Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:

 

               2010 lapkričio 24d. Nr. 20 (116)

Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai

Planuojami kultūros renginiai

Jociškiai – literatūriškiausia rajono vieta

Dana Junutienė, Šilutės Hermano Zudermano klubo narė

Vien pamatai ir jokio kito ženklo po Antrojo pasaulinio karo nebeliko iš Jociškių kaimo, buvusio šalia Minijos senvagės, netoli Kintų. Tik žemės kauburėliai Suvernų kapinaitėse dar liudija jociškiečių amžinojo poilsio vietą.

Padavime „Jociškių dvaras“ (Gražiausi Mažosios Lietuvos padavimai. Marijampolė, 2000) pasakojama apie laikus, kai čia buvo gilios, neįžengiamos pelkės, o jų viduryje, nedidelėje salelėje, stovėjo galingo kunigaikščio rūmai. Nuo pelkės pakraščių į vidurį ėjo daug kelelių, kurie rangydamiesi dideliais vingiais, vedė į giliausias ir klampiausias vietas ir išnykdavo kartu su neprašytais svečiais. Kunigaikščio pavaldiniams ir lietuvių draugams po vandens paviršiumi buvo nutiestas vingiuotas, akmenimis grįstas kelias. Tolimesniems apylinkės gyventojams ir pilies valdovo svečiams per pelkę jojant stovėdavo prie pavojingesnių vietų sargai ir sakydavo: ,,Jok šišion, jok šišion“. Praėjo šimtai metų. Pelkė išdžiūvo, pilis nugrimzdo, o jų vietoje buvo įkurtas dvaras, kuris nuo anų sargų žodžių pavadintas Jokšiškių arba Jociškių dvaru.

Apie jį, keturis kartus degusį, keletą eilučių randame Hugo Šojaus rašytame laiške dr. Imgard Leux: ,,1000 margų dvaras yra toliau nuo kelių, tarp vandens ir aukštapelkės. Jį sudaro alksnynai ir pievos, kurios kiekvienais metais patręšiamos Nemuno potvynių ir yra labai derlingos. Čia niekada nebuvo verčiamasi tikra žemdirbyste. Buvo šienaujama ir parduodamas šienas bei gaminama mediena ir malkos. Vėliau pievos buvo išnuomotos ir atnešdavo šeimininkui nuolatines pajamas. Dabartinis savininkas, į pensiją išėjęs vyriausybės sekretorius iš Berlyno, palyginti jaunas žmogus, gyvena ten su savo žmona, toli nuo pasaulio, savo naujai pastatytoje viloje“.

Kai ta pati vieta ir ta pati giminė net du plunksnos meistrus paskatina rašyti romaną, negali nesusimąstyti - kodėl? Gal ypatinga šios vietos energetika, lėmusi čia gyvenusiųjų įdomų likimą, gal padavimo vertas vietovės pavadinimas, gal romanų autorių gimtųjų vietų trauka… Pasigilinus į įvairias aplinkybes tampa aišku, kad vis tik svarbiausias vaidmuo tenka Muižės dvarininko Ernsto Vilhelmo Berbomo patraukliai parašytai Jociškių dvaro kronikai. Skirta ji buvo tik vienai Jociškių dvarą valdžiusių Hamburgerių palikuonei Cygler, tačiau laikas užrašytai istorijai lėmė erdvesnį gyvenimą. Domino ir intrigavo ji daugelį, todėl plito nuorašais – vienas tokių prieš daugiau nei dvi dešimtis metų rastas seno namo palėpėje Šilutėje. Originalas, kurį turėjo H.Šojus, dabar saugomas Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje. Kronikos pirmojoje pastraipoje E.V.Bermomas rašo: ,,Ištartas žodis, net jei jį motina kalbėtų vaikui, galų gale nutyla kaip aidas miške, lieka tik tai, kas parašyta, ir po daugelio daugelio metų kalba kiekvienam, kas nori žinoti.“ Tai ne tik prasmingi, bet ir pranašingi žodžiai. Muižės dvarininko parašytas tekstas buvo tarsi šaknys, maitinusios plačiai besišakojančio medžio lapiją – pastūmėjo daugybės kitų tekstų radimąsi. Kronikoje užfiksuotos žinios padėjo daugeliui dabarties mokslininkų priartėti prie žymiausių 18 a. pab. – 19 pr. dvasininkų, paštininkų, raštijos darbininkų genealogijos, sužinoti to laikotarpio žmonių gyvensenos, buities detales ir kita. Tekstas žadino rašytojų bei dailininkų vaizduotę. Kronikos nuorašą H.Šojus davė H.Zudermanui, kurį gauta medžiaga paskatino rašyti romaną „Kur upė nurimsta“. Apie šio dėl mirties nebaigto kūrinio rašymo aplinkybes šių eilučių autorė rašė Šilutės rajono laikraštyje ,,Pamarys“ 2003 m. sausio 24 ir 28 d. (Nr.6 ir Nr.7). Šio straipsnio tikslas – papasakoti, kas lėmė Šarlotės Kaizer (Charlotes Keyser) 400 puslapių romano ,, Ir vis naujos dienos“ apie tą pačią vietą atsiradimą.

