Roza Šikšnienė,
Šilutės muziejaus direktorė

Kiekvieną vasarą buvusių krašto gyventojų, jų palikuonių dėka muziejaus archyvas pasipildo įdomia istorine medžiaga, istorinėmis nuotraukomis. Šie archyvai, pamažu grįžtantys į mūsų miestą, atskleidžia įvairias buvusios Šilokarčemos gyvenvietės vystymosi istorijos laikotarpius.

2010 m. vasarą muziejus pasipildė atsiminimais ir nuotraukomis iš 1939 iki 1944 m. dirbusio vyriausiojo gydytojo Horst Knuth asmeninio archyvo. Mus aplankė šio gydytojo duktė, medicinos mokslų daktarė Katharina Labuhn. Kiek vėliau ji kartu su broliu medicinos mokslų profesoriumi, gyvenančiu Ciuriche, atsiuntė atsiminimus apie tėvą.

Ta pačia proga norėtųsi priminti trumpą ligoninės istoriją. Kiekvienas turime sentimentų šiai įstaigai, čia ne tik mes gydomės, daugelis iš mūsų, mūsų vaikai ir anūkai čia išvydo dienos šviesą. Medikų bendruomenė ne tik gydo, tačiau įsilieja ir į miesto gyvenimą, formuoja bendrą kultūrinę aplinką. Tad ir pasidomėkime, kada ir kokiu būdu ši ligoninė atsirado miesto pakraštyje, kaip ji vystėsi, kokie žmonės dirbo joje.

Šilokarčemos ligoninės pradžia ir plėtra
XIX a. pabaigoje senojoje miesto dalyje, Žibų kaime, buvusi ligoninė nebeatitiko ligoninėms keliamų reikalavimų ir 1891 metais Šilokarčemos kaimo (tuo metu dar ne miestas) taryba nutarė statyti naują ligoninę Šilokarčemos dvaro savininko, ekonomikos patarėjo Dr. Hugo Šojaus (Hugo Scheu) skirtame sklype, dvaro žemių teritorijoje.1892 m. ligoninė jau buvo pastatyta. Tai buvo vieno aukšto pastatas su įrengta pastoge. Statybos projekte buvo numatyta 40-ties lovų ligoninė, tačiau palaipsniui šis skaičius išaugo iki 60 lovų.

Po Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918 m.) Versalio sutarties (1919 m.) išdavoje, nuo Vokietijos atskyrus Rytų Prūsijos krašto šiaurinę dalį, t.y. teritoriją nuo Nemuno į Šiaurę (įvardintai Klaipėdos kraštu), ir šią teritoriją perdavus Antantei (Sąjungininkų tarybai) valdyti, sakoma, jog Pagėgių apskrities  gyventojai, kurie anksčiau gydydavosi Tilžėje, dabar privalėjo kreiptis į Šilokarčemos gydytojus. O esant būtinybei ir gydytis Šilokarčemos ligoninėje. Tad greitai tapo aišku, kad tokiomis aplinkybėmis 60 lovų taip pat bus per mažai.

Apskrities tarybos nariai pradėjo galvoti apie ligoninės praplėtimą iki 120-ties lovų. Tarybos posėdžio metu šiam pasiūlymui buvo pritarta ir nutarta kreiptis į Apskrities taupomąją kasą paskolos. Nutarta ligoninės pastatą pakelti dar vienu aukštu ir pailginti jį 20 m į pietus.

Šios rekonstrukcijos suma – 100 000 markių. Tai buvo 1920-1921 metai, kai dėl to meto infliacijos beveik kasdien nuvertėdavo pinigai. Tad ir ligoninės statybos kaina nuolat keitėsi, be to, statyba užsitęsė ir labai pabrango.

Nors viskas kainavo dvigubai, tačiau statyba pagaliau buvo baigta. Šiuo laikotarpiu vyriausiuoju ligoninės gydytoju dirbo medicinos patarėjas, gydytojas Dr. Erikas Šojus (Erich Scheu), H.Šojaus sūnus.

Slaugytojos
Pagal sutartį su Diakoninės tarnybos „Motinos namai“ Karaliaučiuje, ligoninėje pradėjo dirbti žmonės iš šios tarnybos. Ji ruošė gailestingąsias medicinos seseris. Daug mergaičių iš Rytų Prūsijos, ir iš Šilokarčemos apskrities, vyko mokytis į šiuos namus. Gailestingosios seserys paprastai buvo netekėjusios merginos, dauguma jų dalyvavo „Biblijos tyrinėtojų“ draugijos (Bibelforscher) veikloje. Baigusios „Motinos namuose“ slaugymo kursus, vėliau dirbdavo krašto ligoninėse, našlaičių namuose ir kt. Vyriausioji sesutė Anna Willuda Šilokarčemos ligoninėje dirbo nuo 1903 iki pat 1944 m. Ji taip pat vadovavo ligoninės ūkinei daliai. Jai padėdavo ir ją pavaduodavo operacinės vyriausioji sesutė Elisabeth Mielenz, kuri atsidavusiai dirbo ligoninėje taip pat iki 1944 m.

