Aurimas LIEKIS

Lapkričio 1-ąją dieną skubėsime į kapines lankyti savo mirusiųjų giminaičių ar draugų kapų, puošime juos gėlėmis, degsime žvakutes taip pagerbdami jų atminimą. Artėjant mirusiųjų minėjimo dienai, Vėlinėms, kilo mintis pasivaikščioti po Šilutės kapines ir patyrinėti antkapių ir kapo apvadų  formas, tam tikras mados tendencijas.

Savo maršruto pradžia pasirinkau Šilutės liuteronų kapines, kurių vaizdas mane labai nuliūdino. Metaliniai kryžiai, kalvių darbo tvorelės, krikštai, matyt, paskutinės teismo dienos jau nebesulauks… Kai kurių detalės sunykusios, pasislėpusios rudeniniuose lapuose ir ilgoje žolėje. Išgriuvusios dekoratyvios tvorelės ir likę sukrypę kryžiai rodo, kad tie kapai yra pamiršti ir jau seniai netvarkyti. Daugelis jų jau tapo lauko kavinėmis. Ant jų mėtosi plastikiniai „bambaliai“, „Šaltupio“ buteliai, traškučių pakeliai. Toks bendravimas su mirusiųjų pasauliu yra daugiau nei keistokas…

Per Lietuvos televiziją teko girdėti apie tvarkomus tremtinių kapus ir akciją „Misija – Sibiras“. Manau, kad jos dalyviai veiklos rastų ir Šilutės rajone, nes tokių kapinių yra ir kituose mūsų krašto miesteliuose. Gaila, kad esame linkę nepastebėti to, kas šiandien pragmatiniais saitais su mumis yra nesusiję.

Senieji antkapiniai paminklai

Vieni seniausių antkapinių paminklų – mediniai krikštai, kurie kai kurių mokslininkų teigimu yra glaudžiai susiję ir su senąja baltų kultūra. Juose yra paukščio, žirgo, gėlės, žvaigždės motyvų. Buvo pjaustomi iš medinių lentų ir statomi kojų gale, kad prisikėlusi vėlė Paskutinio teismo dieną galėtų į jį įsikibti ir lengviau iš kapo pakilti. Iš liepos, eglės, drebulės medžio drožti krikštai statyti ant moterų kapų. Ant vyrų – ąžuoliniai, uosiniai, beržiniai. Senieji krikštai buvo neaukšti (apie 1 m. aukščio), simetriški, vėliau formos šiek tiek kito, įvedamas šriftas su mirusiojo vardu ir pavarde, gimimo ir mirimo data. Atkurtų senųjų krikštų yra Nidos, Bitėnų ir kitose kapinaitėse. Šie mažosios architektūros paminklai paplitę tik Mažojoje Lietuvoje ir tik netoli marių ar jūros (toliau nuo jų – krikštai nebuvo statomi). Krikštus tyrinėjo lietuvių mokslininkai: Petras Galaunė, Marija Gimbutienė, Jurgi Gimbutas. Formos yra mėgiamos ir dailininkų grafikos ir tapybos kūriniuose, kuriuose atsispindi gyvenimo ir mirties, šviesos, žmogaus ir gamtos temos.

Greta krikštų ant kapų buvo statomi ir mediniai kryžiai. Jų formos priklausė nuo vietovės tradicijų, žaliavos. Formos lakoniškos, saikingos puošybos. Dėl nepalankių oro sąlygų jie buvo neilgaamžiai, todėl ilgainiui juos išstūmė metaliniai (kaltiniai, lietiniai) kryžiai, kapą apjuosiant kalvių darbo tvorelėmis. Tam įtakos turėjo ir metalo pramonės, ūkio raida. Kaltiniuose kryžiuose naudoti augalinių, geometrinių figūrų simboliai. Naudota korozijai atspari geležis. Lietinius kryžius galėjo įsigyti tik turtingos šeimos. Jų skonis ir intelektas atsispindėjo kūriniuose. Vyravo: neobarokinis, neogotikinis ar eklektiškas stilius. Forma buvo liejama kartu su gotikiniu šriftu, kuris gražiai komponuotas plokštumoje. Naudotos ir emaliuotos ovalios formos plokštelės su tekstu kryžiaus centre. Populiarūs buvo ir akmeniniai antkapiai ir kapo apvadai. Naudota smiltainio, juodojo marmuro, granito žaliava. Vyrauja obelisko, laiptuotos piramidės, plokštės ir kitos formos. Akmens apdirbimas priklausė nuo užsakovo pageidavimų ir jo finansinių galimybių. Taikytos šlifavimo, poliravimo technologijos su sudėtingomis pjaustytomis detalėmis.

XIX a. Pabaigoje-XX a. pradžioje plito ir pigesni betoniniai paminklai, tobulėjo technologinės apdirbimo galimybės. Jų formos panašios kaip ir akmeninių antkapių. Meistrai mokėjo išlieti ir gana sudėtingų formų liejinius. Europoje paplitus gelžbetoniui, antkapių gamybai taikyta ir ši technika. Buvo žaidžiama su spalva ir faktūra, į betoną įmaišomos kitos medžiagos (spalvota skalda). Betoniniams paminklams būdingas simetriškumas, monumentalumas, naudota ir papildomų lietų detalių.

