Indrė SKABLAUSKAITĖ

Jonas Užpurvis – istorikas, kalbininkas, poliglotas. Jo indėlis Mažajai Lietuvą didelis, svarbus. Tai žmogus dvasinį Lietuvos gyvenimą praturtinęs knyga „Mano literatūrinis palikimas“, tai žmogus palengvinęs dabartinių lietuvių kalbininkų kelią, aprašant vakarų žemaičių tarmę. Tai žmogus – tikras lietuvininkas, ypač skaudžiais išgyvenęs savo gimtojo krašto tragediją.

Jonas Užpurvis gimė 1891 m. Virkytų kaimelyje, kurie yra į rytus nuo Saugų kaimo, kaimo seniūno Martyno Užpurvio ir Annos šeimoje. Be Jono šeima dar turėjo tris vaikus. „Šeimyna gyveno iš ūkio, turėjo 8 karves, 2-3 arklius, kiaules, avis, vištas. Dar pajamos buvo iš vandens malūno. Martynas buvo iš Virkitų kaimo Burgermeister. Turėjo dar savo mišką, – ten medžiojo”, – atsiminimuose užrašė Jono Užpurvio sūnus Ramūnas.

Tas metas buvo Vokietijos ir Lietuvos valdymo laikas, Šilutės apskrityje daugumą gyventojų sudarė lietuviai. 1905 m. Saugų valsčiuje jų būta 60-70 proc. Ir J.Užpurvio šeimoje kalbėta lietuviškai.

Mokslai nuo mažens

Tų metų Mažosios Lietuvos valstiečių situacija – ne pati geriausia: vaikai nebuvo skatinami siekti didelių mokslų, bet Jonas Užpurvis 1911 m. baigė Klaipėdos mokytojų seminariją. Karo metais buvo pašauktas į kaizerio kariuomenę. Prasidėjus I pasauliniam karui mobilizuotas į Vokietiją. Kaip mokantis užsienio kalbų dirbo telefonistu, slaptų dokumentų vertėju. Po karo mokytojavo Vilkyčiuose, o nuo 1926 metų dirbo Rokuose, pradinės mokyklos mokytoju. Tais metais vedė Ilzę Stubraitę, ūkininkaitę iš Žiaukų. Šeima užaugino sūnų Ramūną ir dukrą Janiną.

Sulaukęs 38 m. amžiaus, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą Kaune studijuoti klasikinių kalbų. Nuo 1934 m. dėstė lotynų ir anglų kalbas Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Užrašinėjo tautosaką, rašė istorinius straipsnius, kalbotyros temomis, kūrė muziką. Buvo išrinktas Klaipėdos krašto mokyklų draugijos valdybos nariu.

1939 m Klaipėdos kraštą atskyrus  nuo Lietuvos, jis kartu su gimnazija išsikėlė į Palangą, o 1941-1943 m dėstė vokiečių kalbą Vilniaus universitete. 1945-1949 m. jis vėl Klaipėdoje: gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje mokė vokiečių ir anglų kalbų.

Mokinių, pažįstamų atsiminimuose J.Užpurvis labai talentingas žmogaus: puikiai dirbo pedagogo darbą, mokėjo bene 32 kalbas, skambino fortepijonu, pats kūrė dainas.

1938-1939 m. Klaipėdoje J. Užpurvis išleido dvi dalis „Lietuvių tautos istorijos šaltinių“, kuriuose pateikė senų dokumentų, atspindinčių lietuvių kovas su kryžiuočiais, vertimų į lietuvių kalbą. Buvo sudaręs panašų „Vytauto raštų“ rinkinį, bet jis dingo neišspausdintas.

Tremtis: „Užpurvi, na rabotu“

1949 metų kovo 25 diena Jono Užpurvio šeimai – juoda. Jie, kaip ir didžioji dalis Mažosios Lietuvos gyventojų, tapo bolševikų okupacijos auka– su šeima buvo ištremtas į Krasnojarsko sritį, Tasėjevo rajoną. Pasakojama, kad šeima kelionei susiruošė per dvi valandas, o Jono Užpurvio žmona Ilzė pasiėmė Jono per vestuves vilkėtą smokingą – šviesaus ir vilčių kupino gyvenimo prisiminimą.

„Brigadininkas prijodavo saulei tekant prie lango, supliaukšėdavo botagu – Užpurvi, na rabotu. Tremtiniai pėsčiomis eidavo į darbą 5-10 km pirmyn ir atgal, pareidavo temstant.

