Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2010 lapkričio 24d. Nr. 20 (116)

 


Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai


Planuojami kultūros renginiai


            

            

    

Sparnuotas, baugus, panašus į piktąjį šešėlis buvęs pranašingas

 


 

 

Indrė SKABLAUSKAITĖ

 

Ne tik istoriniai šaltiniai skelbia: Karaliaučiuje maras pasirodė 1709 metų rugpjūtį...

 

„Tuokart rašė vieną tūkstantį septynis šimtus ir devynis. <…> Saulė jau buvo netoli leisenos. Tik staiga dideliu ūžimu perlėkė per orą juodas juodas šešėlis. Sparnuotas, baugus, panašus į piktąjį. Nulėkė saulės link ir kelis kartus sklandė aplink ją, net visai ją uždengdamas. Ir didelis išgąstis juos pagavo. Atsiminė žmoneliai senų padavimų, kur apie panašius pasirodymus kalbama. Bet jeigu kas pasakojo, tai niekas netikėjo - sakė: tai pasakos, ir liksiančios pasakomis.


O mačiusieji aną šešėlį visą naktį nemiegojo. Jie ėjo dar savo pažįstamų įspėti, kad užeinanti dievo bausmė. Dabar reikią tik melstis ir prisirengti mirti. Atsirado vienas ir kitas, kurie jau ir anksčiau matę ženklų danguje.” (Ieva Simonaitytė „Aukštujų Šimonių likimas“).

 

Maras buvo didžiausia Mažosios Lietuvos tragedija. Ši mirtina infekcinė liga, pasireiškė įvairiomis formomis. Į šį kraštą maras atkeliavo iš Lenkijos, pirmieji susirgo švedų kariai. Tada dar nežinota, kad šia baisia liga užsikrečiama nuo parazitų, graužikų, užkratui patekus ant sužeistos odos ar net netoliese būnant prie sergančio. Prie ligos plitimo prisidėjo ir antisanitarinės sąlygos, kuriose gyveno XVIII a. lietuvininkai baudžiauninkai, apie tai akivaizdžiai byloja faktas, jog jiems drausta turėti pirtis.

 

1706 - 1708 metai Mažosios Lietuvos gyventojams buvę labai sunkūs. Dėl nepalankių oro sąlygų rudenį užderėjo itin menkas derlius. Šaltos žiemos sunaikino visus pasėlius. Per metus lietuvininkai suvartojo visą praėjusių metų derlių, kitais – 1709 metais padėtis dar labiau pablogėjo – mat derlius buvo dar minimalesnis: „Rugiapiūtė. Išgąstinga kaitra kankina žmones ir gyvulius. Ne vien tik šuliniai išdžiūvę, bet ir pati Įsra vietomis sausa. Jau pernai buvo giedra ir užpernai. Seniai jau žmonės su baime laukia kokio nors vargo ypatingai užeinant. Badą jau kenčia daug žmonių. Nėra ko valgyti dėl pernai ir užpernai buvusios sausros“, - pasakojama „Aukštujų Šimonių likime”.


Prasidėjo brangmetis

 

Žmonės pradėjo sirgti ir mirti. „Apie Kalėdas 1709-metais maras kiek atleido, bet 1710-metų vasarą vėl smarkavo. Ypač nukentėjo Mažoji Lietuva, kadangi ten žmonės arti vienas kito gyveno. Kalta buvo valdžia. Ji mažuosius išsiurbusi, dabar nebegalėjo kuo gelbėti. Nebuvo javų, nebuvo pinigų. O valdininkai, gavę iš Berlyno pašalpą, nuslėpė ją ir leido žmonėms badu mirti.“ Ansas Bruožis knygoje „Mažoji Lietuva Jos amžių įvykiai“, mini, jog taip rašė A.Skalweit, kai kur parašyta A.Skahveit.

