Daugelis nekantriai laukia Šilutės Hugo Šojaus (Hugo Scheu) dvaro remonto bei rekonstrukcijos pabaigos. Darbai išties jau akivaizdžiai juda pabaigtuvių link. Nors dar yra ką statybininkams veikti, tačiau jau pabaigta pagrindinėje dvaro pastato salėje buvusių freskų restauracija.

Nors dvaras ir nemažas, o pats jo savininkas H. Šojus savo laiku turėjo galimybių, tačiau freskos nutapytos tik vienoje didesnėje dvaro salėje, esančioje antrame aukšte ir padekoruotos sienos pirmame aukšte prie pagrindinio įėjimo. Visa tai naujam gyvenimui prikėlė Šarūno Juršėno individualios įmonės iš Vilniaus „Senoji freska“ restauratoriai. Drauge dirbo patyrę meistrai Romualdas Stančikas ir Arvydas Ramoška.

Ypatingai po restauracijos atsiskleidė antrojo aukšto sieninė tapyba. Tačiau tie, kurie tikėjosi pamatyti ryškias spalvas, turėtų iš karto nusiteikti kitam vaizdui. Meistrai prikėlė naujam gyvenimui tik tai, ko nesunaikino laikas. O vėl grįžti prie H. Šojaus laikų vaizdo, nebuvo tikslo.

Vilniečiai restauratoriai spėjo, kad ši salėje galėjo būti tapyta panašiu metu, kaip ir Šilutės evangelikų bažnyčia jos statybos metu. Anot specialistų, neaišku, ar tai paties Richardo Pfeiferio, buvusio Karaliaučiaus meno akademijos profesoriaus, nuopelnas. Greičiausiai tai galėjo būti vieno jo mokinių ar padėjėjų tapyta freska.

Anot restauratorių, niekur nepavyko rasti jokios salės nuotraukos su šiais vaizdais. Dėl to paminklosaugininkai parsirinko tokį restauravimo būdą, kai atkuriama tik tai, kas yra likę. Kad neliktų tuščių vietų, kuriose autentiško vaizdo nebelikę, nutarta tai padengti panašaus atspalvio spalva. Tegul nenustemba tie, kurie pasiges nemažai piešinio vietų.

Restauratoriai atkreipė dėmesį, kad nors salėje yra langai, tačiau tos sienos piešinys sukurtas taip, lyg jų nebūtų, piešiniu panaudojant ir palanges.

Ilga laiką paminklosaugininkai sprendė, kaip pasielgti su lubų piešiniu. Pagaliau buvo nuspręsta jį atkurti pilnai, taip, kaip jis galėjo būti nutapytas H. Šojui užsakius. Tai gerokai disonuoja su pastelinėmis atkurtų sienų spalvomis, tačiau visiems turėtų būti aišku, kaip galėjo atrodyti anuo metu tapytos sienos.

Pasak Š. Juršėno, šių sienų atkūrimas buvo kruopštus darbas: reikėjo pašalinti pelėsį, drėgmę. Vėliau – prikelti naujam gyvenimui dar likusį piešinį. Paklausti, ar dar bent šimtą metų šie piešiniai džiugins dvaro lankytojų akis, restauratoriai sakė, jog tai labai nuo daug ko priklausys. Ši vienintelė siena liko nešiltinta, nes iš lauko to nebuvo galima padaryti. Dėl freskų – nebuvo galimybių šiltinti ir iš vidaus. Todėl jei šioje salėje bus pakankamai šilta, bus gera ventiliacija, viskas nepakitę turėtų išlikti ilgai.