Krūmuose dažnai sėdėdavo partinis darbuotojas ir dabodavo, kad dirbtų. O per pietų pertrauką paskaitydavo nuvargusiems alkaniems žmonėms iš laikraščio „Pravda“, kiek paršelių pagimdė kokia įžymi kiaulė…“, taip apie baisiausias kalbininko poligloto dienas rašė J.Užpurvio sūnus Ramūnas.

„Sovetskaja vlastj pavergė Lietuvą ir turėjo tikslą inteligenciją dvasiškai palaužti, išnaikinti. Kas liečia Joną (sūnaus kalba palikta neredaguota – aut.p.), tas jiems nepavyko. Jonas ir Ilzė turėjo dirbti kolchoze, o mokytojui – tai tikrai neįprastas darbas, be to jam buvo 58 metai, Sibire beveik normalus amžius numirti. Išmoko daug darbų – žole su dalgiu pjauti, sieną varstyti, ant rogių arba vežimo krauti, su arkliais apsieiti. Medžius versti, malkas gaminti žiemai, pačiam su paskolintu rankiniu vežimėliu namo parsivežti (…), tvartą pasistatyti, sau baldus kaip kėdę arba spinta, pasidaryti. Išmoko arti, akėti, bendrai žemę apdirbti. Tik ožkos ir vėliau karvės nemokėjo pamelžti. Turėjo ir savo gyvulius skersti, pasidarė mėsos rūkyklą, vietiniai vis ateidavo pasižiūrėti, ką jis čia daro? Vakare sėdėjo prie žibalinės lempos, virš „buržuikos“ pašildydavo akis, jeigu žibalo nebuvo, pasidegdavo vėliau žvakę, nes išmoko ir bitininkauti, likdavo truputi vaško. Žiemą kambaryje kampai apledėję, po stalu buvo vištos, ožiukai šokinėjo nuo grindų ant kėdės ir toliau ant stalo, paršelis būdavo kampe už pečiaus. (…) Nebūdavo adatų gauti, Jonas padarė adatą iš žąsies sparno kaulo, galėjo su ja padus ant „valenki“ prisiūti. Gyveno su šeima kaip viduramžyje. Net puodo nebuvo valgiui išvirti, reikėjo naktinį puoduką tam tikslui naudoti.

Idealios sąlygos mokslinius darbus rašyti. Jau tada Jonas rinko medžiagą, rašė ant popieriaus gabaliukų smulkiomis raidėmis ir savo stenografijos būdu švaraus lapo nebuvo galima gauti. Kaime mirdavo ir tremtiniai, nebuvo kunigo, Jonas laikydavo kapinėse prakalbą,“ – atsiminimuose rašo sūnus. Jis mini, jog tėvas vienintelis kaime iš tremtinių, kuris mokėjo rusų klabą. Kai ryte kontoroje susirinkdavo visi tremtiniai, Jonas išversdavo jiems į latvių, lietuvių ar vokiečių, kur šie paskirti dirbti. „Sibire Jonas buvo podstrekatelj, nelojaljjnyi k sovetskoi vlasti, nes rašė kitiems tremtiniams pareiškimus, darė vertimus, rusams tvarkė pensijos dokumentus“.

Grįžęs į Lietuvą, J.Užpurvis negalėjo gauti darbo. Neturėjo teisės apsigyventi „v gorodach respublikanskogo snaceceniaj“. Teko gyventi Sauguose, vėliau pas sūnų Šilutėje, buvusiame Kolvico malūne, dar vėliau naujajame bute.

Metai Vokietijoje

Kalbininkas ir toliau rašė, kol 1967 m. išvyko į Vokietiją. Čia, kad ir būdamas jau pagyvenusio amžiaus, po kurio laiko vėl grįžo prie kūrybinio darbo. Sūnus Ramūnas sako, jog čia buvę jo geriausi kūrybiniai metai. „Mėgo padiskutuoti su svečiais istoriniais klausimais, galėjo valandų valandas kalbėti apie žodžių kilmę, palyginti žodžių šaknis įvairiose kalbose. Pradėjus filosofuoti vis dominavo svečių ratelyje.

Nusipirko naujai reikalingas knygas, kurias turėjo palikti Klaipėdoje, tremiant į Sibirą. Nusipirko vėl pianiną, bandė akordus, grojo daugiausia sau, retai, kada buvo svečių…“

1990 – 1992 m., Čikagoje, Mažosios Lietuvos fondo pastangomis, buvo išleista knyga „Trys kalbinės studijos“, kurioje aprašė savo gimtąją Saugų tarmę, išaiškino Klaipėdos pavadinimo Memel kilmę ir nagrinėjo Kristijono Donelaičio kūrybą.

