Gegužės 7-tą dieną minėjome Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – prieš 108 metus Rusijos caras Nikolajus II Šiaurės vakarų gubernijai (tuo metu taip buvo vadinama Lietuva) atšaukė draudimą vartoti lietuvių kalbą. Taip lietuvių pergale baigėsi caro pastanga surusinti Lietuvą.

Istorijos vadovėliuose rašoma, kad per tuos 40 metų knygnešiai į Lietuvą slapta įvežė apie 5 milijonus įvairių leidinių. Stabdyti spaudos platintojų caro valdžia nepajėgė. Garsi to meto rašytoja G.Petkevičaitė-Bitė prisimena: „Neliko medžio pakely, neliko tvorų, nepasipuošusių margais popieriais: Broliai ir seserys! Mūsų valdžia šiaip ir taip mus skriaudžia… Tik skaityk keliaudamas, lietuvi!“. Tai buvo pasiekiama ir įmanoma, nes XIX a. pabaigoje Lietuva tapo vienu raštingiausiu Rusijos imperijos kraštu.

Paradoksas, tačiau po 1863 metų sukilimo uždraudus lietuvių kalbą, dauguma žmonių suprato, kad kalba yra ne tik tautos tapatumo požymis bei didelė vertybė. Bandant įvesti lietuvių rašybą rusiškais rašmenimis – graždanką – baigėsi tuo, kad dauguma ėmė mokytis lietuvių kalbos. Ir daugiausia (to niekur nėra buvę) kaime. Iki tol mokslas valstiečiams buvo nepasiekiamas. Įvedus draudimą – įsijungė tautos savisaugos instinktas ir po kaimus pasklidus daraktoriams (slaptiems mokytojams) prasidėjo visuotinas švietimas. Jis buvo sėkmingas, nes keletą milijonų leidinių slaptas paskleidimas po šalį liudijo, kad mokėjo skaityti kone visi.

Prisimenantys Lietuvos istoriją gali įvardyti ir ne tokius sėkmingus laikus. Po Liublino unijos Lietuvos bajorai, kurių buvo priskaičiuojama apie 10 nuošimčių gyventojų (Europoje apie keletą proc.), su panieka ėmė manyti apie gimtąją kalbą. Tuomet atrodė, kad lenkiškai kalbant yra šaunumo ir aukštesnės klasės požymis, juo labiau kad nemažai Lietuvos bajorų buvo tiesiog plikbajoriai, kuriems nors tokiu būdu reikėjo užsitikrinti dėmesį.

Dabar vėl gyvename įdomius, gal net keitimosi laikus. Savaip suprasto šaunumo požymis tampa vieši užrašai anglų kalba. Taip pat dėl savotiško išskirtinumo madinga tapo šnekančiojo kalboje įterpti svetimus žodžius. Vėl kažkam trūksta dėmesio. Taip vėl pilkėjam arba „anglėjam“ – kaip kažkas taikliai pastebėjo. Kaip rodo mūsų praeitis: netekus savitumo ir savotiško tautinio atsparumo mus vėl gali „pasidalyti“, kaip tai vyko 1795 metais, po „III Abiejų tautų respublikos“ tarp Austrijos, Prūsijos ir Rusijos – tapome Šiaurės vakarų kraštu. Ir tik tada, kai tapo visiškai blogai, atsikvošėjome ir ėmėme ieškoti savo tapatybės – lietuviškų šaknų. Negi, kai tampa blogai, tik tada imame mąstyti? O gal toks mūsų likimas? Negi tik tai…