Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2010 lapkričio 24d. Nr. 20 (116)

 


Pradžia

Komentarai

Kultūros ženklai

Kūryba

Šilainė

Kultūros naujienos

Archyvas

Kontaktai


Planuojami kultūros renginiai


            

            

    

Jokūbynės parkas puošė Tilžę ir žadino lietuvninkų sąmoningumą

 


 

 

Egidijus Bacevičius

 

Bevaikščiodami Mažosios (Prūsų) Lietuvos veikėjų pėdomis Tilžėje ne kartą susidursime su Jokūbyne. Parkas kaip ir anapus Nemuno stūgsantis Rambynas ženklino ir sugėrė svarbius krašto istorijai įvykius, tapo vietos bendruomenių gyvenimo gerbūvio ir gimtinės gražinimo paliudijimu. Jokūbynės parko „Lietuviškas namelis“ buvo nedaloma XX a. pr. lietuvininkų kultūrinio kraštovaizdžio, jų sąmonėjimo ir lietuvybės gaivinimo židiniu. Žinios apie parką priartina mus prie lietuvninkų dvasinio brendimo aplinkos ir muziejininkystės ištakų.

 

Gražiausias parkas Rytprūsiuose

 

Tikslių Jokūbynės (Jakobynė) pavadinimo aiškinimų nėra. Jis gali būti kildinamas nuo liepos 25 d. švenčiamų pirmojo prinokinto derliaus šventės Nuobaigų arba Jokūbinių. Vokiečių kalba parkas vadintas Jakobsruh(e) ir galima buvo suprasti kaip „Jokūbo idilė (ramybė)“.

 

Jokūbynės parkas pradėtas kurti miesto „Sodininkų ir gražinimo draugijos (Garten- und Verschönerungsvereins, 1823) pietvakarinėje Tilžės dalyje. Pirmieji parko apmatai matomi 1835 m. miesto žemėlapyje. Piečiau esančioje plynėje buvo senosios miesto kapinaites, pramaišiui su pavienėmis eglėmis ir pušaitėmis ir vadinosi pušynė (Putschine). Pagal nusistovėjusį paprotį jos apjungtos į parką. Netoliese dviejų skypų sandūroje įrengta Sporto aikštelė (Turn-Platz) ilgainiui tapo vidurine dalimi. XX a. pradžioje parkas apjuostas iš Vakarų Аrndt‘o gatve (Аrndtstrasse/ šiand. Матросова), Rytuose – Griunvaldo (Grünwald strasse/ šiand. L. N. Tolstova) gatve ir aukštų virbų metaline tvora. Pagrindinis įėjimas buvo iš Аrndt‘o gatvės. Parkas buvęs angliško pavyzdžio. Lankytojui teikė daug gražių atradimų ir reginių. Panašių parkų buvo Karaliaučiaus ir Klaipėdos krašte, ypač dvaruose. Tačiau Tilžės sodininkų dėka per kelis dešimečius Jokūbynės parkas tapo puošniausiu visuose Rytprūsiuose. Čia dirbo tikri sodų ir parkų – meno amato meistrai. Atskiroje mokykloje buvo apmokomi jaunieji sodininkai, tobulinosi svečių šalių parkų žinovai. Iš čia po visą kraštą platintos sodininkystes ir parkų kūrimo naujovės. Tilžės parkas dar laukia savo praeities tyrėjų.

 

Amatininkų pasiekimų parodos

 

Kryptingas parko tvarkymas prasidėjo nuo 1891 m. surengus Rytprūsių „Amatų pasiekimų parodą“ (Gewerbeausstellung). Renginys turėjo pasisekimą ir vyko kas penkeri metai. 1905 06 3 d. parodos atidarymo metu duris atvėrė įspūdingas pagrindinis pastatas-pavilionas, iki parko nutiesta tramvajaus linija, pramogautojus vežusi Аrndto gatve iki Aukštųjų vartų. Yra žinoma, kad 1910 m. paroda išsiskyrė daugiadieniu muzikos koncertu. Jam dirigavo Tilžės konservatorijos direktoriaus Vilhelmas Volfas.

