiečių draugijos nario rankas,  B.Orentas buvo visiškai nušalintas nuo knygos leidybos, kaltinant jį ne kompetencija, vadinat jį tik „kraštotyrininku“, nesusigaudančiu istoriniuose procesuose. Bet juk B.Orento istoriko išsilavinimą patvirtina Klaipėdos Mokytojų Instituto ir Vilniaus Pedagoginio Instituto diplomai, kurių priedai liudija apie labai aukštus baigimo balus...Galų gale – įkurtas muziejus, dešimtys tomų surinktos tautosakos ir kraštotyrinės medžiagos. Ir jeigu prieš dešimt metų kai kuriems žmonėms pritrūko garbės arba tiesiog krikščioniškos tolerancijos pagyvenusiam pedagogui, 53 gyvenimo metus atidavusiam krašto kultūros ir istorijos įprasminimui, gal nors dabar, kai iki gilios pagarbos verto žmogaus 90 metų gimimo jubiliejaus paminėjimo liko nepilni pusantrų metų, susitelksime ir išleisdami knygą, pabandysime įprasminti ne tik Benedikto Orento viso gyvenimo darbą. Juk ne apie save jis rašė ir  ne save norėjo išgarsinti. Jam rūpėjo miestelio istorija, čia gyvenę ir kūrę žmonės, jam  rūpėjo buvusios ir ateinančios kartos, nes neįmanoma mylėti to, ko nepažįsti. Ir turbūt teisus buvo Rytų filosofas teigdamas - delnu saulės neuždengsi....

Vilniaus Pedagoginio Instituto diplomo pažymėjimas, 1956 m. išduotas  B. Orentui. Iš asmeninio B. Orento  archyvo.

Birutė ir Benediktas Orentai su sūnumis Algirdu ir Kęstučiu. Iš asmeninio B. Orento  archyvo.

Antanas ir Zuzana Vingiai su dukromis Danute ir Birute ( būsimąja Orentiene ).

Vilis Pondas – Amerikos  lietuvis, suteikęs B.Orentui materialinę paramą siekiant mokslo (1950 m.).

1976 m. auklėjamosios klasės mergaitės pasveikino berniukus ir klasės auklėtoją B.Orentą vasario 23 d. proga ir „apdovanojo“ šokoladiniu medaliu.
 

Nuotraukos - iš asmeninio B. Orento  archyvo.

Atgal...