Aurimas LIEKIS

Spalio 8 dieną prasidėjęs Šilutės kamerinio dramos teatro sezonas davė mintį pakalbinti aktorę Almą Rimkevičiūtę, kurios vaidyba, aistra teatrui, šilta ir spalvinga asmenybė žavi ne vieną jos talento gerbėją.

Panevėžys ir artimieji

Alma gimė ir užaugo Panevėžio mieste. Jos auklė buvo prosenelė, kiekvieną rytą ją žadindavusi kvapą gniaužiančiu kepamų bandelių kvapu ir kas vakarą skaitydavusi pasakas ir legendas, gyvenimiškas istorijas, atsiminimus, kurie nuo mažumės lavino ir formavo būsimosios aktorės vaizduotę, požiūrį į ją supančią aplinką. Almos mama buvo medikė, o tėvas – karininkas, todėl didžiąją dalį laiko leido darbe ir dukters auklėjimą paskyrė šviesaus atminimo senolei.

Anot Almos, jos dvasiniu mokytoju buvo ir jos dėdė – Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Albinas Keleris, kuris ją dažnai vesdavosi į spektaklių repeticijas. Labiausiai mažąją menininkę pakerėjo vaidinimas „Sniego karalienė“. Būdama ketvirtoke ji pradėjo lankyti Panevėžio pionierių namų dramos būrelį, kuriam taip pat vadovavo aktorius A.Keleris. Ten vykdavo ne vien tik vaidinimai, o buvo tikros J.Miltinio mokyklos studijos, scenos kalbos ir judesio pamokos. Repeticijos vykdavo 3-4 kartus per savaitę, o, reikalui esant, šeštadieniais ir sekmadieniais. Svarbiausia tai, jog šventai tikėjo tuo, ką darė. Šalia vaidybos pamokų dar lankė ir šokių kolektyvą. Tad jau baigdama dvyliktą klasę tvirtai suvokė, jog teatras ir choreografija yra neatsiejami dalykai, kurie lydės ją visą gyvenimą. Gavusi brandos atestatą, tą pačią vasarą ji tapo Klaipėdos muzikos akademijos studente. Tuo metu ji jautėsi laimingiausia pasaulyje…

Klaipėdoje

Kursą rinko gerai žinomas doc. Petras Bielskis, mokęs aktorinio meno ir režisūros subtilybių. Taip pat dėstė žinomi teatro aktoriai Vytautas Jasinskas ir Egidijus Kupčiūnas. Studijuodama Meno fakultete suvokė, kad aktoriaus profesija yra gana sudėtinga ir baigus mokslus bus sunku susirasti darbą, tačiau tikėjimas nugalėjo viską. Jau būdama antrakurse, gavo pirmąjį vaidmenį Inčiūros pjesėje „Vincas Kudirka“. Ji vaidino Valeriją (Kudirkos mylimąją). Spektakliui buvo siuvami rūbai, specialūs to laikmečio teatriniai kostiumai, daromas grimas. Alma prisimena, kad pirmasis išėjimas į sceną su profesionaliais aktoriais buvo labai sunkus: jautė didelę baimę, susijaudinimą ir įtampą. Žodžiai strigo gerklėje, tačiau po kelių sekundžių ji jau kalbėjo pakeltu balsu ir tapo Valerija… Studentavimo metai pralėkė tarsi ant sparnų ir, gavusi aktorės diplomą, nebejautė noro grįžti į gimtąjį Panevėžį. Todėl įsidarbino Klaipėdos dramos teatre. Tuo metu nebuvo laisvų aktoriaus etatų, tad kurį laiką teko padirbėti rekvizitininke, vėliau – režisieriaus asistente. Atvykus į teatrą režisieriui Jonui Vaitkui, Alma gavo vaidmenį spektaklyje „Geriausias gyvenimo laikas“.

Likimas atveda į Šilutę

Gimus sūnui Nojui gyvenimas jai skyrė mamos vaidmenį ir po pusantrų metų Alma apsigyveno Šilutėje, įsidarbino teatre, kuriam tuo metu vadovavo Monika Plėvytė ir Sergėjus Paciukas. Naujas kolektyvas po truputį tapo jos šeima, o teatro scena – antraisiais namais. Pirmas jos suvaidintas vaidmuo Šilutės teatre buvo Gerda spektaklyje „Sniego karalienė“. Aktorei Almai visi vaidmenys yra brangūs. Ir draminiai, ir komediniai, ir vaikiškų spektaklių personažai. Kiekvienas vaidmuo atveria duris į naują pasaulį, praturtina naujomis patirtimis ir išgyvenimais. Teatras Almai yra šventovė, todėl ji visur stengiasi išlikti savimi: ir Šilutės, ir Kauno ar Vilniaus teatro scenoje. Nežiūrint kur vaidini, visur yra svarbus maksimalizmas, idealizmas ir tikėjimas tuo, ką darai. Jai labai patinka vaidinti aistringus, ryškius personažus. Kuo daugiau įvairių jausmų, tuo stipresni išgyvenimai, įdomesnis vaidmuo. Kad būtų galima tai patirti ir išgyventi, aktoriui reikia didelio užsispyrimo ir sunkaus, pasiaukojančio darbo. Juk teatras yra gyvybingas tiek, kiek yra gyvybingi ir patvarūs aktoriai. Jeigu kūrybinis azartas pradeda gesti, teatras vegetuoja.