 

Parodų dėka už rinkliavas ir loterijas parkas išgražėjo. Į parką buvo patenkama pro skliautinius vartus. Pagrindinis takas vedė iš Šiaurės į Pietus, nuo jo įvairiom kryptimis šakojosi takeliai sudarydami įmantrų tinklą. Priešais pagrindinį pastatą aštuoniakampiame baseine akį traukė fontanas– alegorinė Bergerio skulptūra. Moteris ant Žemės rutulio iškėlusi žibintą, šonuose miego dievas Hipnas ir meilės dievaitis Erosas su lanku ir strėle rankoje lankytojus kvietė užsimiršti ir pasinerti į pramogas. Tamsioje rutulį juosiančioje juostoje iš toli žibėjo paauksinti zodiako ženklai. Iš keturių pašalėse ryklęs pražiodintų žuvų tryško vandens čiurkšlės. Vanduo nepasiekęs žibinto purslais krito į tridaktnų kriauklių, tekėjo žemyn į tvenkinį. Tolėliau parke stovėjo puošnus apžvalginis bokštas, fotografijos ateljė, žvėrinčius. Nuo pagrindinio tako išpuoselėtais takeliais buvo galima patekti į atokiau esantį Putschinės restoraną– Įsaulis (Sonnenbad), kavinę „Miško dovana“ (Waldschänke), „Kūlinė“ (Kuhlins) ir „Girios pilaitę“ (Waldschlößchen), bei į savininko Oscar Achen parduotuvę „Sorbeta Osterija“. Užkandinėse lankytojai mėgavosi alučiu, ragavo vietinį sūrį ir vaisius. Nuotaiką gyvino mėgiamo Paul Becker orkestro muzika. Pramogų nestigo ir vaikams. Jiems buvo sūpuoklės, įvairūs žaidimai, tvenkinys su vandens čiuožykle- kalnelis.

 

Parko žalumos įvairovė ir sutvarkyta aplinka buvo tikra žmogaus rankų sukurta gamtos idilė, mėgiama miestiečių vaikštynių vieta. Iš atskirų vietų vėrėsi vis gražesni vaizdai. Tyvuliavo „Gulbių kūdra“ su plaukiojančiomis gulbėmis giesmininkės ir laukinėmis antimis. Ją kirto baltas akmeninis tiltelis su plačiais išpuoštais turėklais. Parkas išsiskyrė įvairių gėlių įvairove. Pakaitomis pradedant nuo ankstyvo pavasario žydėjo balti- mėlini krokų varpeliai, geltonos ir raudonos tulpės, vidurvasarį lysves puošė bijūnai su jurginais, rožės, rudenį– laukiniai ir kultūriniai astrai, kardeliai ir kitos gėlynų grožybės. Gretimais stovėjo šiltnamis su puošniais ištisus metus žydinčiais augalais. Iš medžių parke vyravo įvairūs gluosniai, uosiai, klevai, paprastieji ąžuolai ir bukai, skroblai, kaštonai, daug įvežtinių svetimžemių augalų iš Viduržemio jūros, Šiaurės Amerikos ir Japonijos. Sausesnėse vietose tarpo retų atmainų spygliuočiai medžiai ir krūmai. Lankytojai turėjo galimybę pasigrožėti lajose giedančiomis volungėmis, mėgautis strazdų trelėmis ir čirškančiais kikiliais, gegužę – kukuojančiomis gegutėmis ir devynbalsėmis.

