Tas brangus žodis „laisvė“
Ištrauka iš naujosios S.Mėlinausko  knygos

Britai buvo išbandę įvairias bėgimo iš lagerių „technologijas“. Atgabenti į Macikus, kai kurie iš jų tuoj pradėjo kurti naujus bėgimo planus, dalinosi bėglių patirtimi su vėliau atvežtais amerikiečiais. Pagal bandymus pabėgti vokiečiai belaisvius skirstė į „Juodųjų“, „pilkųjų“ ir „baltųjų“ kategorijas. Lakūnus automatiškai priskirdavo prie „Juodųjų“, t. y. prie potencialiai pavojingiausių. Tarp britų, atgabentų į Macikus, atsirado ir tokių, kurie iš lagerių jau buvo bandę ištrūkti po keletą ir net keliolika kartų. Iš pradžių tą grupę (13 belaisvių) vokiečiai laikė net atskiroje, specialioje patalpoje, vadinamajame „juodajame“ kambaryje, tačiau paskui ją išskirstė po barakus.

Pabėgti vienam be kitų belaisvių pagalbos buvo neįmanoma. Bandymas ištrūkti iš nelaisvės prilygo karinei operacijai. O kiekviena operacija visada planuojama, analizuojama, jai įvykdyti telkiamos visos įmanomos pajėgos, resursai. Tuo britų sektoriuje rūpinosi tam jau ankstesniame lageryje įkurtas specialus komitetas (Escape Committee). Jo vadovas buvo Džokas Aleksenderis (Jock Alexander). Komitetas nagrinėdavo bėgti pasiryžusių belaisvių pasiūlymus ir praktines galimybes juos įgyvendinti, pritams sumanymui, pradėdavo ruošti pabėgimo operaciją. Tačiau ir gerai paruoštas planas negarantavo sėkmės. Vokiečiai labai griežtai saugojo belaisvių stovyklas, daugybė bandymų pabėgti žlugdavo, neretai tai baigdavosi net tragiškai.

Iš daugelio lagerių belaisviai bandydavo pabėgti išsikastais tuneliais. Kasė jie tunelius ir Macikuose. Tai buvo ilgas, varginantis darbas, kupinas pavojų netikėtumų. Kasė dienų dienomis. Rausė šliauždami, ropodami, požemyje virvėmis traukdami dėžes su iškastu smėliu, pasišviesdami savos gamybos „lempomis“ – konservų skardinėmis, į kurias įstatydavo iš skudurą padarytą dagtį ir pritirpdydavo vokiško margarino. Trūkdavo oro. Iš sudurstytų konservų dėžučių pasigamindavo primityvius ventiliacijos vamzdžius, kuriuos išvesdavo į paviršių. Tačiau tai buvo pavojinga, nes tas oro angas, nors ir nedideles, galėjo aptikti po stovyklą slampinėjantys neginkluoti vokiečiai, vadinamieji „šeškai“.

Kol vieni darbuodavosi požemyje, kiti atidžiai stebėdavo teritoriją. Pamatę ateinančius „šeškus“, aliarmuodavo: „Goons up!..“ („goon“ – niekinantis angliškas žodis, reiškiantis, „kvailys, stuobrys, chuliganas, samdytas žmogžudys“) arba duodavo kitą pavojaus ženklą. Kasėjai puldavo iš požemio arba jame likdavo suklusę, o sargai skubėdavo užmaskuoti tunelio angą, kuri prasidėdavo arba po kurio nors barako grindimis arba kokiame nors bendro naudojimo pastate, į kurią visi vaikščiodavo ir todėl nekildavo įtarimų. Sykį amerikiečių sektoriuje „šeškas“ pastebėjo belaisvį, kuris šokinėjo ant grindų, mėgindamas į jas įsprausti išimtą lentą. Netrukus į baraką įsiveržė sargybiniai. Po grindimis jie aptiko tunelio angą.

Pradėję Macikuose rausti tunelius, belaisviai susidūrė su rimtomis kliūtimis: pasirodė, kad čia palyginti aukštai – per 6-7 pėdas nuo paviršiaus yra gruntinis vanduo. Todėl reikėjo kasti viršum įrengto drenažo. Svarbu buvo išlaikyti tam tikrą tunelio gylį ir kasimo kryptį. Smėlis byrėjo, griuvo, todėl neišvengiamai reikėjo tvirtinti tunelio viršų. Iš savo gultų belaisviai išlupdavo po vieną lentą (jų kiekviename gulte būdavo po 5-6) ir atiduodavo ‚kalnakasiams“. Maždaug kas metrą statydavo ramsčius. 1943 m. po Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus atstovo švedo apsilankymo lageryje britams atsiuntė muzikos instrumentų. Belaisviai subūrė orkestrą. Neretai jis grodavo tuomet, kai būsimi bėgliai darbuodavosi tunelyje. Taip muzikantai stengdavosi nukreipti vokiečių dėmesį, slopindavo garsus, kurie galėjo sukelti įtarimą.

