Greičiausiai tik draugai žinojo, kad poetė Vilma Grigonienė parašė ir išleido apysakų knygą „Aš norėjau sesutės“. Paslaptis labai paprasta – ji pasirašė mergautine Isavičiūtės pavarde. Bet visai ne todėl, kad norėjo likti nežinoma.

Saulius SODONIS

Vilma pasakojo, kad augo labai darnioje, vienas kitą mylinčioje, pedagogų šeimoje. Ji buvo antras, labai visų, o ypač vyresnės sesers, lauktas vaikas. Todėl ir knygelės pavadinimas taip natūraliai gimė. Ji buvo parašyta iš didelės meilės savo šeimai. Ypač skaudus buvo Vilmos tėtės išėjimas Anapilin prieš dvejus metus. Todėl labai natūraliai, vis prisimindama savo vaikystę, savo artimuosius, o ypač tėtę, ji lyg natūraliai pasinėrė į tuos saldžius vaikystės prisiminimus. Puikiai valdydama žodį, Vilma Isevičiūtė-Grigonienė šiuos įspūdžius ir perteikė, parašydama apysaką iš atskirų tarpusavyje susijusių epizodų.

Tai mažos, dar mokyklon nepradėjusios eiti, mergaitės Emilijos vaikystės įspūdžiai. Ji puiki fantazuotoja ir kūrėja, turinti savo pasaulį, kuriame yra ją mylintys žmonės, kaimynų vaikai bei įvairios fantazijos. Vienos jų išsipildo, kitos – ne. Iš tų pasakojimų gimė knygelė, kurios prototipas, greičiausiai, ir yra pati Vilma.

Pasak autorės, savo knygele ji siekė ne tik pasidalyti vaikystės įspūdžiais ir patirta meile, bet ir pakviesti, kad drauge knygelę skaityti vakare susėstų visi ją įsigijusios šeimos nariai, ir su savo vaikas pasinertų į svajonių bei bendrumų pasaulį. Nors knygelė pasakoja apie mažos mergaitės įspūdžius, tačiau  ją perskaityti, o tuo pačiu ir savo vaikystę prisiminti galėtų ir suaugusieji.

„Aš norėjau sesutės“ išleido „Gimtojo žodžio leidykla“. Ją iliustravo dailininkė Deimantė Rybakovienė, kuri, anot autorė, nepaprastai tiksliai pajuto Emilijos išgyvenimus. Dailininkė savo piešiniais papuošė šią labai šiltą ir mielą knygelę.