 

Miesto praeičiai svarbūs ženklai

 

Per keturis dešimtmečius (1891-1945 m.) Jokūbynės parke pastatyta daug miesto praeičiai atmintinų ženklų. Nuo vienos skulptūros prie kitos parko grožybės vingiavo šešėliuotos alėjos, pakaitomis su jaukiais kampeliais atsikvėpti ant suolelių. Pagrindinėje alėjoje tankios medžių lapijos atskirtyje buvo erdvė vadinama „Žaliasis kabinetas“. Priešais puoselėtas gėlynas su palme. Kampelis skirtas atminti parko steigėją Adolfą Heydenreichą. Šio pirklio pastangų dėka Jokūbynėje pradėtos rengti amatų parodos. Į atminimo aikštelę buvo patenkama pro puošnius vartelius, pilaitę su smailiaviršiais stogeliais. Atminimo skulptūra įterpta puslankėje sienoje. Jos viduryje ant jonėninių kolonų stovėjo mažas antablementas, su pradininko biustu ant siauro pailgo pagrindo. Visa žalia erdvė darniai jungėsi su gretimais esančiu „Mergelės“ fontanu. Atokesnėje vietoje buvusi skulptūra „Besimaudančioji su kūdikiu“.

 

Ąžuolas gimnastikos pradininkui ir duoklė laikmečiui

 

Parke vešėjo gražiai nuaugęs paprastasis ąžuolas, pasodintas Vokietijos gimnastikos pradininkui F.L.Janui (Fridrich Liudwig Jahn, 1778-1852). Berlyno gimnazijos mokytojas atidarė pirmą viešą gimnastikos aikštelę, pasiūlė pratimų kūnui ir išvermei lavinti, sukūrė įrangą, kuri naudojama dar ir šiandien: tai „ožys“, „skersinis“, „nuožulnus rąstas“ ir „gimnastikos žiedai“. Ąžuolas augo (išliko iki šių dienų– aut. past.) žalioje vejoje, puoštoje kūgio pavidalu apgenėtais krūmais. Pietinėje Jokūbynės parko pakraščio plynėje tarp pūšų ir kopos buvo įrengta „Susirinkimų (viešų svarstymų) aikštė“ (Thingplatz). Tai Romos laikų pavyzdžio amfiteatras talpinęs arti 5000 žmonių. Aikštė sukurta XX a. 30-aisiais metais, Trečiojo Reicho ideologų patarimu Vokiečių tautos susirinkimams, mitingams ir viešoms iškilmėms. Sumanyta buvo įrengti 1200 tokių susibūrimo vietų. Tačiau suspėta įrengti tik 40. Pirmoji „tingplacė“ įsteigta 1934 m. Halėje, antroji Tilžėje – 1935 m.

 

Puoselėtas karalienės Luizės atminimas  

 

Tilžės krašto istorijoje ir gyventojų sąmonėje giliai buvo įsismelkę 1807 m. VII 7-9 d. Europos istorijos tėkmę nukreipę įvykiai. Ypatinga atida skirta jų dalyvei Prūsijos karalienei Luizei (1776-1810). Per amžius apie jos tikrą ir menamą asmenybę kūrėsi legendos. Tilžėje buvo Luizės namas, jos vardo vaistinė, teatras, mokykla ir gatvė. Visame krašte buvo pasakojamas nutikimas apie lietuvaitę Karalienei padovanojusią rugiagėlių vainiką, kuris priminęs tėvynės meilę ir tvirtybę. 1897 m., artėjant karalienės mirimo 90-osioms metinėms, spaudoje skelbti raginimai rinkti pinigus paminklo Luizei statybai. Darbas susivienijo lietuvių ir vokiečių bendruomenes. Mažlietuviai Luizės rūpinimąsi švietimu priešpriešino O. Bismarcko politikai ir priverstiniam vokietinimui, siekusiam sunaikinti lietuvių kalbą. Į lėšų paminklo statybai rinkimą įsitraukė Tilžės giedotojų draugija 1899 m. gegužės 14 d. išnuomuotoje parodų rūmų salėje surengtas lietuvių vakaras su tautinėmis dainomis ir Tilžės pėstininkų kapelos muzika. Šioje salėje nuolatos vykdavo pasiruošimai šventėms, dirigavo Vidūnas. 1900 m. III 15 d. toje pačioje iškilmių salėje įvykęs Birutės draugijos 15-os metų sukakties paminėjimas, su vaidinimais ir dainomis. 1900 m. Tilžėje buvo įkurta kultūrinio švietimo draugija Luizė, vadovaujama gimnazijos profesoriaus Aleksandro T. Kuršaičio (1875-1944). Draugija siekė “karalienės Luizės atminimą Lietuvoje išlaikyti ir tėviškės meilę” stiprinti. Tų pačių metų rugsėjo mėn. 22 d. pietinėje parko dalyje atidengta skulptoriaus G. Eberleino (Gustav H. Eberlein, 1846-1926) iškalta Karalienės Luizės skulptūrą. Trijų metrų marmurinis moters pavidalas stovėjo ant 5 m cilindrinio pagrindo. Į atidengimo iškilmes buvo atvykęs Vokietijos Kaizeris Wilhelm‘as II, dalyvavo skulptorius. Renginyje giedojo penkiasdešimties „Birutės“ draugijos vyrų choras, pasipuošęs tautinėmis juostomis ir nešantys žalia balta raudona vėliavomis.  