 

Trūko grūdų, nusilpę žmonės nepajėgė kovotis su atsėlinančia liga. Maisto ypač trūko kaimuose, čia žmonės, taupydami grūdų atsargas duoną skalsino. Grūdai tuo metu buvo vienintelis maisto produktas, mat bulvės dar nebuvo atkeliavusios į šį kraštą. Rinkdavo alksnių, beržų pumpurus, juos sumalę dėdavo į duoną. Kad duonelė būtų skalsesnė primaišydavo net pelų. Į duoną maišydavo ir išspaudas, likusias nuo alaus darymo ir aliejaus spaudimo. „Žmonės, kurie valgydavo duoną su nuo alaus ar degtinės gaminimo likusių išspaudų priemaišu, pasigerdavo ir ilgai užtrukdavo, kol jie išsiblaivė. Todėl tokia duona buvo valgoma vakarais: žmonės apsvaigę eidavo anksti gulti, kad kitą rytą būtų blaivūs. Duoną kepė net iš dirsių. Bet dirsių miltai nekibo, duona krosnyje nesilaikė , todėl ją įrišdavo į beržų žievę ir taip kepdavo. Neturėdami ką valgyti rinkdavo įvairiausiu grybus kasė šaknis, nežinodami ar jų vartojimas kenksmingas, ar ne. Vėliau imta valgyti net šunis, peles, kates...“,- pasakojama A.Bruožio knygoje.

 

Atrodo, kad Dievas nenori palikti nei vieno gyvo žmogaus

 

1709 metai Įsruties urėdas parašė laišką Karaliaučiaus valdžiai, minėdamas, jog apylinkės gyventojus kamuoja kruvinoji dizenterija. Ligos priežastis vienintelė – badas. Nesant grūdų žmonės neturėjo kuo penėti kiaulių, trūko ir riebalų – pagrindinio energijos šaltinio. Laiške minima, kad mirtingumas buvo šiek tiek sumažėjęs tada, kai buvo nupjauti javai ir žmonės jų šiek tiek įsivežė. Bet prašoma pagalbos, nes prognozuojama, kad ateinantis pavasaris būsiąs dar blogesnis, nes visiškai neužderėjo avižos ir žirniai. Urėdas prašė pagalbos, nes „jo žmogišku sprendimu ir supratimu prasidėsianti didelė bėda.“

 

1709 metų rudenį epidemija paplito po visą kraštą. Sakoma, kad vienas „karaliaučionis“, valtimi atkeliavęs Nemunu aukštyn, ir taip atnešęs marą į Tilžę. Iš atokiausių Mažosios Lietuvos kaimelių atkeliauja žinios: viename kaime mirė devyniolika žmonių, Įsručio urėdijoje (ten buvę 19 kaimų) – per trumpą laiką maras nusinešė daugiau nei 300 žmonių gyvybių. Maras įsimetė ir į Įsruties pilyje kalinčių kalinių kūnus... Žiemą liga pradėjo plisti dar labiau.

 

Įkuriama maro kolegija

 

Tilžėje įkurtai maro kolegijai teko rūpintis visais sanitariniais reikalais, t.y. mirusiųjų laidojimu, namų atskyrimu. Tie žmonės, kurie nepranešdavo, jog jų namuose kažkas susirgęs maru, netekdavo piliečio teisės.

 

Vykdavo „Maldos valandos“, kuriose gyvieji turėjo išprašyti, jog maras „apleistų“ žemę. Maldos negelbėjo, neužilgo „Maldos valandos“ buvo uždraustos, kapuose atsidūrė visi Tilžės gydytojai. Balti arba juodi kryžiai prie namų vartų perspėjo, į tokius namus nevalia eiti. Tilžėje nutilo muzika, dainos, buvo uždrausti šokiai.

 

Bet ir tai nepadėjo, maras ir toliau plito, išsigandę žmonės mirusiuosius nuo maro stengdavosi kuo greičiau palaidoti, kartais kapuose atsidurdavo ir tie, kurie sunkiai sirgo.

 

1710 metais Tilžės magistras pranešė, jog gyventojai neturi nei duonos, nei jokio kito maisto. Nuo 1709 metų Tilžės mieste mirė 1401 žmonės. Ir pastebi, jog nepriskaičiuoti tie, kuriuos palaidojo slapta. Darbininkai valgo tik išspaudų duoną, būriais bėga į miestą, o ten, patekę į maro namus, užsikrečia ir miršta. Maro paliestame krašte atsirado nauja liga – šunų sloga. Jų šeimininkams mirus jie bastėsi po apylinkes ir taip platino ligos užkratą. Sakoma, kad „gyventojai tiek subiednėję, kad neįstengia lentą karstui nusipirkt. Kad nuo maro mirusieji galėtų būti laidojami krikščioniškai ir garbingai, miestas turįs jiems skolinti iš nepilnamečių depozito pinigų“.