Karaliaučiuje esanti diakoninė tarnyba „Motinos namai“ slaugytojų personalą dažnai atšaukdavo ir į vietą skirdavo kitus žmones. Ši tvarka nebuvo ligoninei naudinga ir dažnai ši kaita buvo daroma negavus vyr. gydytojo pritarimo. Maždaug apie 1930-uosius „Motinos namams“ Karaliaučiuje pritrūko personalo, tad Šilokarčemos ligoninė buvo priversta pati paruošti taip vadinamas „laisvąsias“, t.y. nepriklausiančias jokiai tarnybai, gailestingąsias seseris. Hitleriui įsitvirtinus valdžioje „Biblijos tyrinėtojų“ draugija buvo uždrausta, jos nariai persekiojami ir daugelis gailestingųjų medicinos sesučių, dalyvavusių draugijos veikloje, buvo suimtos ir išvežtos į Vokietijos koncentracijos stovyklas. Viena iš tokių buvo Šilokarčemos ligoninėje gailestingąja seserimi dirbusi Anna Megies, gimusi Didšilių kaime, Šilokarčemos apskrityje. Ji buvo išvežta į Tepliavoje (Rytų Prūsija) buvusią koncentracijos stovyklą. Po dviejų mėnesių tėvams buvo atsiųsta pelenų dėžutė.

Gydytojai
Ligoninės tarybos pirmininkas, medicinos mokslų daktaras vyr. gydytojas E.Scheu, įsigaliojus Klaipėdos krašto konvencijai, pasirinko Vokietijos pilietybę (t.y. optavo už Vokietiją), todėl 1926 m. turėjo palikti kraštą. Jį pakeitė apskrities gydytojas Dr. Albertas Šlim (Albert Schlimm). Tačiau versdamasis ir privačia praktika, jis ligoninei negalėjo skirti tiek dėmesio, kiek reikėjo būnant šiose pareigose, todėl Šilutės apskrities ligoninės taryba nutarė kviestis kitą ligoninės vyriausiąjį gydytoją. Buvo pakviestas Klaipėdos ligoninės asistuojantis gydytojas Dr. Kulkies.

Kulkies nuopelnai ir gydytojų kaita
Gydytojas Kulkies, matydamas augantį pacientų skaičių, pradėjo rūpintis ligoninės plėtimu. Ligoninės plėtros planas buvo grindžiamas tuo, jog atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, Pagėgių apskrities ligoniai, anksčiau gydęsi Tilžėje, dabar buvo priversti kreiptis į Šilokarčemos apskrities ligoninę. Tuo metu Šilokarčemos apskrityje buvo 38 000 gyventojų ir Pagėgių apskrityje 38 000. Todėl daugiau negu 70-iai tūkstančių gyventojų 120-ties vietų ligoninė buvo per maža. Visos šios priežastys turėjo įtakos apskrities Tarybai priimant sprendimą šiuo sunkiu laiku, kai infliacija vis augo. O lėšų reikėjo prie esamo pastato į šiaurės rytus pastatyti priestatą. Šio priestato statyba kartu su vidaus įranga kainavo apie 700 tūkstančių Lt, 500 tūkstančių reikėjo skolintis iš banko. Nors apskrities ligoninės statybos finansuotojai buvo apkrauti mokesčiais ir palūkanomis, tačiau ligoninės statyba buvo baigta be papildomų lėšų. Tarp naujai supirktos medicininės įrangos vienas iš svarbiausių ir moderniausių įrangų buvo rentgeno aparatas, kuriam, statant priestatą, buvo paruošta speciali patalpa. Lovų skaičius po priestato pastatymo padidėjo iki 220, be to, dar buvo pastatytas barakas su 20 lovų, skirtas infekcinėmis ligomis sergantiems žmonėms.

Dr. Kulkies buvo Vokietijos pilietis, todėl neilgai galėjo pasidžiaugti naujai įrengta ligonine. 1932 m. jo leidimas gyventi Klaipėdos krašte nebuvo pratęstas. Jis iš Klaipėdos krašto gubernatoriaus gavo įsakymą išvykti. Taip, kaip ir daugelis optantų (žmonių, pasirinkusių Vokietijos pilietybę).

