Tikrai žinojote, kodėl vasario 22 –ą prie Šilutės rajono savivaldybės plevėsavo vėliava. Metų ratas apsisuko, Šilokarčemos vietovė minėjo gimtadienį, jau net 501-ąjį…

Indrė SKABLAUSKAITĖ

Simboliška, jog Šilutės muziejininkai savaitės pabaigoje Lietuvos Respublikos Seime atidarė parodą „Šilutės raida. Miestas, kur vanduo ir žmonės kuria gyvenimą“. 2011-ieji šilutiškiams, miesto svečiams buvo ypatingi, šį kartą eilė atėjo ir tautos išrinktiesiems, renginiu Seime užbaigiami šios Šilutei svarbios istorinės datos paminėjimo metai.

Tądien buvo visko: sveikino Seimo Pirmininkė I.Degutienė, negailėjo gražių žodžių parodos globėja, Seimo narė A.Stancikienė, su didele nostalgija Šilutės gatves prisiminė profesorius D.Kaunas… Parodą pristatę Šilutės muziejaus direktorė R.Šikšnienė bei istorikas D.Barasa sulaukė didelio susidomėjimo ir  gausybės klausimų ne tik iš Seimo narių, bet ir atidaryme dalyvavusių gausaus vilniečių moksleivių būrio.

O mums derėtų dar kartą peržvelgti, prisiminti ir žinoti apie tai, kokia buvo mūsų miesto pradžia… „Šilokarčema“, remdamasi parodos „Šilutės raida. Miestas, kur vanduo ir žmonės kuria gyvenimą“ autoriaus  D.Barasos surinkta ir parengta istorine ir ikonografine medžiaga, padės tai padaryti…

Pradžių pradžia

Dabartinė Šilutė senajame geležies amžiuje (I-IV a.) priklausė Vakarų baltų kultūrai, vėliau vietovė siejama su kuršiais, skalviais ir Lamatos žeme.

Po XIII-XV a. vykusių baltų genčių ir Vokiečių ordino kovų, vietovė buvo ištuštėjusi. XIV a. pab. minimi pro Šilutės apylinkes ėję kryžiuočių karo keliai, ir tik 1422 m., po Melno taikos sutarties, pradėta apgyvendinti.

Viskas prasidėjo nuo privilegijos

Pasakojama, jog privilegijos pradėtos teikti miestams, prekyvietėms Kryžiuočių ordino laikais. Šis dokumentas reglamentuodavo pagrindines teises ir prievoles. Miestų privilegijose buvo detaliai aptariamos prekybos teisės, žvejybos, medžioklės, bitininkystės ir kitos ūkinės veiklos mastai. 1511 metų vasario 22 (istorikai teigia, jog galėję būti ir vasario 23) dieną pirmą kartą paminėta Šilokarčema. Tą dieną Vokiečių ordino komtūras Klaipėdoje Michaelis von Švabenas (Michel von Schwaben) išdavė savo pavaldiniui Georgui Talatui (Georg Talat) privilegiją – steigti, nuomoti karčemą, pastatytą šile. Privilegijoje minėta, jog G.Talatui, jo teisėtiems turto paveldėtojams ir palikuonims leidžiama „laisvai valdyti su viskuo, kas priklauso: arimais, pievomis, krūmais, miškais ir pelkėmis einant aukštyn nuo Verdainės lauko iki Šyšos…“, taip pat G.Talatui ir teisėtiems jo paveldėtojams bei palikuonims suteikta teisė laisvai žvejoti mariose žiemos tinklais pagal Kulmo teisę už 8 markes mokesčio… Iš čia ir kilo pavadinimas Šilokarčema (vok. Heydekrug). 1540 metais čia jau gyveno dvidešimt septynios šeimos…

Didieji turgūs, arba miestas, kokį mename žiūrėdami į senuosius atvirukus

Sako, kad nors čia buvusi nedidelė, atoki Prūsijos provincija, bet vykdavę dideli turgūs, prekiauta kanapėmis, medumi, šienu, linais, žuvimis, prieskoniais, tabaku, cukrumi. Turgūs kėlę Klaipėdos ir Tilžės miestų nepasitenkinimą, mat čia buvusi itin tinkama vieta ir sausumos bei vandens susikirtimui.