Minėtų mažosios architektūros pavyzdžių dar galime pamatyti Šilutės liuteronų ir miesto senosiose kapinėse, aplinkinių miestelių kapinaitėse.

Pasivaikščiojimas po miesto senąsias kapines

Vaikščiodamas po senąsias kapines pasijunti tarsi laiko mašinoje, kiekvienas dešimtmetis čia paliko savo ženklus. 5–6 dešimtmečių betoninius, lietinius antkapius keičia 7-ajame dešimtmetyje populiarūs granitiniai, monumentalūs paminklai su bareljefiniais, horeljefiniais realistiškai traktuotais portretais. Formos lakoniškos, gražiai dera akmens faktūros. Šviesos-tamsos žaismą sudaro iš metalo lietos raidės. Naudojamas skirtingas šriftas, užrašo kryptys. Tokie paminklai buvo statomi žinomiems žmonėms. Tai rodo šalia vardo ir pavardės užrašyta mirusio asmens profesija. Kai kur stovi visiškai neapdirbti, natūralūs akmens luitai su iškilusiomis metalo raidėmis ar įmontuota poliruoto akmens plokšte paminklo centre. Pastebėjau ir antkapių su tautinės juostos, prieverpstės motyvais. Atmintyje įstrigo medinis paminklas su drožinėtomis kolonomis šonuose, užsibaigiančiomis dvišlaičiu stogeliu. Po juo kabo medinis varpelis, o apačioje, prie pagrindo – medinė dėžutė su fasadinėje pusėje drožinėtu šriftu. Matyt, vėlei pasislėpti…

8-ojo dešimtmečio antkapiai išsiskiria netaisyklinga geometrine forma, paprastumu ir monotonija. Kapinėse jaučiasi ir šių laikų mados akcentų: kapai dengiami dekoratyviu žolynu ar akmeninėmis plokštėmis. Kai kur, matyt, dėl finansinių galimybių kapo pagrindas išklojamas ir eksterjerui ar net interjerui skirtomis plytelėmis.

Paminklų mados tendencijos naujosiose kapinėse

Naujosiose Šilutės kapinėse turėjau galimybę pakalbinti verslininką, užsiimantį antkapių gamyba. Teiravausi, kokius paminklus dabar dažniausiai žmonės užsisako. Jo teigimu, tai priklauso nuo kainos ir suvokimo. Jau ketverius metus Šilutėje yra populiarūs kiniški pigūs antkapiai (nuo 300 litų, priklauso nuo formos ir dydžio). Yra tokių firmų, kurios pateikia klientams katalogus ir užsakovas gali pats išsirinkti paminko formą, spalvą ir faktūrą. Antkapis yra gaminamas Kinijoje, o raidės kalamos Šilutėje, paminklų dirbtuvėje. Tačiau tokie antkapiai yra nepatvarūs, greitai nublunka blizgesys ir jau po kelių mėnesių reikia juos restauruoti. Tačiau šiuo metu juos baigia išstumti klasikinio stiliaus paminklai, gaminami pagal individualų užsakymą. Tokių kaina jau siekia iki 2 500 litų. Žinoma, atsižvelgiant į mastelį, technologinį sudėtingumą ir medžiagas.

Minėtas mažosios architektūros specialistas džiaugiasi, kad jau baigėsi neskoningų, nugludintų formų „pakabukų“ bumas. Jų išskirtinis bruožas: širdies, paukščio motyvas. Formos nugludintos, suapvalintais kraštais, apibendrintos, tobulai nupoliruotos. Primena papuošalą ant kaklo. Jie buvo ypač populiarūs 2009-aisiais. Prie tokių antkapių derinami ir specialiai sukurti suoliukai, ir lieti mažosios plastikos gaminiai, daugiausia angelų skulptūros, žvakidės, vazos. Meistro teigimu, juos užsako Italijoje, Lenkijoje. Pastarosios gamybos antkapiai yra mažiau patvarūs ir dažnai nekokybiški. Gražiai atrodo meninės kalvystės antkapiniai paminklai. Tačiau jų nėra daug. Kai kurių antkapių meniniai-skulptūriniai sprendimai yra gana originalūs. Gražiai dera proporcijos, ažūras, skirtingų spalvų medžiagos, dekoratyvios detalės. Naudojamas įvairus skirtingų atspalvių akmuo, grūdintas stiklas, spalvotasis ir juodasis metalas. Tik retas suvokia, kad tarp tokių medžiagų netinka amžinybę žydinčios plastmasinių gėlių puokštės, bet ir jos kai kur jau keičiamos į originalias, pagamintas iš spalvoto stiklo ar metalo.

Gaila, kad kapines puošia vos keli mediniai originalūs koplytstulpiai. Jų simbolika, šiluma, maloniai nuteikia, verčia susimąstyti. Jie tikrai išsiskiria iš kitų savo formomis ir simboliais, savaip įprasmina žmogaus būtį, jo ir gamtos santykį. Kita vertus, gal ne taip svarbu iš kokios medžiagos statomi paminklai mums brangiems žmonėms. Svarbus yra nuoširdus ir tikras jausmas, skatinantis prisiminti jau išėjusius artimuosius.