Jo vietą užėmė gydytojas asistentas iš Klaipėdos ligoninės Dr. Milevičius. Jis buvo chirurgas ir vidaus ligų gydytojas, labai geras savo srities specialistas. Po 1939 m. Klaipėdos krašto aneksijos, dabar jau tie piliečiai, kurie pasirinko Lietuvos Respublikos pilietybę, turėjo palikti Klaipėdos kraštą. Gydytojas Dr. Milevičius persikėlė į Telšius ir dirbo vyriausiuoju gydytoju Telšių ligoninėje.

Gydytojas H.Knutas
1939 metų birželio mėn. į Šilokarčemos ligoninę vyriausiojo gydytojo pareigoms buvo atkeltas straipsnio pradžioje minėtas jaunas chirurgas ir ginekologas Horstas Knutas (Horst Knuth). Jam į pagalbą gydytojais asistentais buvo įdarbinti du gydytojai: Dr.Vilis Kalveitas (Willi Kallweit) ir Dr. Gerhardas Šrioderis (Gerhard Schroeder). Gydytojas Šrioderis greitai buvo pašauktas į Vermachtą ir jau 1939 m. pabaigoje žuvo Lenkijoje.

Vyriausiasis ligoninės gydytojas Dr. H.Knutas vadovavo ligoninei iki pat 1944 spalio 9 d. Jis su likusiu ligoninės personalu paliko Šilutę ligoninei paruoštu motoriniu laivu „Willi“ ir išsilaipino Labguvoje. Vėliau jam buvo patikėta vadovauti „Katharinos“ ligoninei Karaliaučiuje, kurioje jis dirbo iki pat užeinant Raudonajai armijai. Kurį laiką dirbo dar ir užimtame krašte, kol gavo leidimą išvykti į Rytų Vokietiją. 1951 m. su šeima perbėgo į Vakarų Vokietiją ir iki savo mirties (1978 m.) dirbo Hamburgo (Altona) ligoninėje.

Atsiminimai
Citata iš jo vaikų Šilutės muziejui perduotų atsiminimų. „Gyvenimas Šilokarčemoje (Heydekrug) jam buvo laimingo gyvenimo tarpsnis, jis dažnai prisimindavo geras gyvenimo sąlygas dvaro parko aplinkoje. Iš jo pasakojimų mums, vaikams, susidarė įspūdis, jog jis turėjo didelį namą su puikiais baldais, kaip jis pats pasakojo. Tuo labai stebėdavosi svečiai, jo kolegos iš Vakarų. Tačiau koks buvo mūsų nustebimas, kai, atvykę į Šilutę, pamatėme, koks gi mažas tas namelis (namas, kuriame šiuo metu dirba Raudonojo Kryžiaus organizacija). 1936 m. jis vedė ligoninėje dirbusią vaikų gydytoją Hildegard Fieborg, tačiau jau 1942 m. jie išsiskyrė. Pokario suirutėje Raudonosios armijos užimtame krašte jam teko dirbti Tilžėje, tuo metu jau pervardintame į Sovetską. Ten jis ir sutiko mūsų motiną – dantų gydytoją Dr. Ilse Michelis…“

Šiuo pasakojimu norėjau priminti Šilutės ligoninės 120-ties metų istoriją, kaip iš nedidelės ligoninės ji tapo didele ir modernia apskrities ligonine. Labai gaila, kad senosios ligoninės pastato išorės puošybos elementai – lipdiniai virš durų, – šiltinant pastatą, buvo sunaikinti mūsų „puikiųjų“ statybininkų-restauratorių.

Dėkodami gydytojai Alantienei už muziejui perduotas ligoninės kolektyvo, renginių, naujausio ligoninės priestato statybos nuotraukas, norime pakviesti įstaigas rašyti metraščius, kaupti nuotraukas, puošti įstaigos aplinką jomis. Juk įdomu stebėti, kaip keičiasi aplinka, žmonės, mados, įranga. Ryšys su praeitimi visada duoda peno mūsų protui, padeda bendrauti. Mano pasakojimą savo prisiminimais galėtų pratęsti medikai, kurie praūžus frontui pirmieji atvyko į Šilutę.

Kai straipsnis jau buvo parengtas, gavome naują nuotrauką.  Joje galėtų būti straipsnyje įvardintos gailestingosios sesutės – Anna Willuda ir operacinės vyriausioji sesutė Elisabeth Mielenz. Žinoma tik, kad nuotrauka daryta Šilutės ligoninėje 1934 m. Šią nuotrauką su įrašu “Heydekrug Krankenhaus 1934″ elektroniniu būdu atsiuntė Hugo Šojaus proanūkis Ralf Scheu iš Vokietijos.