Saulius SODONIS

Savo senelių namuose, ant vadinamo Kalės prūdo kranto, Švėkšnos miestelio centre, gyvenantis ir juos kasdien vis labiau puoselėjantis Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos technologijų mokytojas Vaidas Didžiūnas dažnai juos paverčia ir kūrybinėmis dirbtuvėmis. Vienas paskutiniųjų jo ir jo mokinių bendrų darbų, kurie gimė jo kieme, buvo iš moliūgų išskaptuotos helovyno kaukės. Jomis spalio pabaigoje papuošė vieną iš miestelio erdvių, tai suteikė iki tol nematytą vaizdą.

Nestandartinis mokytojas

Technologijų (anksčiau – darbų) mokytoju V.Didžiūnas tapo ne iš karto. Baigęs Švėkšnos vidurinę įstojo į Žemės ūkio akademiją, manė pasekti tėvo miškininko pėdomis. Tačiau tuo metu, įstojus į aukštąją, buvo prievolė atitarnauti sovietinėje armijoje. O po jos miškininkystė jau nebeviliojo. Likimas lėmė, kad tuo metu jau su žmona Daiva išsikėlė į Natkiškius. Bet ten neįsitvirtino visiems laikams ir, ėmus žlugti tuometinei žemės ūkio sistemai, grįžo į gimtąją Švėkšną. Kaip tik mokykloje reikėjo darbų mokytojo. Išsilavinimą įgijo Šiaulių universitete, kurį baigęs tapo diplomuotu technologijų ir dailės mokytoju. Nors pastarojo dalyko savo mokinių nemoko, tačiau įgytas išsilavinimas labai praverčia dirbant mokykloje – ne vienas jo mokinių darbas yra meninės pakraipos. Tai taip pat galima pajusti ir jo namuose bei sodyboje kur labai jautriai ir su meile pasitardami su žmona kuria.

Vaidas pasakojo, kad nemažai yra išbandęs ir supratęs, jog labiausiai jam prie širdies yra įvairūs nestandartiniai dalykai. Taip stengiasi daryti ir pats, taip moko ir savo mokinius.

Svarbiausia – pastebėti

Daugelyje mokyklų technologijos nėra laikomos rimtu mokslu. Tačiau tik ne Švėkšnoje. Gimnazijos klasėse (11-12) galima rinktis, ką mokytis. Tačiau mokytojas V.Didžiūnas mokinių nestokoja. „Kaip šauksi – taip atsilieps“, – įsitikinęs mokytojas.

V.Didžiūnas pasakojo, kad per vyresniųjų klasių mokinių pamokas stengiasi jas padaryti ir įdomias, ir naudingas. Čia mokiniai supažindinami su įvairiomis statybos technikomis ir technologijomis. Taip aptariami bei pabandomi ne tik įprasti statybos būdai, bet nemažai kalbama apie įvairias alternatyvias galimybes. Pavyzdžiui, per pamokas mokiniai skaičiuoja, kaip ir kada apsimoka statyti šiaudinį namą ar įsirengti geoterminį šildymą. Ne vienas mokinys jau įsitikino, kad tai išties ateities technologijos, kurios dabar dar yra labai brangios ir vargiai ar individualioje sodyboje atsiperkančios.

Svarbus mokytojo mokymo procesas yra kūrybiškumo ugdymas. Tam gali pasitarnauti paprasčiausi žurnalai. Mokiniai gauna užduotį stebėti, kas lyg ir standartinėje aplinkoje pavaizduotai aplinkai suteikia išskirtinumo. Dažnai pradžioje mokytojas pats turi parodyti, kad tai – kažkokia neįprasta lempa ar šviestuvas, lyg netyčia užkabinta užuolaida ar dar kokia iš pirmo žvilgsnio į akis nekrintanti detalė. Po kelių tokių „treniruočių“ mokinių žvilgsnis darosi platesnis. Nuo to ir prasideda kūryba.

Mokymas eksperimentuoti

Viską, ką mokytojas kuria su mokiniais, dažniausiai taip pat daro pirmą kartą. Ir tai pasiteisina, nes mokiniai mato kūrybinį procesą ir pamažu ima tai perprasti. Taip buvo pradėta eksperimentuoti su stiklu, akmenimis. Stiklas buvo kaitinamas molio lydymo krosnelėje, kol pavyko gauti norimą rezultatą. Mokiniai ir patys namuose bando kurti įvairius dalykus. Taip prasidėjo bandymas panaudoti akmenį. Po kurio laiko mokykloje ant palangių atsirado daugybę bonzai vazonėlių, pagamintų iš akmens. O vienas būrelis mokinių, baigiantys mokyklą, padarė akmens, medžio ir metalo skulptūrą.

Mokiniai eksperimentuoja su naujomis medžiagomis įvairiai jas jungdami ar išskirdami. Taip gimė dekoratyvinė vaza su paparčio įspaudu. Mokytojas pirmasis „atrado“ kvilingą (sukinukai – turbūt taip verčiami. – Aut. pastaba). Tai iš popieriaus juostelių susukti rateliai, kuriuos galima įvairiai išlankstyti ir formuoti  – kurti  papuošalus, erdvinius vaizdus ar net piešinius. Šį darbą geriausiai perprato jo mokinė iš Švėkšnos specialiosios mokyklos Einara Stavickytė. Mokytojas kūrybiškumo moko ir toje mokykloje.

Moliūgų šventė ir šviestuvai Nepriklausomybės atkūrimo dienai

Vienas įspūdingiausių jo ir jo mokinių darbų buvo helovynui sukurta moliūgų kompozicija. Tai nėra mums priimtina šventė, tačiau Švėkšna, papuošta išpjaustytais ir šviečiančiais moliūgais, atrodė išties smagiai ir nuotaikingai. Tai, žinoma, suteikė malonumo kūrėjams. Visi, ir mokytojas, ir mokiniai, dirbo su užsidegimu, o rezultatas pranoko lūkesčius. Džiaugėsi ne tik švėkšniškiai, bet ir važiuojantieji pro šalį – tai iš tiesų buvo įspūdinga.

Paskutinis mokytojo ir mokinių bendras darbas buvo skirtas Vasario 16-ajai. Jie pagamino ledo šviestuvų, kuriuose degė geltonos, žalios ir raudonos žvakės. Šie lediniai šviestuvai buvo pastatyti  Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos vakare prie bažnyčios ir degė visą naktį. Mokytojas džiaugėsi, kad nei moliūgų, nei ledo šviestuvų niekas nesuniokojo. Gal iš tiesų grožis auklėja?