Lietuvininkių rūbų būta šviesių

2014 metais minėjome K. Donelaičio 300-ąsias gimimo metines. Įvykdyta daug gražių projektų. Šilutės muziejuje jau dvejus metus veikiančios lietuvininkų tarmės mokyklėlės dalyviai įskaitė ir į dienos šviesą išleido K. Donelaičio „Metų“ skaitymus lietuvininkų tarme. Muziejininkai dalyvavo bendrame Mažosios Lietuvos muziejų projekte „Kelionė į istorinę Prūsiją. Skirta K. Donelaičio metams paminėti“. Ne be reikalo… Kiekvienas, pravėręs lietuvininko valstiečio ekspozicinės salės duris, gali išvysti pagal XVIII lietuvininkės kostiumo pavyzdį atkurtąją kopiją. Šis kostiumas ir uždavė daug klausimų. O kodėl gi, kodėl K. Donelaičio laikotarpio moterų apranga taip akivaizdžiai skyrėsi nuo tos, kuri dėvima XIX a. pab.–XX a. pradžioje.

Indrė SKABLAUSKAITĖ

Ieva Simonaitytė – lietuvininkų gyvenimų metraštininkė. Rūbai, kuriuos vilkėjo jos tantės, kūrinių personažai, kokius vaikystėje siūdinosi ji pati, buvę tamsūs, paveikti liuteronybės krypties pietizmo. Pietizmas ne tik draudė šokti, dainuoti, linksmintis, bet reglamentavo ir kitonišką aprangą. Iš autobiografinės trilogijos atkeliauja akivaizdi užuomina apie kitoniškus kaimynių žemaičių rūbus ir elgseną. Žemaitukės moka gražiai apsirengti, jų rūbai spalvingi, jos mokančios šokti ir dainuoti…

O juk kadaise, K. Donelaičio aprašytuose XVIII a lietuvininkų gyvenimuose ir mūsų rūbai buvo kitoniški, šviesūs, ryškiomis spalvomis dabinti:

„(…) Bet kaip sviets po tam didžiuotis jau prasimanė
Ir lietuvninkai su vokiečiais susimaišė,
Štai ir vėžlybums tuojaus į nieką pavirto,
Taip, kad klapai vyžų, viežlybai padarytų,
O mergaitės krosytų marginių nekenčia.
Klapai kaip ponaičiai su puikiais sopagaičiais,
O nenaudėlės mergaitės su kedelaičiais
Lyg kaip jumprovos pasirodyt jau nesigėdi.
Taip lietuvininkai savo viežlybumą pražaidė.“

Pradžių pradžia, arba kaip lietuvininkus regėjo metraštininkai

Į Mažosios Lietuvos gyventojų aprangą nuo XVII a. didžiulį dėmesį kreipė mokslininkai, keliautojai, vietos šviesuoliai. Apie rūbus pasakota įvairiai, kartais jie tik išvardijami, kartais išsamiai aprašomi, pateikiamos net iliustracijos, bylojančios ne tik apie dėvėjimo tradicijas, bet ir apie gamybos būdus. Išskirtinis XVII–XVIII a. lietuvininkų kostiumo bruožas – margumas, kuris ypatingai traukė svetimtaučių tyrinėtojų ir etnografų akį. Vokiečių autoriams dažnai atrodė, kad lietuvininkai rengiasi keistai ir egzotiškai. Svetimtaučiams Mažosios Lietuvos gyventojų rūbai  priminė net Rytų kraštų apdarus. Sakoma, kad siūlus, audeklus moterys gebėdavusios nudažyti ryškiomis, nuostabiomis ir neblunkančiomis spalvomis.

XVII a. Mato Pretorijaus rankraščio iliustracijoje matyti, kad marginės audinio gabalai apvyniojami aplink kūną, o priekyje atidengti marškiniai slepiami po prijuoste.

XVIII a. lietuvininkes, seginčias margines, pavaizdavo Karaliaučiaus universiteto profesorius, istorikas ir gamtininkas Frydrichas Samuelis Bokas (Friedrich Samuel Bock).

Penkių tomų veikale „Rytų ir Vakarų Prūsijos ūkinės gamtos istorijos apybraiža“ pateikė gausių žinių apie Mažosios Lietuvos apskričių moterų drabužius. I veikalo tome pateikė lietuvių moterų ir merginų, tarp jų ir nuotakos, drabužių vaizdus, kuriuos iliustravo grafikos raižiniais. Tai vienintelis toks detalus ir profesionaliai kruopštus Tilžės ir Ragainės apylinkių XVIII a. lietuvių kostiumų aprašymas. Vario raižinių autorius – J. S. Probstas.