Vieną kasamą tunelį vokiečiai aptiko įrengę jautrų seismografą. Įtartinas vietas badydavo metaliniais smaigais, žiūrinėdavo, ar kur nėra išbarstyta šviežio grunto. Iškastą smėlį belaisviai pildavo į lauko tualeto duobes, kaušdavo į nedidelius maišelius, kuriuos slėpdavo po drabužiais, o paskui sumaniai išžarstydavo vaikščiodami po teritoriją bei įrenginėdami krepšinio aikštelę.

Kartais daugelio dienų darbas nueidavo per nieką dėl nenuspėjamų dalykų. Sykį po stiprios liūties į baigiamą kasti tunelį netikėtai įsmuko tualetų valyti atvarytas rusų belaisvis. Iš išgąsčio jis pradėjo klykti. Riksmu tuoj susidomėjo vokiečiai… Kitąsyk panašiomis aplinkybėmis į po liūties pritvinusį tunelį įsmuko palei lagerio tvorą vaikščiojęs sargybinis. Tuo metu vokiečiai kaip tik skaičiavo rytmetiniam patikrinimui išrikiuotus amerikiečių belaisvius. Lageryje kilo aliarmas. Sukaukė sirena, į amerikiečių sektorių ėmė bėgti kareiviai, prasidėjo barakų kratos. Skaičiavo ir perskaičiavo belaisvius. O paskui paskyrė bausmę: tris dienas lietui lyjant belaisvius laikė išrikiuotus aikštėje.

Per aklą atsitiktinumą į vokiečių nagus pateko ir sėkmingai iš Macikų belaisvių lagerio pabėgę keturi amerikiečiai: Harvejus Elvudas Genas (Harvey Ehvood Gan), Tomas Steipltonas (Tom Stapleton), Džeikas Rautonas (Jake Rowton) ir Čarlis Lamarka (Charlie Lamarca). Bėgliai nepastebėti prakirpo spygliuotas vielas ir paspruko prisidengę už tvoros iškastu melioracijos grioviu. Prie Jurbarko jie įkliuvo policijai, buvo nugabenti į Tilžę, paskui į Karaliaučių, tačiau vėl pabėgo. Eidami miškais, bėgliai nutarė pailsėti ir vieną naktį susikūrė nedidelį laužą, kurio, regis, niekas negalėjo pastebėti. Tačiau ir atsitik taip, kad tą laužą jie pataikė susikurti ne kur kitur, o tiesiai ant kažkokio ryšių kabelio! Netrukus atpuolė vokiečiai…

1943 m. liepos mėnesį Macikuose britai pradėjo kasti tunelį iš skalbyklos, kurioje stovėjo ugniakuras ir trys vandens šildymo katilai. Prie šio ugniakuro, iškirtę betonines grindis, belaisviai pasidarė būsimo tunelio angą. Kilus pavojui, kasėjai šokdavo iš tunelio ir puldavo praustis į čia pat buvusią dušo patalpą. Budėtojai greitai angą uždengdavo iškirsta plokšte, užbarstydavo pelenų ir žarijų, užkeldavo katilą ir šliūkštelėdavo į jį šilto vandens iš kito indo.

Po betono grindimis belaisviai išsikasė šachtą, joje pasistatė oro; pūtimo dumples, kurias pasidarė iš daiktamaišių, kuprinių. Keliasdešimt žmonių ėmėsi darbo. Jis prilygo katorgai, tačiau tiesė kelią į laisvę. Kasimo kryptį išlaikydavo pagal kompasą. Baigiantis šeštai kasimo savaitei, tunelis jau buvo maždaug 145 pėdų (apie 48 m) ilgio ir per 40 pėdų atsidūrė už spygliuotųjų vielų tvoros. Tačiau lageryje netikėtai pasirodė gestapininkai ir kriminalinė policija. Jie krėtė barakus. Surado žemėlapių, kompasų. Bet neaptiko tunelio. Belaisviai įsigijo daug bėgliams reikalingų dokumentų. Vis tai buvo galima vertinti kaip pergalę. Tačiau kai kuriems tunelio kasėjams gestapo ir kriminalinės policijos pasirodymas lageryje sukėlė didelį nerimą. Baimindamiesi naujų kratų, per kurias galėjo aptikti ir tunelį, jie sakė, kad reikia bėgti tuoj pat.

