Rugsėjo 22 dieną Plikių bažnyčioje malda, o vėliau ir gražiais žodžiais buvo pagerbtas prieš dešimt metų Anapilin išėjusios ir šios gyvenvietės kapinėse Amžino poilsio atgulusios Evos Labutytės atminimas.

Saulius SODONIS

E. Labutytė buvo ne tik puiki menininkė, bet ir nuostabus žmogus. Apie tai evangelikų liuteronų mišiose kalbėjo ją pažinoję bei su ja bendravę žmonės. Visi prisiminė Evos nepaprastą šiltumą, nuoširdumą. Nors, esant reikalui, ji vis dėlto „nevyniodavo žodžių į vatą“. Taip pažinties su dailininke laikus prisiminė Klaipėdos universiteto profesorė Audronė Kaukienė. Bendraudama su Eva ji pastebėdavo jos gimtųjų Begėdžių kaimo, kur gimė ir augo būsimoji dailininkė, tarminius kalbos niuansus. Profesorė atkreipė dėmesį, kad dailininkė meninių gabumų turėjo ne tik dailei, bet ir puikiai valdė žodį. Savo kūrybos kryptimi E. Labutytė buvo pasirinkusi tragiško Mažosios Lietuvos bei prūsų likimų atspindžius. Dažną savo kūrinį ji neretai palydėdavo, papildydavo ne mažiau poetiniais žodžiais. Profesorė A. Kaukienė prisiminė, kaip joms abiem teko rengti spaudai Viliaus Gaigalaičio atsiminimus. Tuomet ji dar geriau pažinusi draugišką, darbščią ir iki pat savo gyvenimo pabaigos meilę savam kraštui spinduliavusią dailininkę.

Savo atsiminimais pasidalijo Plikių mokyklos, kuri nuo 2009 metų rugsėjo pavadinta Evos Labutytės vardu, buvęs bendramokslis, o vėliau ir mokytojas Antanas Ūsas. Jo atmintyje Eva išlikusi nepaprastai darbšti. Ji ne tik puikiai mokėsi, bet ir nemažai padėjo ją auginusiai mamai, kuri buvo paprasta to meto kolūkio darbuotoja.

Apie pažintį ir bendravimą su Eva prisiminė ir tapytojas, buvęs bendramokslis Vilniaus dailės institute, Linas Julijonas Jankus. Be visų gražių žodžių apie dailininkę ir judviejų mielus bendravimus, jis sakėsi neseniai viename Kultūros barų žurnalų radęs nedidelę žinutę, kad Evos Labutytės parodoje, skirtoje tragiškam prūsų likimui, kur susirinko Klaipėdos bendruomenės intelektualai, ir gimusi mintis įkurti Klaipėdos universitetą. L. J. Jankus atkreipė dėmesį, kad Eva savo darbuose ir siekiuose buvusi kryptinga, emocionali ir labai tvirta.

Nemažai bendravo su Eva ir rašytoja iš Priekulės Edita Barauskienė. Ji prisiminė, kad E. Labutytei labai rūpėjo tragiškas buvusių šio krašto senųjų gyventojų likimas. Ji buvo viena tų, kuri prisidėjo prie lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“, įkūrimo iniciatorių. O šios bendrijos susiėjimus Eva visuomet pradėdavusi ritualiniu trijų žvakių – žalios, baltos ir raudonos uždegimu. Atsiminimais taip pat pasidalijo lietuvininkų palikuonys Viktoras Petraitis bei Jurgis Aušra. Ypatingą mišių ir atsiminimų apie E. Labutytę nuotaiką sustiprino ne tik evangelikų giedamos šventos giesmės, bet ir viešnios iš Švedijos smuiku griežiamos melodijos bei Plikių bažnyčios pučiamųjų orkestras.

Po atmintinos valandos visi patraukė į greta esančias kapinaites, kur giesme prie jos kapo pagerbė mielosios šio krašto dukros Evos Labutytės atminimą.