 

Lietuvybės gaivinimo židinys

 

XIX amžiuje ir XX a. pradžioje Tilžė buvo didžiausias lietuvių kultūros puoselėjimimo ir sklaidos miestas Rytprūsiuose. Daug gražių ir prasmingų lietuvybei darbų nuveikė Lietuvių literatūros draugijos nariai. Išaugusi iš 1873 m. Tilžėje įkurto Lietuvių ratelio (Litauisches Kranzschen), draugija siekė iškelti lietuvybės Rytprūsių žemėse svarbą, vienyti visus neabejingus lietuviškam žodžiui, telkti lietuvių kultūros pažinimui ir puoselėjimui. Draugijos pirmininkas A. T. Kuršaitis brandino idėją įsteigti lietuvišką tautos muziejų ir jame patalpinti ne vieną dešimtmetį senienų rinkėjų kaupiamus tautodailės pavyzdžius. 1905 m. sausio 18 d. draugija nutarė II-ojoje amatų pasiekimų parodoje rodyti lietuviškos trobos/ stubos išorę ir vidaus apstatymą. Namelio ruošinys kurtas iš kelių pirmvaizdžių, išsirenkant puošnesnį. Brėžinį rengė Šilutės dvarininkas Hugo Šojus (1845-1937). Trobos statybai ir reikiamiems tvoros ištaisymams buvo surinkta 6000 markių. Jas aukojo lietuviai iš visos apylinkės. Mokytojas J. Her­beris atidavė visas santaupas. Prie namelio įrengimo prisidėjo V. Storosta (Vydūnas), E. Kuršaitytė iš Priekulės, M. Kveselaitė iš Jogaudų. Pavasarį Šlia­žų kaimo meistras Barutzki‘s ir statybos tarėjas (baurats) iš Tilžės Meyse namelį pastatė ir iki parodos atidarymo birželio 3 d. perkėlė į galutinę vietą prie aplinkkelio, Jokūbynės parko pietinėje dalyje. Nendrėmis dengtas, keturšlaičiu (čiukuriniu) stogu namas vadintas „Lietuvišku nameliu“ (Litauer Heimathäuschen/ Bauernhaus). Tai buvusi būdinga vakarų žemaičių dviejų galų troba. Vienas galas vadinamas prastoji troba, kurioje buvo virtuvė, ir priešingoje pusėje baltintomis sienomis – geroji troba, su alkieriuku, kamaraite, priešine su lungine. Namo vidurys tarp abiejų galų vadintas kaminu. Čia buvęs pečius ir dūmtraukis. Priekinė namo pusė buvo apsodinta vaismedžiais, atokiau kieme augusi pušis, o nuo tako sodybą skyrė lentų tvora, pradžioje prasidėjusi su lyg namo sienomis, vėliau atskirdama dalį kiemo. Prie Tilžės lietuvių namelio lankytojus pasitikdavo merginos tautiniais drabužiais, jos kalbėjo miestiečio ausiai „keista“ kalba. Visą parodos laiką nuo 1905 VI 3 iki IX 3 d. „lietuvių namelyje“ virė gyvenimas – buvo audžiama, verpiama, galima buvo nusipirkti audinių, duonos, pieno, varškės ir sūrio, pristatomo iš aplinkinių kaimų. Įėjimas į vidų buvo mokamas, bet tai nemažino lankomumo. Tų metų vasarą muziejėlį aplankė 25 000 žmonių! Parodai pasibaigus, radosi norinčiųjų statinį nusipirkti. Tačiau Lietuvių literatūros draugija jo nepardavusi ir paroda tapusi pastovia. Tai buvo vienas pirmųjų liaudies buities muziejų po atviru dangumi Vidurio ir Šiaurės Rytų Europoje. Lietuviškas namelis tapo Jokūbynės parko ir viso krašto įžymybe. Jame saugoti Eduardo Gizevijaus rinkiniai ir kopijos, tautodailės, rankdarbių pavyzdžiai ir kita. Rinkiniai 1906 m. vežti rodyti į Drezdeną, 1908 ir 1918 m. Berlyną, 1910 m. Olštiną. Aplink „namelį“ burėsi lietuvių senovės ir kultūros gerbėjai. Čia vykusios lietuvininkų sueituvės, vakarėliai, chorų pasirodymai ir kitos šventės.