XVIII a. pažymėtas ne tik kaip lietuvininkų kultūros bei papročių išbandymų metas. Tai laikotarpis, kuriame nugulė maras, badmetis ir vėliau įvykusi kolonizacija. Prasidėjo nutautinimo metas, naikinęs visą etninę patirtį. Vokiečiai reglamentavo ir lietuvininkų aprangą, 1681 metais išleistas „Dėvėsenos potvarkis“, pagal kurį lietuviams nevalia taip vilkėti kaip vokiečiams. Lietuvininkams draudžiama mokėti tokį patį atlyginimą kaip bernams ir mergoms vokiečiams. Nesilaikantys šio potvarkio tiek darbdavys, tiek ir lietuvininkas samdinys buvo baudžiami kalėjimu. Vėliau išleidžiamas įsakymas, draudžiantis lietuvėms ūkininkėms ir tarnaitėms vilkėti šilko rūbus. Drausta pirkti milo rūbus, batus, fabrikines skaras, kojines, skrybėles, pirštines.

Marginė

Marginė – nesiūtas sijonas, tokį apibūdinimą randame literatūroje. O kaip būta? Etnografai marginių dėvėjime išskiria keletą raidos etapų: T. Lepneris „Prūsų lietuvyje“ rašė, kad moterys ir merginos žiemą ir vasarą vietoje prijuostės dėvi apdangalus, kuriuos pačios audžia iš vilnonių siūlų, nudažo raudonai ir mėlynai, geltonai. Vienas šio audinio galas susiuvamas, paskui apvyniojamas per liemenį ir pritvirtinamas juostele.

XVIII a. pr. Johanas Brandas kelionių aprašyme mini, kad lietuvininkės virš marškinių padurkų užsiriša juostą, už jos užsikiša 3 ar 4 pačių išaustas raudonos, mėlynos, baltos medžiagos gabalus. Tai vadinama margine, ant kurios dar būtina ryšėti prijuostę.

1744 m. Jokūbas Brodovskis teigė, kad marginė – dryžuotas vilnonis ar šilkinis moterų, merginų drabužis, kuris, siekiantis kulnis, užsimetamas ant kairiojo peties, dešiniąją ranką paliekant nepridengtą, per liemenį sujuosiamas diržu.

L. Rėza komentuodamas K. Donelaičio „Metuose“ minimą marginę paaiškina, tai lietuvių tautinis drabužis, raudonai dryžuotas vilnonis apdaras, kuris kabo nuo kairiojo peties iki kojų, prie liemens sujuosiama diržu, dešinę ranką paliekant laisvą, kartais marginės galais ant kairiojo peties susegami metaline sage.

1782 m. Friedrichas Samuelis Bockas rašė, kad lietuvės dėvi 4 mastų ilgio ir 1 masto pločio languoto vilnonio audinio palas, apgaubiančias iš priekio, užpakalyje užkišamas už diržo, o einant į bažnyčia pasijuosiama po 3, 4, 5, 6 lengvas prijuostes.

Vėlesniais laikotarpiais, XIX a. A. Kuntze ir Otto Glagau teigė, kad tai išausti ilgi, klostuoti, margi sijonai, šviesiais ir tamsiais raudonų juostų baltomis ir skersinėmis juostomis padalintais kvadratais. E. Gizevijus priduria, kad marginė buvusi dryžuota, kartais languota, iš pradžių tai buvusi per petį permetama skara, kuri vėliau virtusi nesusiūtų palų prisijuosiamu sijonu.

Be šiuršių ir anuomet nevalia į kiemą žengti

Ant marginių ir sijonų visuomet ryšimos platesnės prijuostės, iki XIX a. jos išilgadryžės ar išilgadryžės su skersiniu ornamentu prijuostės apačioje. Prijuostės baltos, gausiai raštuotos, siuvinėtos ruoželiais, geometriniais ir gėlių ornamentais, dominuojančios spalvos raudona ir mėlyna. Prijuosčių apatinė dalis puošta baltais rištais kuteliais.