 

Pranešama, kad esą kaimų, kurie visiškai išmirė per kelias dienas. „Nemerkiemyje nesą nei vieno, kuris galėtų pertraukti kelto plaustą per upę (...) Kai kurie laukai dar esą apsėti, rugiai ir vasarojus atrodantys neblogai. Tik nesą žmonių derliui nuimti...“ „kaimuose begyvena tik mažas skaičius moterų ir vaikų. Laukai esą pilni javų, kurie sutrypiami besibastančių gyvulių. Dvarai esą pūsti, nes daugumoj išmirę savininkai ir samdiniai (...).“

 

Mirusiųjų kūnai apiberiami storu kalkių sluoksniu

 

Stipriausiai maras pasireiškė Ragainės apylinkėse. Nepadėjo niekas, nei sargyba pastatyta aplink sergančiųjų namus, nei norinčių pabėgti iš miesto šaudymas. Negelbėjo ir maro namai, įkurti tam, kad gydytojai, kunigai, bei sergantieji maru būtų izoliuoti. Maras plito nežmonišku greičiu. Paskelbtas įsakas, jog Ragainėje draudžiama švęst bet kokias šventes. Draudžiama susirinkti į „svetaines ar namines šventes privačiuose namuose“. Vestuvės, kurios Mažojoje Lietuvoje buvo priprastos švęsti dešimt ir daugiau dienų, dabar vyko tyliai ir ramiai, be šokių, muzikos, linksmybių. Per krikštynas ir laidotuves draudžiamos bet kokios vaišės. Aplink kaimus ir miestus draudžiama vaikščioti elgetoms ir pavargėliams, kad šie neplatintų ligos. Suvaržyta prekyba vilnomis, linais, kanapėmis. Karčemose draudžiama imti pinigus iš nepažįstamų, viešbučio savininkai gavę pinigus juo turėjo nuplauti, griežtai draudžiama kortuoti. Susirgusius maru žmones iškraustydavo į pakrūmėse palaukėse pastatytas palapines, jų namus nugriaudavo. Mirusiuosius stengdavosi kuo greičiau palaidoti, jų kapus apibarstant storu kalkių sluoksniu.

 

Po kaimą vaikščiojo baltai apsirėdžiusi ponia

 

Norėdami baisia maro šmėklai užkirsti kelią, žmonės aukojo dievams. Namų duris ir langus apipindavo gijomis, tikėdami, kad taip maras neįeis. Iškasdavo mirusiuosius nuo maro ir po tam tikrų apeigų lavonui nukirsdavo galvą. Maru susirgusiems uždėdavo ant burnos duonos gabalą, o sveikiesiems šį įmaišydavo į vagį.

 

Iš lūpų į lūpas sklido pasakojimas, jog po kaimą, drauge su migla, vaikšto baltai apsirėžiusi ponia. Kartai šalia jos keliaujančio ir dvi merginos. Kur jos praeina, ten miršta žmonės...

 

Žmonės, norėdami nuo tų maro ponių apsisaugoti, kaimą dvynių jaučių jungu apardavę, arba stengdavęsi per vieną dieną suverpti ir išausti lininį rankšluostį bei juo apdengti kaimo vartus, ar net užkasti gyvą žmogų...

 

Iš bažnyčių pasipylė įsakai, nurodantys, jog jei gyventojai imsis tokių priemonių, jie bus traktuojami kaip savižudžiai, o šie tokiu baustinu būdu nusižengia ir prieš dievą, ir prieš žmones. Taip pat traktuojami ir tie, kurie negeria jiems skirtų vaistų...

 

Bet vaistus kaimų gyventojai vertino skeptiškai, jų aiškinimu, vaistai jiems „širdį nuplėšia“ Ragainės urėdo skunde pažymima, jog gydytojai neišduoda tikrų vaistų, mat žmonės, išgėrę prakaitavimo miltelių (vienintelis vaistas nuo maro), miršta kaip musės.

 

Maro konsiliumo parėdymai

 

Maro konsiliumas išleido parėdymus, kaip su šia liga kovoti. Visų pirma, nurodo ligos požymius: „dauguma ligonių yra krečiami drugio, šalčio... teka kraujas iš nosies (...) Užauga aguoniai – dideli mėlynos arba juodos spalvos gumbai (...)