Pasiruošimo veiksmus koordinuojantis komitetas manė, kad tunelį dar reikia pratęsti maždaug 30 pėdų. Tuomet jis baigtųsi už pirmųjų miškelio medžių ir todėl būtų saugesnis. Taip manė ir kasimo darbams vadovavęs inžinierius. Vieną rugpjūčio rytmetį būsimi bėgliai susirinko pasitarti. Komiteto vadovas aiškino, jog iš patikimų šaltinių sužinota, kad artimiausiu laiku nelaukiama didesnių kratų, tikino, kad tunelį dar reikia prailginti. Tačiau dalis susirinkusiųjų laikėsi savo nuomonės: esą tunelis jau baigiasi gerokai už lagerio tvoros, todėl tuoj bėgdami belaisviai nerizikuos daugiau, negu savaitę jį dar ilgindami. Tokiomis aplinkybėmis komitetas pasiūlė balsuoti. Vieno balso persvara buvo nuspręsta ilgiau tunelio nebekasti ir tuoj pat bėgti. Vienas pasitarimo dalyvis balsuojant susilaikė. Susirinkusieji taip pat nusistatė, kas ir po ko lįs iš tunelio. Pirmenybė atiteko tiems, kas ilgiau dirbo jį kasdami. Vakare 50 bėglių su savo reikmenimis sulindo į požemį. Skalbykloje likę belaisviai ant tunelio angos prie ugniakuro uždėjo betono plokštę, užbarstė nuodėgulių, vėl užkėlė katilą ir pripylė vandens. Barakuose tuščias gultų vietas pataisė taip jog paviršutiniškai žvilgtelėjus atrodė, kad jose guli žmonės.

Tunelyje tūnojo apie tris valandas. Trūko oro, nors ir buvo įrengtos kelios ventiliacijos angos. Augo nervinė įtampa. Gerokai sutemus, prakrapštė angą. Plūstelėjęs gaivus oras vos neapsvaigino belaisvių. Pirmasis bėglys, atsargiai iškišęs galvą, palaukė, kol palei tvorą patruliuojantis sargybinis nueis toliau ir nušliaužė į gojelį. Taip saugodamiesi iš tunelio lindo ir kiti. Aštuoni miškelį pasiekė nepastebėti, tačiau, sprunkant devintajam, sargybinis išgirdo įtartiną sušnarėjimą ir pastebėjo bėglį. Pasipylė šūviai. Keturiasdešimt vienas vyras liko tunelyje, nebegalėjo ropoti nei pirmyn, nei atgal į skalbyklą. Ilgai ruošta operacija sužlugo. Bėgliai skubiai užkasė savo žemėlapius ir suklastotus asmens dokumentus. Tuo metu lageryje prasidėjo vos ne isterija. Per kelias minutes į britų sektorių sulėkė daug vokiečių. Vieni apsupo skalbyklą, kiti sugriebė keletą arčiausiai prie nelemtosios landos tūnojusių bėglių. Tuo tarpu skalbyklos viduje saugumo karininkas ir stovyklos komendantas niekaip negalėjo atrasti tunelio angos, nors buvo aišku, kad čia ji turi būti. Tai tęsėsi tol, kol patys bėgliai, nebeturėdami kur dingti, pradėjo judinti gelžbetoninį angos dangtį. Išlendančius vieną po kito suiminėjo ir varė į lagerio kalėjimą.

Nei tą naktį, nei kitą dieną vokiečiams nepavyko tiksliai nustatyti, kiek yra pasprukusių ir kas jie tokie, mat belaisviai, siekdami padėti bėgliams, visais įmanomais būdais maišė skaičiuotes, kėlė triukšmą, šurmulį. Vėliau po vieną varomi pro specialiai padarytą užtvarą, panašią į avių diendaržį, grūdosi, bliovė avinų balsais, laidė replikas, švilpė, padegė suverstą popiergalių krūvą, šoko apie šį laužą tarsi patrakę. Kai kas, pervarytas per „diendaržį“, sugebėjo vėl įsmukti į skaičiuojamų „avinų“ būrį – vėl belaisvių „netrūko“, nors vokiečiai žinojo, kad yra pabėgusių. Kalėjimo „gyventojai“ irgi kėlė triukšmą. Sujudo ir amerikiečių sektorius. Iš jo lėkė britus palaikantys šūksniai, vokiečius ir Hitlerį pajuokiančios replikos. Kanadiečiai skandavo: „Deutchland kaput!..“

Kitą rytą tikrino iš naujo. Sektoriaus viduryje pastatė stalus, sudėjo asmens korteles. Pašaukti vardais ir pavardėmis, belaisviai po vieną prieidavo prie stalų. Čia kiekvieną patikrindavo pagal kortelės nuotrauką. Iš pradžių tikrintojams sekėsi lyg ir neblogai, bet paskui belaisviai palaipsniui sujaukė tvarką: tyčia grūdosi, stumdėsi ir tokiu būdu slinko arčiau prie stalų. Netrukus vokiečiai pasigedo ir dėžutės su keliais šimtais kortelių. Jas kažkoks apsukruolis nugvelbė. Belaisviai korteles paslėpė, paskui vienas sumetė į lauko tualeto duobę, kitas sudegino, prieš tai nulupę nuotraukas, kurios galėjo praversti darant naujus suklastotus dokumentus.