Marškiniai taip pat išskirtiniai – būdingi tik Mažajai Lietuvai, kai perpetės priduriamos vertikaliai prie perkirpto stuomens kraštų ir suraukiama aplink kaklą. Marškinių rankovės siauros, be rankogalių, perpetės siuvinėtos raudonais, baltais, geltonais, žaliais siūlais. Tokie marškiniai dėvimi vasarą, ant jų segama ir vystė (liemenė). Liemenės siūdinamos iš žalio, geltono, mėlyno, raudono naminio vilnonio ar pusvilnonio audeklo, vėliau atsiranda šilkinis damastas, atlasinis šilkas, aksomas. Liemenės trumpos, gilia iškirpte tiek priekyje, tiek nugaros dalyje. Liemenės iki liemens, nuo liemens platėjančiais skverneliais. Užsegamos paslėptais arba suvarstoma juostele, veriant ją į dekoratyvines metalines kilputes. O vėsesniu metu, ar norėdamos pasipuošti dėvėjo jupikę (švarkelį) ar kamisol.

Griežčiausiai reglamentuota merginų ir moterų galvos danga

K. Donelaitis rašė: „… Ale ne vokiškai, kaip kelios jau prasimanė. Ne lietuviškai kožna tarp jų susiglamžė./ Juk žinai, kaip mūs lietuvninkės dabinėjas, Kad viešėt ar į česnis nukeliaut užsigeidžia/Kykas su nometu bei ploštė moterų rėdai, Bet vainikas su kasoms mergų dabinėjims/ Bobos! Šiukštu jums margų vainikų norėti. O jūs, mergos! Vėl, minau, n’užsigeiskite kykų.“

Jaunamartės galvos apdangalas – kykas. Tai iš baltos plonos drobės pintų lininių nėrinių pasiūtas apvalus gobtuvas, kuris užtrauktas su veltinio pagrindo, nešioti ir čepčiai – paprastesni, mažesni kykai, kepurėlės. Jaunos moterys nešiodavo ir nuometėlį, kuris rišamas ant galvos arba ant mažos skarelės.

Aksesuarai, be kurių lietuvininkės kostiumas neįsivaizduojamas

Išskirtinis ištekėjusių moterų aprangos atributas – drobulė, dar vadinama skotere, plošte. Perdrobulė – puošnusis, siaučiamas ant pečių, pintais lininiais nėrininiais išpuoštais galais, kelius siekiantis plonos, balintos drobės apsiaustas. Puošnioji dalis – perdrobulis – audinio dalis jungiantis medžiagos gabalas. Perdrobuliai siuvinėjami augaliniais motyvais, baltais, geltonais, raudonais siūlais.

Seniausiais laikais sijonus, prijuostes, kailinius, sermėgas moterys susijuosdavo puošniomis rinktinėmis juostomis. Seniausi duomenys apie šias juostas žinomi iš XVII a t. Lepnerio ir Mato Pretorijaus veikalų, seniausi ornamentais esti E. Gizevijaus piešiniuose. Plačiosiomis juostomis juosdavo drabužius per juosmenį, į jas įausdavo įvairių medžiagų skiaučių. Šiame krašte mėgtos plačios rinktinės juostos, kuriose dominuodavo juoda spalva.

Išskirtinė lietuvininkų kostiumo dalis – delmonas, dar vadintas dimžuku, kišene, taše. Puošnus, siuvinėtas, parišamas maišelis, neatskiriama tautinio kostiumo dalis, nuo seniausių amžių aptinkama tik Mažosios Lietuvos etnografiniame regione. Delmonas nešiojamas prie juosmens, dažniausiai dešinėje pusėje ir po prijuoste. T. Lepnerio piešinys liudija, kad delmonai nešioti jau 17 a. Jie buvo prisegti prie diržo arba parišti juosta dešiniajame šone ar per vidurį pilvo – ant margines (nesusiūto sijono). Išeigai lietuvininkės avėjo odinius batelius su auleliais, ar be. Mūvėjo mėlynas blauzdines, linines ar vilnones raštuotas kojines. Lauke dėvėtos ilgos, kartais trumpos sermėgos, jos siūtos iš tamsiai mėlynos gelumbės, galėjo būti gausiai puoštos ūdros, kiaunės kailiu, per pečius,  iki pusės nugaros apsiūtos įvairiomis spalvotomis juostelėmis. Per liemenį sermėgos prigludusios, nuo juosmens gausiai rauktos, ilgi iki pusės blauzdų. Sujuosiamos plačia rinktine juosta

Valstietes apranga+ Lepneris 03+ Lepneris 04+