Šarlotė Kaizer (1890 – 1966) gimė ir augo Rusnėje. Jos tėvas, kaip ir Ernstas Ankeris, su kurio dukra ji draugavo, buvo medienos ekspedicijos įmonės savininkas. Plaustams transportuoti Karaliaus Vilhelmo kanalu E.Ankeris turėjo du garlaivius ,,Kapela“ ir ,,Vega“. Kiekvienais metais liepos 29-ąją – garlaivių savininko gimtadienį – vykdavo tradiciniai pasiplaukiojimai po Rusnės apylinkes. Tai leisdavo atsipalaiduoti po sunkių darbų ir padėdavo geriau pažinti gimtąjį kraštą. Viena iš E. Ankerio gimtadienio iškylų Š.Kaizer tapo itin reikšminga. Ne tik todėl, kad benuplaukiąs laivas turėjo grįžti ir vėl prisirišti, nes ekonomė pamiršo paimti Šarlotės skanėstą – marinuotą ungurį. Tą skaidrią liepos dieną garlaivis ,,Vega“ įsuko į siaurą ir akliną Minijos upės atšaką. Savo atsiminimuose Š.Kaizer rašo: „Vėlyvos popietės saulės nušviestoje begalinėje pievų lygumoje prieš mus netoli upės kranto išniro vieniša dvaro sodyba, kurios pakraštyje tarp senų medžių stovėjo keistai tylus namas. Tas senoviškas, masyvus, matyt, jau seniai nebegyvenamas pastatas sutrūnijusiu šiaudiniu stogu dvelkė tokia savita romantika, kad net prabėgomis žvilgsnį metusiam žiūrovui jo vaizdas turėtų likti neišdildomas. Aš pasijutau tarsi užburta“. Jausdamas, kokį įspūdį Šarlotei padarė tas reginys, E.Ankeris papasakojo labai tragišką istoriją, čia įvykusią prieš maždaug du šimtus metų. Ta istorija tik po 25 metų tapo akstinu rašyti romaną ,,Ir vis naujos dienos“. Nors ir ryškų rėžį atmintyje paliko minėtos dienos įspūdžiai, jie buvo nepakankami romano siužetui plėtoti. Š.Kaizer atvyko į Rusnę pas poną Ankerį dar kartą pasikalbėti apie anuomet išgirstą tragišką istoriją. Tąkart jis įteikė laiško forma rašytą tekstą, kurio autoriumi buvo jo senelis E.V.Berbomas. Tai buvo jau minėtoji Jociškių dvaro kronika, leidusi geriau pažinti Hamburgerių giminę, apie kurią ji užsimojo rašyti. Romano sumanytoja vėliau ne kartą lankėsi Kintų apylinkėse norėdama pati pamatyti ir patikrinti visas įmanomas detales, minimas kronikoje. Į Kintų apylinkes dažniausiai atvykdavo iš Nidos, kur ji mėgo atostogauti. Ir kokie sutapimai – per marias ją į kitą krantą motorlaiviu atplukdydavo vyriausiasis žvejybos prievaizdas apžiūrėti prieš šimtmetį čia karaliavusio žvejybos inspektoriaus E.V.Berbomo, kronikoje aprašiusio Prūsijos karališkąjį žvejybos meistrą J. Hamburgerį, Muižės dvarą, kadaise garsėjusį kaip gražiausią visoje Klaipėdos apskrityje. Šių kelionių tikslas buvo ne tik pabuvoti ir apžiūrėti su brandinamu romanu susijusias vietas, bet ir atidžiai pastudijuoti Kintų bažnyčios senąsias knygas, kad kuo daugiau sužinotų apie seniai mirusius Jociškių, preityje vadinto Jagast dvaro, savininkus. Kintų bažnyčioje dvasininkais buvo dirbę du Š.Kaizer protėviai, gyvenę tuo pat metu kaip ir sumanyto romano herojai, tad jai vartyti bažnyčios knygas turėjo būti ypač įdomu. Nėra įrodymų, bet rašytoja knygose turėjo aptikti užrašytą jau minėtąjį padavimą ,,Jociškių dvaras“, kuriame be vietovės pavadinimo atsiradimo apašymo buvo pasakojama apie dvaro poną, maro laikais savo išmintingumu apsaugojusį seserį ir jos vaikus nuo mirties. Š.Kaizer, skaičiusiai Berbomo kroniką, neturėjo kilti abejonių, kad tai pasakojama apie kevirtąjį dvaro poną Johaną Hamburgerį, kurį romane ji pavadins Krogeriu. Geranoriškų talkininkų ji sulaukė atkakliai siekdama perskaityti epitafiją Hamburgeriui, kurio ankapinė plokštė dengė jo palaikus Kintų bažnyčioje po grindimis šalia altoriaus. Jei ne Š.Kaizer ir jos pagalbininkų pastangos, dar ir šiandien epitafijos turinys būtų nežinomas, nes visi vėlesnieji bandymai perskaityti buvo nesėkmingi.

