Naujausi A. Šikšniaus eilėraščiai

METŲ LAIKAI

Nužydėjo plukės,
Vyšnios ir alyvos,
Pradalgės ant dalgio
Gula ašmenų.
Obuolių pribiro
Tarpslyviai ir kiemas,
Nebespėja rinkti
Tėvas su vaiku.
Avižos lukštenas,
O rugys vis duoną,
Su diena kiekviena
Primena labiau.
Žagrė pjausto žemę,
Laukiam pirmo sniego.
Jam nutirpus vėlei,
Viskas, kaip anksčiau.

***

Skelia motina pliauskelę,
Kurs ugnelę troboje.
Grįš vaikai namo sušalę –
Šitiek sniego danguje!
Nematyti net bažnyčios
Stogo užu obelų
Dievas prieš šventes supyko,
arba švenčia ne laiku.

***
Ir žodžiui
byra ašara
iškritus iš kalbos.
Susigraudentų Mažvydas:
- Dabok jį ir dabok.

***
Kai Dievas virš žvaigždės,
Žvaigždė viršum žmogaus.
Žmogaus po jais tik tiek,
Kiek pakelia dangus.

SODYBOS

Antai jos tebestovi,
Pajuodusios visai.
Senoliams – lyg šventovės,
Vaikams – nebe namai.

***
Nusišluosto motinėlė
Ašaras prijuostele.
Tai gražiai visi sugulę,
Ne namuos, po žemele.

***
Senatvė,
Lyg klebonas bažnytėlėj,
Jaunystės nuodėmes
Išklauso atidžiai.

***
Ji nuolat nepatenkinta
Ta mūsų atmintis.
Vis kosčioja į saują
Pramerkus akis.
Dar drėbteli praeinančiam
Lyg priekaištą, lyg ne:
- Gyvenime, prisimeni,
Mane, kai aš gera.

GYVENIMAS

Jam pataikaujantį
Jis paverčia kvailiu.
Anksčiau arba vėliau
Paverčia ir nueina.
Neverta žmogų
Užgauliot dėl to –
Pilni kapai prieš jį
Pakėlusių ranką.

***
Sapnavau, kad mirė
Žodžių motinėlė.
Atsiduso Viešpats.
- Jau po Lietuvėlės.

NYKSTANTIS KAIMAS

Iš tolo
Jis lyg niekieno,
Be dūmo kaminuos.
Užžėlė kiečiai priemenes
Ir dilgėlės kiemuos.
Čia nebešvenčia švenčių,
Vestuvių juo labiau,
Bet senas, raišas katinas,
Dar ieško, kur šilčiau.