 

Reikalaujama, kad gatves ir tekančius vandenis „švariai užlaikytų, du arba tris kartus valytų gatvių orą, uždegant kadugio, ąžuolo arba uosio malkas (...) neturtingųjų namuose įsakyta deginti kadagio uogas, gyvulių nagus, ragus, odą (...), o turtingųjų namuose įsakyta deginti gintarą (...). Išeinant iš namų reikia išgerti šaukštą maro acto, arba kiek rūtų sunkos, arba duonos riekę, apdėtą rūtomis (...) Maro gumbus reikia gydyti uždedant ispaniškų musių klasterį, baltų lelijų šaknis, užtepti skorpionų aliejų. Nepilnai prinokusius gumbus reikia atidaryti peiliu, kad pūliai geriau ištekėtų ir po to gydyti mostimi.“

 

„Tik supilti aukšti kaupai, kad žmonės ir po šimtmečio atsisektų, jog čia maro kapai buvę“

 

Taip apie maro siautėjimą Mažojoje Lietuvoje atsiliepė rašytoja Ieva Simonaitytė. O faktai tokie: epidemijos metu, kuri kulminaciją pasiekė 1710 m., Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties ir Labguvos apskrityse mirė daugiau nei 50 procentų gyventojų.

 

Marui praūžus, lietuviškai kalbančiose Prūsijos vietovėse dešimt tūkstančių ūkių liko tuščių, liko ir apie 900,000 ha nedirbamos žemės. Tuomet, siekdamas pakelti krašto gerovę, karalius Fridrichas Vilhelmas I pakvietė atvykti ir apsigyventi žmones iš Olandijos, Šveicarijos, Prancūzijos. Čia prieglobstį rado ir zalcburgiečiai, kurie iš jų tėvynės (Zalcburgo provincijos, Austrija) buvo išvaryti dėl jų išpažįstamo liuteroniško tikėjimo.

 

Apsigyvenus naujakuriams, pakito Mažosios Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis ir papročiai. Jei iki tol jie kalbėjo lietuvių kalba, tai po maro lietuvių kalba tapo tik viena to regiono kalbų. Į lietuvininkų gyvenimą vis labiau ėmė skverbtis vokiška, prancūziška kultūra ir papročiai.

 

Adomavos kapinės, Šilalės r., Tenenio sen. 1952 m. nuotrauka.

 

Šilgalių k. maro kapinės, Šilutės r. 1953 m.

 

Galnės k. Šilutės r., Vainuto seniūnijos maro kapinės. 1960 m.

 

Venckų kaimo maro kapinės Šilutės r., Žemaičių Naumiesčio seniūnija. 1960 m.
Nuotraukos iš Šilutės muziejaus rinkinių.

 

Pagal pasakojimus, kuriuos pavyko išgirsti iš senųjų vietos gyventojų, Kintuose buvo vieta, kur buvo laidojami maro pakirsti šių apylinkių žmonės. Ši vieta yra visai šalia dabar jau neveikiančių, aštuntajame dešimtmetyje sunaikintų senųjų Kintų kapinių.

 

Šios maro kapinaitės – tai, greičiausiai specialiai, supiltas žemės kauburėlis maždaug 15 metrų diametro. Maždaug prieš dešimt metų jų viršuje dar stovėjo metalinis lietinis kryžius. Jis buvo maždaug toks, kokie buvo statomi šiame Mažosios Lietuvos krašte XIX a. Dabar likusi tik jo cementinė pamato jo dalis.   

Šios kapinaitės – trečios Kintuose. Be jau minėtų ir neveikiančių, kurias šiandien primena tik betoninės vartų liekanos ir keletas neįtikėtų būdu išlikusių paminklų, netoliese yra ir veikiančios. Dabar jose laidojami visos Kintų seniūnijos žmonės. Ilgą jose Amžinam poilsiui atguldavo tik šio krašto evangelikai – liuteronai.
Saulius SODONIS

Spėjamos maro kapinės Kintuose.
 


Viršuje jų išlikęs metalinio kryžiaus cementinis pamatas. 

Atgal...


                                                                                                "Šilainės sodas"  ©  2010 m.