 

Amžininkų atsiminimuose ir darbuose

 

Jokūbynė siejasi su daugelio krašto kultūrai svarbių žmonių likimais, jų moksliniais tyrimais ir kūrybiniu gyvenimu. Tilžėje gyveno ir patirties sėmėsi sodininkas, tautodailės tyrėjas Hans Woede (1902-1983), 1980 m. išleidęs knygelę apie senuosius Rytprūsius medinius namus. Nuo 1935 m. šiame mieste gyveno Klaipėdos krašto pamario kraštotyrininkas, vėliau rašytojas ir mokytojas Rudolf Naujok (1903-1969). H. Šojaus rūpestis dėl Tilžės lietuvių namelio sutapo su didžiosiomis statybomis Šilutės dvare. Pagal seną pavyzdį 1906 m. statytas svirnas. Iš vietos gyventojų buvo įsigijęs senų rakandų ir puošnių rankdarbių, juos buvo perdavęs į Tilžės muziejų, dalį saugojęs savo dvaro asmeniniame rinkinyje. Sodintas Šilutės dvaro parkas, talkino Tilžės sodininkai ir parkų prižiūrėtojai. Primintina, kad H. Šojaus rūpesčiu 1912 m. Šilutėje keturi meistrai statė du Gilijos kaimo žvejų trobėsius ir vėliau juos išvežė į Karaliaučiaus parodų parką (greta Botanikos ir Zoologijos sodų, Liaudies buities muziejaus (Freilichtmuseum) – aut. past.). 1909 - 1913 m. čia buvo pastatytos dvidešimt XVIII-XIX a. medinių namelių. Tačiau 1937 m. dėl vietos stokos jie pradėti perkelti į Vakarų Prūsijos miestelį šiandieninį Olsztynek‘ą. Šojaus sūnus Erichas (1876-1929) taip pat domėjosi praeities dalykais. Parašė ir po jo mirties 1937 m. buvo išleista knyga „Rytprūsių ekonominiai geografiniai ypatumai“. Jokūbynės parke ir prie minėtos sodybos įkvėpimo ir dvasinės atspirties sėmėsi lietuvninkų idėjinis vedlys Vilhelmas Storosta (Vydūnas) (1868-1953) Tilžėje gyvenęs nuo 1892-1912 m., daug dėmesio skirdamas Lietuvių kultūrinio gyvenimo gaivinimui ir puoselėjimui. Lietuvių sodyboje-muziejuje lankėsi tautotyrininkai Adalbertas Bezzenbergeris (1851-1922), Jonas Basanavičius (1851-1927), kultūrininkai Vilius Gaigalaitis (1870-1945), Martynas Jankus (1858-1946), Dovas Zaunius (1845- 1921), Enzis Jagomastas (1870-1941) ir kt. Jokūbynės parkas ir sodyba, lietuviškumo puoselėjimas minimas šio krašto rašytojų Liudviko Pasargės (1825-1912), Johano Bobrovskio (1917-1965) kūriniuose. Jie vokiečių skaitytojui atskleidė savitą pamario žmonių gyvenimo sanklodą. Hermanas Zudermanas (1857-1928) mokęsis ir baigęs Tilžės gimnaziją, puikiai pažinojęs miesto žymiausias vietas. Neatsitiktinai apysakoje „Kelionė į Tilžę (1917)“ vaizdingai aprašė Jokūbynės parko grožį ir jame vyravusias džiaugsmingas nuotaikas. Adomas Brakas (1866- 1952) perpiešė namelio kraigą ir lėkius, jais puošė savo knygeles ir pakvietimus. Lietuviškas namelis daugeliui lietuvninkų buvus paskata įdėmiau žvilgtelti į savo tautos dvasinį ir daiktinį paveldą bei jį puoselėti.

