Kiek surinkęs istorinių eksponatų Vilkų Kampe gyvenantis ir senovę pamėgęs Mindaugas Nogaitis šiandien turi,  sakė tiksliai nežinantis. Prisiminė tik, kaip kartą su vis labiau tėčio veikla besidominčiu sūnumi Ugniumi bandė sužinoti, bet tik troboje pradėjus skaičiuoti greitai persirito per tūkstantį, ir liovėsi tai daryti. Ir nors dabar eksponatų įgyti darosi vis sudėtingiau, tačiau tarp jų pasitaiko nematytų, įdomių ir labai savitų.

Saulius SODONIS

Palėpės jau apžiūrėtos ir išvalytos

Kaip pasakojo M.Nogaitis, naujų eksponatų pasitaiko vis mažiau ir mažiau dėl paprastos priežasties – dauguma jau apžiūrėjo savo senas palėpes ir ką supratę įdomaus atidavė ar pardavė kolekcininkams ar senienų rinkėjams. Be to, mano Mindaugas, kai į kaimus „atvažiavo šiukšlių konteineriai“, tai į juos persikėlė nemažas palėpių „turtų“, nes daugelis dar nėra įpratę pustuščius konteinerius prie kelio atvežti, todėl ir papildo jų turinį įvairiu turiniu nuo „viškų“.

Tačiau nors ir mažiau, tačiau dar pasitaiko naujienų. Tiesa, tai daugiau mainų būdu gaunama, ar iš naujo vietų – pavyzdžiui – metalo supirktuvių. Turi draugą, kuris neabejingas tokiems dalykams, tačiau neturėdamas laiko, ką radęs atvežtose krūvose – pasiūlo Mindaugui įsigyti. Taip nesenai daržinėje atsirado vokiško tanko ratų pora. Įdomu, kad guminėje jų dalyje (tokia, pasirodo to meto tanke buvo) yra ir dabar garsių padangų firmų ženklai. Pavyzdžiui, vienoje vietoje labai aiškiai matosi įrašas „Continental“.

Kalvės įrankių rinkinys ir krašto bravorų buteliai

Mindaugas sako, kad turi įdomių kalviškų eksponatų. Didžiausi – oro į žaizdrą pūtimas: anksčiau jį pūsdavo dumplėmis. Vėliau atsirado tam mechanizmai. M.Nogaitis mano, kad iš Vokietijos atėjo oro pūtimo mašinos. Greičiausiai, per sieną jos pateko į Žemaitiją. O ten, nagingi kalviai apžiūrėję „užsienietišką“ mechanizmą, pagal jį sukūrė ir savo atitikmenį. M.Nogaitis turi gavęs ir vokišką ir vietos gamybos, todėl nesunkiai galima abu palyginti. Vienas, matosi „fabrikinis“, kitas kalviškas – naminis.

Nemažiau įdomu apžiūrinėti beveik visų Klaipėdos krašto bravorų nuo Klaipėdos iki Rusnės bei Pagėgių firminius buteliukus. Kaip ir dabar tapo madinga, anksčiau kiekvienas bravoras turėjo savo ženklu ir užrašu pažymėtą firminį buteliuką, į kurį pildavo alų ar stipresnius gėrimus. Daugelį tokių gerai išsilaikiusių turi ne po vieną, todėl tai puiki mainymo priemonė, jei kam kokių truktų.

Netikėtas ir įdomus eksponatas

Ne taip senai pas Mindaugą pateko nedidelė metalinė dėžutė. Iš pažiūros nieko ypatingo – lyg puodelis su dangteliu. Bet ilgai nebuvo aišku, kam ir kaip jis buvo naudojamas. Atsargiai nuvalius laiko apnašas pasirodė jos raudona spalva bei baltais dažais užrašyti skaičiai ant dangtelio. Iš pažiūros tai panašėjo į ir dabar ant visokių „valdiškų“ daiktų rašomus inventoriaus numerius. Įdomu, nes prieš skaičius buvo H raidė. Vėliau jau vokiškai mokančios žmonos padedamas suprato, kad tai yra aukų rinkimo dėžutė. O H – galėjo reikšti, kad ir Heydekrug – Šilokarčema vokiškai.

Pradėjus tai aiškintis internete, žinių ne itin padaugėjo, tačiau jau analizuojant bei lyginant įvairius faktus tapo aišku, kad į tokias dėžutes savanorių rankose buvo renkamos piniginės aukos. Įdomu, kad dėžutės dangtelis ne tik sandariai užsidarydavo, bet ir būdavo užkabinamas ąsele. Greičiai ji buvo rakinama ir spynele. Dangtelyje yra dvi angos pinigams – popieriniams ir metaliniams. Pastarieji būdavo įmetami pro dangtelio viršuje esančią skylutę. Kai pinigas įkrisdavo, jis suskambėdavo netik dėl to, kad atsimušdavo į metalinius šonus ar dugną, bet ir dėl to, kad turėdavo „pareiti“ pro specialų skambesį sukuriantį mechanizmą. Panašu, kad tas įrenginys tuo pačiu tarnavo ir tam, kad to pinigėlio atgal nebūtų galima iškrapštyti. Norint paaukoti popierinį pinigą, jį reikėdavo susukti ir pro atskirą skylutę įmesti. Įkritęs susuktas pinigas išsitiesdavo ir atgal ji „išpešti“ jau būdavo nebeįmanoma.

Paklaustas, kokio laikotarpio ši aukų dėžutė, M.Nogaitis sakė manantis, kad tai galėjo būti jau hitlerinės Vokietijos laikų. Jo manymas pagrįstas tuo, kad to laiko stambiausia – 10 markių monetos – buvo mažesnės nei iki Pirmojo pasaulinio karo ir tiko jos pratilpo pro skambantį mechanizmą. Žinoma, sakė muziejininkas, tai tik svarstymai, tačiau turintys realų pagrindą. Ir pridūrė, kad tai įdomiausias į jo rinkinį patekęs eksponatas per pastaruosius metus.