Kai romanas buvo beveik baigtas, Š.Kaizer dar kartą aplankė Jociškių dvarą, kuriame rado labai svetingus šeimininkus. Kažkada ją užbūrusį namą dabar galėjo apžiūrėti iš lauko ir iš vidaus. Apžiūrimo statinio artumas, deja, nutraukė jos vaizduotę puošusį šydą, tirpdė atminty saugotus kerus, žadinusius mintį rašyti romaną. Beliko Šarlotai džiaugtis, kad skaudus svetimumo jausmas buvo patiriamas dabar, o ne tą lemtingąją liepos dieną jos jaunystės metais.

Romanas „Ir vis naujos dienos“ (Und immer neue Tage) buvo išleistas 1940 m. Karaliaučiuje. Kūrinyje ryškiais meniniais vaizdais buvo aprašyti Jociškių dvarelyje vykusieji tikri ir rašytojos pramanyti įvykiai, žmonių likimai nuo didžiojo maro metų (1710) Mažojoje Lietuvoje iki 19 a. pradžios. Šiuo kūriniu autorė išgarsėjo visame vokiečių kalbos plote. 1949 m. pakartotinai išleistas romanas tapo bestseleriu tiražui pasiekus 90 tūkstančių. Daugumos kritikų nuomone, - tai svarbiausias Š.Kaizer darbas. Iki autorės mirties – 1966 m. – išėjo 12 šios knygos leidimų bendru 80 000 egzempliorių tiražu (visų jos darbų bendras tiražas – 100 000 egzempliorių). Už šį romaną Karaliaučiaus universitetas paskyrė Getės fondo Herderio premiją. Jos reikšmingumas tik padidėja, kai žinome, jog Š.Kaizer nebuvo profesionali rašytoja – baigusi piešimo kursą Karaliaučiaus dailės akademijoje, daug metų dėstė dailę Tilžės licėjuje. Beje, pirmąsias noveles ir apsakymus Š.Kaizer pradėjo rašyti dar besimokydama Tilžės gimnazijoje.

Labai naudingas jaunai rašytojai buvo bendravimas - daugiausia laiškais – su Hugo Šojumi. Šilokarčemos dvarininkas labai greitai pastebėdavo naują literatūrinį talentą. Būdamas absoliutus H.Zudermano talento gerbėjas, labai gailėjosi, kad jo geras bičiulis nespėjo užbaigti, anot H.Šojaus, paties geriausio savo romano, pavadinto „Kur upė nurimsta“. Šojaus naiviai galvota, kad monumentalų H.Zudermano kūrinį galėtų pabaigti kuris nors kitas Pamario krašto vokiečių rašytojas. Iš Š. Kaizer apsakymų, novelių tematikos bei stilistikos jis nusprendė, kad ji tai galėtų padaryti. Savo atsiminimuose Š. Kaizer rašė: „…aš supratau, kad tai pernelyg sunkus uždavinys. Moteryje ir vyre susiduria du pasauliai, taigi moteris vargu ar gali užbaigti tai, ką pradėjo vyras; lygiai taip pat būtų ir priešingu atveju. Bet viena buvo jam ir man bendra: mes abu buvom užburti to žemės kampelio, ,,kur upė nurimsta’“. Skaitydama H.Šojaus duotą rankraštį, Š.Kaizer dar nežinojo, kad jame rašoma apie tą patį Jociškių (Zudermano pavadinto Tramiškiais) dvarą, kuris ją jaunystėje buvo sudominęs. Gerokai vėliau, greičiausiai, kai buvo baigtas jos romanas, rašytoja sužinojo, kad H.Zudermanas savo neužbaigtam romanui veiksmo vieta parinko irgi Jociškių dvarą: tik ją patraukė pirmieji žinomi senojo namo savininkų likimai, o jam rūpėjo daug vėlesni tos giminės palikuonys. Ryškiausias Jociškių gyventojas Johanas Hamburgeris buvo prototipu abiejų romanų veikėjų: Krogerio – Š.Kaizer, Juliaus – H.Zudermano. Rašytoja savo romano pagrindiniam veikėjui paliko prototipo tikrąjį Johano vardą ir keitė tik pavardę, o kitų, kūrinyje aprašomų, su Jociškių dvaru susijusių asmenų, kaip Kuvertų, Zudnochovijų ir kitų, pavardės paliktos originalios.

