Praėjusį savaitgalį Rusnėje buvo filmuojama filmo „Gerą giliukį didelį stukį“ antroji dalis. Matę pirmąją dalį žino, kad jame pasakojama apie buvusį Mažosios Lietuvos lietuvininkų bei šišioniškių gyvenimą. Tai labai įtaigiai atskleidžia puikios senosios bei užmarštin vis greičiau nueinančios tarmės žinovės, nuostabios pasakotojos Vaida Galinskienė bei Indrė Skablauskaitė. Etnografinius papročius, žaidimus bei dainas atlieka Šilutės kraštotyros draugijos etnografinis ansamblis „Ramytė“. Filmą apie buvusį šio krašto žmonių gyvenimą, papročius ir tarmes ir toliau kurti ėmėsi Šilutės profesionali televizijos režisierė, dabar Kultūros ir pramogų centro vadybininkė dirbanti Dalia Babaliauskienė.

Saulius SODONIS

Neišsiteko pirmame filme

Iš sostinės į gimtinę gyventi grįžusi įvairių žinomų televizijos projektų autorė D. Babaliauskienė atkreipė dėmesį į puikiai lietuvininkų tarmę įvaldžiusias pedagogę V.Galinskienę ir jos mokinę, etnografę I.Skablauskaitę, kuri senąją šio krašto tarmę perprato ne prasčiau, nei jos mokytoja. Jos taip žavingai kalbasi ir bendrauja senąją šnekta, kad kilo mintis visą tai parodyti plačiajai visuomenei. Juo labiau, kad senųjų gyventojų, kalbančių šia Mažosios Lietuvos tarme, kasdien vis mažėja. D.Babaliauskienė prieš porą metų parengė projektą, finansavimui gauti. Už jį ir buvo nufilmuotas pirmasis filmas, pavadintas „Gerą giliukį didelį stukį“. Tai senąją šio krašto tarme reiškia tą patį, ką pasakymas „Linkiu jums laimės didelį gabalą“.

Apie šio krašto skirtybes, papročius ir buvusį gyvenimą buvo sumanyta papasakoti per kalendorines šventes. Anais laikais tos šventės buvo labai svarbios ir reikšmingos žmonių gyvenime, todėl tai ir pasitarnavo labai tiksliai žmonių požiūrius, tarpusavio santykius ir kitus anų laikų dalykus atskleidžiančioje siužetinėje linijoje.

Kaip prisimena D.Babaliauskienė ir to filmo herojės V.Galinskienė bei I.Skablauskaitė, parengtų tuomet pasakojimų būta tiek daug, kad tiesiog viskas netilpo į dviejų valandų filmą. Todėl ir kilo mintis šį darbą ateityje pratęsti, kuriant tęsinį. Vėl buvo parengtas projektas, kuris buvo pripažintas tinkamu ir jam iš įvairių fondų skirtas finansavimas.

Labai gražų rugsėjo savaitgalį to filmo tęsinys Rusnėje, etnografinėje Žvejo sodyboje, ir buvo kuriamas.

Profesionali komanda

2013 yra tarmių metai Lietuvoje. Taip sumanyta pabrėžti regionų savitumą ir išskirtinumą. Greičiausiai todėl finansavimas antrajai šios filmo „Gerą giliukį didelį stukį“ daliai buvo skirtas solidesnis. Dėl to atsirado galimybė kurti jį su profesionalų komanda. Iš Lietuvos televizijos atvyko režisierius Valdas Babaliauskas ir vienas geriausių operatorių Vytas Jankevičius. Ši komanda drauge su D.Babaliauskiene yra sukūrusi nemažai įvairių filmų bei televizijos laidų. Todėl buvo labai miela stebėti, kaip ši komanda filmuodama Rusnėje suprato vienas kitą iš pusės žodžio ar net judesio.

Kaip sakė V.Babaliauskas, tikimąsi, kad sukurtas filmas bus mūsų krašto puošmena. O ja turės galimybes pasigėrėti ir visos Lietuvos žiūrovai, nes filmas iki Naujųjų metų bus parodytas per Lietuvos televizijos Klasikos kanalą.

Burtai, kerai ir visokie kiti požymiai

Lankantis filmavimo aikštelėje V.Galinskienė ir I.Skablauskaitė kaip tik dalinosi savo žiniomis apie mirtį. Šis natūralus žmogaus gyvenimo pabaigos etapas yra sulaikęs daugybės įvairių pasakojimų bei išankstinių požymių. Etnografe Šilutės muziejuje dirbanti I.Skablauskaitė yra gerai susipažinusi su krašto senaisiais papročiais bei žmonių požiūriu į supančius dalykus bei reiškinius. Todėl nors dažniausiai šypseną kelią šie abiejų pašnekovių pasakojimai, tačiau visa tai ne jų išgalvoti dalykai: viskas paremta užrašytais atsiminimais bei pasakojimais. Žinoma, viso to interpretacija yra V.Galinskienės bei I.Skablauskaitės išmonės ir sugebėjimo reikalas. O jos tai daro neprastai įtaigiai ir patraukliai. Tuo bus galima įsitikinti pažiūrėjus naująjį filmą.

Šios dvi senąja lietuvininkų tarme kalbančios moteriškės turi puikiai „parištus“ liežuvius. Jos viską taip šmaikščiai pasakoja, kad kilo natūralus klausimas, ar pačios visus tuos pasakojimus sugalvojo. Į tai V.Galinskienė sakė, kad anksčiau žmonės gyveno labiau darnoje su gamta. Todėl sugebėdavo pamatyti įvairius jos siunčiamus lemtingus ženklus. Dauguma to yra užrašyta, tad belieka tik papasakoti apie tai.

Be šio liūdno žmogus gyvenimo kelio pabaigos dalykų, filme dar bus kalbama apie kitus etapus – gimimą, vestuves, laidotuves. O taip pat nemažai šypsenos turės sukelti ir postringavimai apie įvairius amatininkus, turgų bei kitokius dalykus.

„Ramytė“

Vien tik į „šnekančias galvas“, kad ir labai sąmojingai postringaujančias, žiūrėti filme būtų labai sunku. Jas papildo ir Mažosios Lietuvos etnografinius skirtinumus pabrėžia unikalus Giedrės Pocienės vadovaujamas „Ramytės“ ansamblis. Šiame filme šio ansamblio dalyviai pademonstruos šio krašto žaidimus, padainuos senųjų šio krašto dainų. Tai dar labiau atskleis šio krašto unikalumą ir parodys, kad čia gyvenę žmonės buvo labai sumanūs, dainingi ir mokėjo ne tik gerai dirbti, bet ir ilsėtis.