 

Sunaikintas laiko verpetuose

 

Šiandieną Jokūbynės parko šlovė ir grožis išblėsę. Parkas apleistas, želdynai sunykę ir sulaukėję. Metalinė virbų tvora nugriauta, likę tik pagrindinių mūrinių vartų likučiai (2009 m. dalinai aptvarkyti- aut. past.). Monumentalių statinių neišliko. Luizės paminklo vietoje ant pagrindo 1954(6) m buvo užkeltas pionierius – atletas. Iki šių dienų skulptūra ir pagrindas sunaikinti. Skulptūra “Besimaudančioji” išstovėjusi iki pat XX a. 70- ųjų metų, vėliau taip pat dingusi. Žaliąjį kambarį mena tik betono siena ir tuščios nišos. Po žiemos ir stiprių liūčių iškyla marmuro nuolaužos, pabjurę takeliai ir apdumblėjusi kūdra.

 

Atskirai paminėtinas Jokūbynės „Lietuviško namelio“ likimas. Sodyba turiningai gyvavo iki I pasaulinio karo. Vėliau sekė nuosmukis. Dėl politinių nuostatų spaudoje vengta sakyti „Lietuviškas“ ir buvo tiesiog Tilžės „kaimo namelis“ (Heimathaus). 1923 m. Lietuvių giedotojų draugija iširo, 1929 m. namelio nuosavybė perleista kitam savininkui. Muziejiniai rinkiniai perduoti saugoti į Tilžės kraštotyros muziejų ir Prūsijos senienų rinkinį Karaliaučiuje (Per karus sunaikinta– aut. past.). Vėliausia žinoma nuotrauka yra iš 1943 metų. Galutinai Tilžės lietuvių namelis sunyko pokariu. Lietuvių architektai 1989 m. namą atkūrė brėžiniuose ir teiravosi dėl galimybės atstatyti pirmykštėje vietoje. Tačiau nesulaukus Sovecko valdžios pritarimo, gražus sumanymas įstrigo. Šiandieną tenka galvoti jei ne apie visišką parko atnaujinimą ir sutvarkymą, tai bent pradžioje parengti skaitmeninį parko žemėlapį su išskirtiniais vaizdais, aprašais, to meto muzikos ir kalbos pavyzdžiais. Žymųjį namelį būtų galima atstatyti atnaujinamame Šilutės H. Šojaus dvaro parke. Tokiu būdu XX a. pradžios lietuvininkų didysis rūpestis ir kultūrininkų puoselėtos vertybės įgautų didesnę svarbą dabarties ir ateities kartų lietuviams.

 


Lietuviškas namelis Jokūbynėje.

 

 

Parke buvo daug pramoginių įstaigų.

 


Atminimo vieta „Žaliasis kabinetas“ parko steigėjui Adolfui Hildenreichui.

 

 

Puošė žalios vejos, išpuoselėti želdiniai, atmintinos skulptūros ir vandens telkiniai.

 

Amatų parodos pavilionas atidarymo metais (1905 m.).

 


1900 m. rugsėjo 3 d. atidengta skulptūra Tilžės krašte  labai gerbtai ir mylimai karalienei Luizei.

 

Iliutracijos iš BildarchyvOspreussen.de

Atgal...


                                                                                                "Šilainės sodas"  ©  2010 m.