Pirmoji Jociškiuose apsilankė ir išgirdo čia įvykusią tragišką istoriją – Š.Kaizer. Tai įvyko 20 a. pirmąjį dešimtmetį. Visa tai aidu atsiliepė ir tapo romano užuomazga, kaip teigia pati autorė, po 25 metų. H.Zudermanas pirmiausia gavo iš H. Šojaus E.V.Berbomo minėtąją kroniką. Po 10 metų, subrendus minčiai rašyti romaną, apsilankė Jociškiuose 1928 m. ir tais pačiais metais mirė nebaigęs romano. Tad nors Š.Kaizer pirmoji pabuvojo Jociškiuose, vis tik romaną pirmasis pradėjo rašyti H.Zudermanas. Verta pastebėti - daugelį metų tuo pačiu metu abiejų rašytojų galvose sukosi panašios mintys, kurias girdė tie patys šaltiniai. Tik vieno iš jų globėju buvo E.Ankeris, kito – H.Šojus. Kažin, ar šie didieji ponai, būdami geri draugai, apie savo vaidmenį romanams pradėti kada nors pasikalbėjo. Gaila, kad neturime mato, leidžiančio pasverti suteikusiųjų impulsą rašyti reikšmę.

Rusnėje gimusios ir čia jaunystės metus praleidusios rašytojos Š.Kaizer literatūrinė kūryba Lietuvos žmonėms nėra pažįstama: nė viena jos parašytų knygų nebuvo išversta, neatkreipė nei Lietuvos leidyklų, nei mūsų – jos kraštiečių – dėmesio. Romanuose lietuviška tematika vos juntama, tačiau jos apstu novelėse ir apsakymuose, kuriuos rašytoja atrinko ir išleido knygose „Tyliuose kaimuose“ bei „Tėviškės namų ir sodybų aidai“. Heinrichas A.Kuršaitis Š.Kaizer pavadino produktyviausia tėvynės rašytoja, kurios kūriniai neleido pamiršti gimtųjų vietų. Be jau minėtos Herderio premijos, 1966-aisiais – rašytojos mirties metais – ją dar spėta apdovanoti Rytprūsių kultūros premija. Tačiau keista, kad nė mažiausios jos kūrinių ištraukos nerandame prūsų žemės rašytojų antologijoje ,,Prūsija literatūros veidrodyje“, išleistoje keturiomis kalbomis (lietuvių k. – 2000 m.), o apie pačią rašytoją - nė trumpiausios informacijos enciklopediniame žodyne „Šilutės kraštas“ bei Mažosios Lietuvos enciklopedijoje.

Šių metų liepos 2 d. rusniškiai praleido progą (raginimų būta nuo 2005 m.) paminėti kūrėjos 120-ąsias gimimo metines. Jos būtų paskatinusios labiau atsigręžti į rašytojos kūrybą, kurioje daug Pamario krašto istorinių žymių, bei atkreipti dėmesį į išlikusį jos gimtąjį namą Rusnėje, Šyškrantos gatvėje, kuris dar neįtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, nors prieš keletą metų į jį pateko keturi Ankerių pastatai, esantys toje pačioje gatvėje kaip ir namas, kuriame nuo gimimo augo Š.Kaizer. Kaip H.Zudermanas savo kūrybiniu palikimu praturtina šilutiškių gyvenimą, taip ir Šarlotė Kaizer savo kūryba gali įlieti naujų spalvų į gana aktyvią rusniškių kultūrinę veiklą. Tam net nebūtina laukti jubiliejinių progų. Esu įsitikinusi, kad anksčiau ar vėliau rašytoja sulauks jos nusipelnyto deramo dėmesio.

Ar iš tiesų Jociškiai – literatūriškiausia rajono vieta? Manyčiau, kad taip. Nedidelis išnykęs kaimelis į istoriją įėjo įamžintas net keturiuose literatūriniuose kūriniuose: padavime ,,Jociškių dvaras“, E.V.Berbomo kronikoje, kuriai pasak profesoriaus Domo Kauno, grožinio kūrinio bruožų teikia pasakojimo stilius, kalba, nuotaikingumas, emocingumas ir akivaizdžiausias to įrodymas - tiesioginė kalba, bei minėtieji du romanai, iš kurių vienas nebaigtas, bet pakankamai reikšmingas bendrame kūrinių apie mūsų rajoną kontekste, ir kitas - bestseleriu tapęs, bet nesulaukęs mūsų dėmesio.

O gal kas turi tai paneigiančių argumentų? Būtų įdomu žinoti.

Šarlotė Kaizer nuotrauka iš
www.wiki-de.genealogy.net

Atgal...