Istorikas D.Barasa sako, jog „Šilutės turgūs nebuvo vien vietinės reikšmės.  Turgadienių sukeliamu chaosu ir neigiamu poveikiu parapijiečiams skundėsi ir vietos dvasininkai. Vienas jų šiuos turgus 1614 m. netgi pavadino velniškais. Turgūs sutraukdavo žmones iš viso Nemuno žemupio ir Kuršių marių baseinų,  Žemaitijos ir kt. Prekiauta itin plataus pasirinkimo žaliava, jos produktais. XX a. pr. veikė specializuotos turgavietės: žuvų; grūdų, daržovių ir sviesto; kiaulių ir medienos; amatininkų. Žuvimi ir šienu dažnai prekiauta tiesiai iš valčių. 1912 m. duomenimis, į savaitinį Šilutės turgų atvykdavo apie 6 tūkst. žmonių, 2 tūkst. vežimų, atplaukdavo 120 burinių valčių…“

Šalia didelių turgų atsirado nemažai užeigų, smuklių, restoranų ir viešbučių. Prabanga išsiskyrė „Germania“, „Kaiserhof“, „Deims“. Čia vystėsi ir amatininkystė. XVII–XVIII a. čia būta batsiuvių, kailiadirbių, puodžių, mėsininkų, siuvėjų, vėliau net dantistų, laikrodininkų, fotografų, elektrikų, vandentiekio meistrų…

Laikmečio ženklai

1701 m. dabartinės Šilutės žemės priklausė Prūsijos karalystei. 1871-1918 m. buvo Vokietijos imperijos gyvenvietė. Laikui bėgant gyvenvietė tapo valsčiaus, apskrities, bažnytinės administracijos centru. Istorikas D.Barasa pabrėžia, kad 1870–1940 m. miestelis išgyveno „aukso amžių“. Prie Šilokarčemos prijungus gretimas gyvenvietes mūsų miestas tapo antru po Klaipėdos… Įkurtos geležinkelio, telegrafo, telefono linijos. Statomi bendruomeniniai, administraciniai pastatai, vystoma pramonė. Iš gyvenvietės svarbiausiomis kryptimis nusidriekė plentai..

1818 m. Šilutė tapo naujai suformuotos apskrities centru. 1836 m. mieste įsteigtas apskrities teismas, prie kurio už dešimties metų pastatytas 200 vietų kalėjimas

1920-1923 m. Klaipėdos kraštas, kuriam priklausė mūsų miestas, buvo atskirtas nuo Vokietijos ir perduotas administruoti sąjungininkams – Prancūzijai.

1923 m. Šilokarčemos vietovardis buvo pakeistas į Šilutę.

1939-1944 Šilutės miestą susigrąžino Vokietija, tuokart pagrindinė gatvė pavadinama A.Hiterio vardu…

1945-1988 m. Šilutė, pažymi D.Barasa, „Lietuvos TSR miestas su ideologiniais atributais: „Raudonąja aikšte“, sovietinių karių kapinėmis miesto centre ir pagrindine Partizanų gatve (…). Nuo 1990 m. Šilutė – atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos miestas. Senųjų krašto gyventojų atminimui pagrindinei miesto gatvei suteiktas Lietuvininkų g. pavadinimas.“

Garsūs svečiai

1679 m. sausio 31 d. Šilutėje nakčiai buvo apsistojęs švedų kariuomenę persekiojęs Prūsijos hercogas ir Brandenburgo kurfiurstas Friedrichas Wilhelmas su sūnumi Friedrichu, vėliau tapusiu karaliumi Friedrichu I. 1807 m. pro Šilutę pravažiavo Prūsijos karališka pora Friedrichas Wilhelmas III su žmona Luise. 1903 m., 1915 m. Šilutėje lankėsi princas Joachimas  Jo vardu buvo pavadinta pagrindinė miestelio gatvė.

Tai, kas miestui suteikė veidą

Naujos permainos Šilutės gyvenvietės plėtroje įvyko XIX-XX a. sandūroje. Naujasis dvaro savininkas H. Šojus bendruomenei nemokamai perleido didelius dvaro žemių plotus, dalį jų pardavė privatiems asmenims. Istorikas pasakoja, jog „buvusiose dvaro žemėse iškilo reikšmingi administraciniai, bendruomeniniai pastatai, statiniai: apskrities ligoninė, mokyklos, paštas, gaisrinė…“.

Karo šmėklos

Antrasis pasaulinis karas,  pokario laikotarpis pakeitė miesto veidą: dauguma vietinių gyventojų – lietuvininkų ir vokiečių – pasitraukė į Vokietiją, atsikėlė naujakuriai. Kultūra formavosi jau kitaip…