Rusnėje, Salos etnokultūros ir informacijos centre, vienoje pagrindinėje vietos žmonių susitikimų ir renginių vietoje, lapkričio pirmoje pusėje atidaryta mielos ir visur spėjančios Violetos Benetienės darbų paroda. Jai buvo įteiktas Lietuvos tautodailininkės vardą liudijantis pažymėjimas, kuris įrodo, kad V.Benetienė puikiai įvaldė seną vilnos vėlimo meną. Šiandien – tai ne tiek šilti, patogūs rūbai, ar apyvokos reikmenys, kiek jos rankose gimstantys puikūs meno kūriniai. Tuo galėjo įsitikinti į naująją Violetos parodą atėję rusniškiai.

Saulius SODONIS

Įkvėpimas – praeitis

Apžiūrint Rusnės tautodailininkės autorinę parodą į akis krinta įvairiaspalviai darbai iš vilnos. Vienas pagrindinių darbų – riešinės, kurios mūsų senolius saugojo nuo šalčio. Kurį laiką jos buvo pamirštos, tačiau pamažu vėl grįžta į mūsų kasdienį gyvenimą. Tik šiuo kartu ne tik kaip aprangos dalis, bet savitas ir miela papuošalas. V.Benetienė taip pat prisiminė riešines, o jų vėlimas tapo viena jos kūrybos krypčių. Taip pat į akis parodoje krinta įvairios moteriškos rankinės. Jos, kaip ir riešinės, yra nepaprastai spalvingos. Kviesdama susipažinti su jos rakomis padarytais darbais tautodailininkė pristatė: ,,Štai Žvėrūna, Laima, Austėja, Lada, Leila“. Tai senosios baltų deivės, kurių atvaizdais papuošti jos darbai. Gal todėl šie mieli darbai taip traukia akį, nes iš jų žvelgia mūsų praeitis, mūsų protėvių tikėjimas ir su jomis siejamos geresnio gyvenimo viltys.

Į klausimą, kaip šie gan tolimi personažai rado kelią į jos mintis bei vėliau persikėlė į jos darbus, V.Benetienė sakė, kad dirbdama mokytoja, radusi laiko grįžti prie mūsų tautos ištakų. Todėl ėmė domėtis tuo, kas lemdavo ar padėdavo mūsų protėviams gyventi, kas lydėjo nuo mažumės iki senatvės. Visą tai ji kažkada pasakojusi savo mokiniams, o dabar, atgaivinusi senąjį vilnos vėlimo meną, ir savo darbus puošia šiomis įsivaizduojamomis dievybėms. Remdamasi aprašymais ji bando įsivaizduoti, kaip galėjo atrodyti šios būtybės, ir tai perteikti savo darbuose.

V.Benetienė – tikra Rusnės praeities žinovė. Šiuo metu ji ieško senųjų Norvegų kronikų, kad galėtų pagrįsti savo mintį, jog pirmieji Rusnės salos gyventojai buvo vikingai. Šių žinių ji radusi vienoje perskaitytų knygų, o dabar ieško įrodymų, galinčių jos mintis pagrįsti. Matant akyse tokias užsidegimo ugneles, negalima abejoti, kad anksčiau ar vėliau tautodailininkė Violeta ras atsakymą į šiuos klausimus, ir galės drąsiai ginčytis su tais, kurie apie salos praeitį kalba remdamiesi savo spėlionėmis bei svarstymais, kaip tai atsitiko vienoje per televiziją rodytoje laidoje. O kol kas ji savo ieškojimais puošia savo darbus.

Violetos darbai ir Rusnės punšas

Dabar V.Benetienė mėgaujasi užtarnautu poilsiu, į kurį išėjo iš karto sulaukusi tinkamo amžiaus. Ji visą gyvenimą dirbo pradinių klasių bei dailės mokytoja Rusnėje. Dailininkų reikėjo visais laikais, todėl ji ne tik mokykloje gražino aplinką, bet ir Rusnės specialioje mokykloje. Net tuomečiame Rusnės žuvininkystės ūkyje buvo galima rasti jos darbų: ir įvairius transparantus rašyti reikėdavo, ir kaip juokdamasi prisiminė – net visokius užrašus „nestovėk po strėle“ yra dariusi.

Paklausta iš kur ji turinti tokių gebėjimų – moteris prisiminė savo tėtį Danielių Mažutį, kuris su šeima į Rusnę atsikraustė, kai buvo pakviestas užimti Rusnės kultūros namų direktoriaus pareigas. Jis taip pat mokėjo labai gražiai piešti. Šiuos gebėjimus dukra ir paveldėjo iš tėčio.

Pasidomėjus, kaip ji sugalvojusi atgaivinti tik šiai vietai būdingą Rusnės punšo virimo tradiciją, tautodailininkė prisiminė, kad kažkada vietos bendruomenė, prisiminusi šaunųjį Danielių Mažutį sugalvojo jo atminimui surengti jo darbų parodą. V.Benetienė ilgai galvojusi, kaip pagerbti parodos svečius. Ji prisiminė, kad kažkada Rusnės gydytojas sugalvojo Rusnės punšą. Įdomiausia, kad punšo recepto nereikėjo toli ieškoti – jis buvo išspausdintas kraštotyrininkų išleistoje knygoje apie Rusnės praeitį. Įdomu, jog niekam iki tol nekilo mintis pabandyti punšo išvirti šiais laikais. Šiandien Rusnės punšas – unikalus ir savitas salos paveldas, kuriuo V.Benetienė vaišina savo svečius. O visi kiti, norintys jo paskanauti, turėtų atvykti į taip pat tik šiai salai būdingą ir unikalią vietos bendruomenės rengiamą Šaktarpio šventę.

Vasaromis pašnekovę galima sutikti ir Rusnės etnografinėje žvejo sodyboje, kuri dar vadinama Kazimiero Banio vardu. Kai šio unikalaus muziejaus šeimininkas dėl sveikatos problemų negali priimti lankytojų, jį mielai pavaduoja mūsų pašnekovė. V.Benetienę vasarą galima rasti ir skaičiuojančią saloje lizdus susisukusius gandrus – tai taip pat jos jau keletą metų „vykdomas projektas“. Pradėjusi su savo mokinukais, ji šiuo užsiėmimu ,,užkrėtė“ ir dukrą, taip pat pedagogę Eglę. Abi turi kelerių metų tikslius duomenis, kurie liudija, kad gandrai aptingsta ir vis dažniau keliasi gyventi į Rusnės mietelį – čia tarp žuvies rūkyklų galima nesunkiai rasti sau tinkamo maisto.