Mūsų kraštui svarbiausias jo kalbinis palikimas

Jono Užpurvio „Trys kalbinės studijos“ – svarbi mažosios Lietuvos istorijos, kultūros dalis.

Redaktoriai, sudarinėję J.Užpurvio šį veikalą, jį apibūdino taip: „Jo intelektualiniame pasaulyje kalbotyra – tiksliau žmogaus natūralus sugebėjimas išreikšti mintis ne tik suprantamoje formoj, bet ir išbaigtu stilium – buvo jam viskas. Jis yra iš tų Mažosios Lietuvos lietuvių, kuriuo šioj srityj galima didžiuotis ir su pagrindu pavadinti fenomenaliu poliglotu“.

Didžioji tyrimu dalis parašyta vokiečių kalba. Bet manoma, jog tai buvo daroma sąmoningai, norint, kad didžioji dalis lietuvininkų kultūrinio palikimo būtų prieinama kuo didesniajai skaitytojų, ypač kalbininkų, daliai.

Veikale aptariama ne tik tarmė, bet pateikiama nemažai saugiškių gyventojų kasdieninių gyvenimo aprašymų. Veikalo išskirtinumas dar ir toks, jog knyga papildyta paties J.Užpurvio Saugų tarme įkalbėtomis, garsinėmis juostelėmis, o tai labai vertingas palikimas išnykusios lietuvininkų tarmės vėlesnei analizei ir dialektologijos klasifikavimui.

Saugų tarmė

Gražiausi Saugų tarmės pavyzdžiai saugomi Šilutės muziejuje, tad kiekvienas norintis išgirsti, sužinoti, pajusti to laikmečio dvasią gali paklausyti pasakojimų:

„.De koter er jedrytzaifukle, 2. Kaimyns Bėtats 3. Robinzons 4. Žmoms er būda, 4.a. Mūs kėms, 5.Vis ant nugalemoj, 6. Kūlems, 7. Parkūnyj er lytus, 8. Majors skalbt, 10. Žlukt skalbt 11. Mūsų paukštė.“ Pasakojimai ir pavadinti taip, kaip kalbėjo saugiškiai , juose išsaugota visa patirtis, kasdieninio gyvenimo pamokymai, pastebėjimai…

Aprašydamas saugiškių tarmę, J.Užpurvis smulkai paaiškina ir aprašo vietovę, kurioje gyvenančius žmones dabartiniai kalbininkai pavadino vakarų žemaičiais.

Pasak jo, lietuvininkų tarmė išsidėsčiusi vadinamajame smaigalyje pagal Baltijos jūrą, Kuršių marias. Išskiriami ir smulkiai aprašomi fonetiniai reiškiniai, pvz afrikatų nebuvimas prieš pralietuvių a, o tai reiškia, jog saugiškiai tarė: medei (medžiais), jautei (jaučiai), pabrėžiama, jog ne be reikalo saugiškiai vadinti donininkais, juk jie vietoj mums įprastų duonos ir pieno, vartojo dona ir pėns, visuomet minkštindavo l raidę tardami l’ova, daugiskaitos vardininko linksnio g,lūnę – ai keisdavo į â (vyrai į vyrâ). Būta čia nemažai ir morfologinių, sintaksinių išskirtinumu, kuriuos J.Užpurvis išsamiai ir sistemingai aprašė savo kalbiniame veikale.

Atskiras skyrius skiriamas leksikai. Minima, jog būta daug slavizmų, bet didžioji dalis -  germanizmų. Sakyta abelnai (bendrai), bėrinės (pabaigtuvės), germolė (morka), patūbėlis (susivėjėlis), rupšena (nenaudėlis), skyvis (lėkštė), šmants (grietinė), kapfija (kava), kėžas (sūris), kelderis (rūsys), skūnė (daržinė).

Palikimas saugomas Šilutės muziejuje

Didelė dalis asmeninių daiktų, parašytų knygų, senų fotografijų saugoma Šilutės muziejuje. Juos dovanojo J.Užpurvio sūnus Ramūnas, dabar gyvenantis Vokietijoje, ir jam, kaip ir daugeliui šio krašto atstovų – svarbu, kad J.Užpurvio atminimas išliktų.

Naudotasi doc. Arūnės Arbušauskaitės surinkta medžiaga, sūnaus Ramūno ir I.Užpurvienės pusseserės J.Stubraitės prisiminimais.

Nuotraukos iš Šilutės muziejaus fondų.