Vokiečiai buvo priversti vėl fotografuoti kelis šimtus belaisvių, daryti jų pirštų atspaudus ir tokiu būdu atkurti dingusias asmens korteles. Per dvi savaites visus bėglius sugaudė ir pargabeno atgal į lagerį. Kai kurie, kirtę Lietuvos sieną, buvo nusigavę iki Baltijos pakrantės, kur, įsigiję valtį, laukė palankaus vėjo plaukti į Švediją. Vieną bėglį sugavo netoli Tilžės. Gal jis tikėjosi per Rytprūsius pasiekti kurį nors Lenkijos uostą ir patekti į Švedijos prekybinį laivą?

Lenkų istorikas Z. Lietz savo knygoje „Obozy jenieckie w Prusach Wschodnich 1939-1945“ aprašo kitą atsitikimą: išsikastu tuneliu bandė pabėgti 19 lakūnų (datos ir lakūnų tautybės nenurodo), tačiau vokiečiai sužlugdė ir jų bandymą.

Tunelių kasimas buvo tik vienas iš būdų ištrūkti į laisvę. Kai kurie belaisviai per dienų dienas Macikuose kūrė ir kitokius pabėgimo planus. Jie niekaip negalėjo susitaikyti su savo padėtimi. Tokie pasiryžėliai sugalvojo ir planą pabėgti pasislėpus pakavimo dėžėse. 1943 m. birželio mėnesį atgabenus britus iš lagerio Lenkijoje, kartu buvo atvežtos ir dėžės su belaisvių sporto ir meno saviveiklos reikmenimis, drabužiais, knygomis bei kitais panašiais daiktais. Vienas dėžes vokiečiai iš karto nuvežė į britams paskirtą sektorių, o likusias sukrovė kitoje, menkiau saugomoje stovyklos zonoje, kur stovėjo įvairūs pagalbiniai pastatai. Plano sumanytojai pareiškė, kad per klaidą į sektorių kartu su būtinais daiktais atvežė ir dėžių su teatro dekoracijomis, kurios dabar nėra reikalingos. Vokiečiai leido jas sugrąžinti į minėtą zoną. Vieni belaisviai nukreipė vokiečio vežėjo dėmesį o kiti kartu su keliomis tariamai nereikalingomis dėžėmis įvežimą įkėlė ir dėžę, kurioje buvo pasislėpęs bėglys. Numatytoje vietoje belaisviai „dekoracijas“ iškrovė. Sulaukęs tamsos, slapukas išropojo iš dėžės ir, sėkmingai įveikęs tvorą, pabėgo nepastebėtas.

Kitą dieną tokiu pat būdu pro sektoriaus vartus išvežė dar du belaisvius. Jie irgi tūnojo dėžėse laukdami tamsos. Tuo metu ant vienos dėžes atsisėdo sargybinis, matyt, sumanęs pailsėti. Staiga jis pajuto, kad iš dėžės sklinda šiluma. Kareivis pašoko ir suriko… Bėglį tuoj pat sučiupo. Tuo metu atbėgę kiti sargybiniai pradėjo durtuvais badyti likusias dėžes. Taip aptiko ir antrą bėglį. Laimei, nė vienas dūris į jį nepataikė.

Nesėkmingai baigėsi ir pabėgusio belaisvio brito kelionė. Laisve jis džiaugėsi tik dvi dienas. Klaipėdos priemiestyje jį sulaikė kažkoks ūkininkas ir policininkas. Po kelių dienų bėglį parvežė atgal į lagerį.

1943 m. rugsėjo 20 d. vakare stovykloje netikėtai užgeso elektros šviesa. Tuo pasinaudojo du neseniai į stovyklą atvežti britų belaisviai. Apsirūpinę žemėlapiais, kompasu, pasiėmę maistui kiek galima daugiau pasislėpto šokolado ir sausainių Jie nepastebėti įveikė spygliuotų vielų tvorą. Bėgliai planavo per Lietuvą, Latviją pasiekti fronto liniją ir susisiekti su rusais. Po trijų dienų belaisviai pakeitė savo sumanymą, kuris galbūt pasirodė neįgyvendinamas, ir nuėjo Klaipėdos link, matyt, tikėdamiesi patekti į uostą, kur galbūt vylėsi rasti švedų laivų. Rugsėjo 26 d. netoli šio miesto jie įkliuvo vokiečiams. Jie abu bėglius sugrąžino į Macikus.