Tikrosios vertybės

A.Rimkevičiūtei skaudu, kad teatras šiuo metu ne visada vykdo meninę ir kultūrinę misiją, o pasuka komercijos link, smunka meninis lygis ir žiūrovas tai pastebi. Todėl kartu su Šilutės kamerinio dramos teatro trupe visomis jėgomis stengiasi palaikyti kūrybinį pulsą, ieškoti gilesnių prasmių ir nenuvilti teatro gerbėjų. Yra labai svarbu išsaugoti monologą tarp teatro ir žiūrovo. Juk ir provincijos miestelyje gali gimti gražių dalykų. Tik jiems yra sunku įsiveržti į platesnes erdves. Dabar visuomenėje yra aktualus liguistas įvaizdžio formavimas. Skaudu, kad šiandien yra tiek daug vienadienių šou, kurie kainuoja brangiai, o tikrosios vertybės nustumtos į antrą planą… Almą žeidžia nuolatinis „centų skaičiavimas“, atsainus valdžios požiūris į menininkus ir posakis, jog teatras turi pats užsidirbti pinigų. Visame pasaulyje profesionalusis teatras yra remiamas. Ji nesupranta ir požiūrio, kaip aktoriumi gali tapti kiekvienas, neturintis specialaus išsilavinimo. Tai aktoriaus profesijos nuvertinimas. Tačiau Alma tiki, kad teatras susigrąžins lyderiaujančio meno pozicijas. Didelė dalis visuomenės yra įklimpusi į materializmą, tad jiems sunku atsirinkti ir priimti tikrąsias vertybes, bet tai tik laikinas dalykas, nebrandžios visuomenės ženklas.

Požiūriai

- Kaip vertinate save?

- Mano žodyne nėra žodžio „nežinau“. Jis tiesiog nieko nereiškia. Taip arba ne. Esu labai atviras žmogus, nemėgstu melo, tikiu žmonėmis ir to paties reikalauju iš jų. Nemėgstu vaidybos realiame gyvenime, esu tokia, kokia esu. Mano vaidyba baigiasi, kai nusivalau grimą, nusiimu teatrinį kostiumą, uždarau duris ir atsiduriu realiame gyvenime. Kaip ir visi, einu į parduotuvę, moku mokesčius, susitinku su draugais, bendrauju su sūnumi, žiūriu filmus, skaitau knygas, klausausi muzikos, žiūriu į žvaigždėtą dangų, svajoju… Aš manau, kad neturiu priešų. Mano supratimu, visi žmonės yra geri. Tik reikia pasistengti tai juose atrasti, o ne iš anksto kategoriškai stengtis juos sumenkinti, pakeisti arba atmesti. Man patinka prancūzų posakis: „Jeigu pyksti, atsiprašyk“. Gal tai skamba juokingai, bet tame yra daug tiesos, todėl užsiplieskiu tik kelioms minutėms, ne ilgiau. Nelaikau pykčio ir keršto, nes tai kenkia pačiai sau. Laimingesnis nuo to netapsi.

Labai vertinu draugus, nors jų daug ir neturiu, bet jie yra tikri ir priima mane tokią, kokia esu ir niekada bėdoje nepalieka. Mano gyvenimo moto: nieko nėra neįmanomo. Pasaulis sukasi tik dėl meilės. Pats gyvenimas yra gyvenimo variklis… Vertinu žmoniškumą, meilę, ištikimybę. Svajonę turiu, bet negaliu jos atskleisti. Kitaip ji neišsipildys, o aš visada tuo tikiu.

- Menininkai, kuriais žavitės?

- Man patinka Džonis Depas ir jo vaidmenys filmuose: „Paslaptingas langas“, „Edvardas Žirkliarankis“. Taip pat vertinu Nicolas Cage, Angelina Jolie, Bruce Villis, Renee Zelweger („Bridžitos Džons dienoraštis“), Raselas Krou („Poniutė kaime“). Mėgstu lietuvių aktorius Rolandą Kazlą, Ramūną Rudoką, Ingą Jankauskaitę, Darių Meškauską.

Vertinu režisierius: Timoti Bartoną, Stiveną Spilbergą, Kventiną Tarantino, Stenlį Kubriką, Eimuntą Nekrošių, Joną Vaitkų, Oskarą Koršunovą, Aidą Giniotį.

- Jūsų mėgstamiausia knyga?

- E.M.Remarko „Triumfo arka“: „Kiekviena meilė nori būti amžina ir tai yra jos amžina kančia…“. „Naktis Lisabonoje“: „Kuo žmogus mažiau apie save galvoja, tuo vertesnis…“.

- Kokią muziką ir dainininkus mėgstate?

- Dievinu „Pink Floyd“, Eniją, Erą, Enigmą, Sarą Brightman, Norah Jones, Adelę, James Blunt, Armstrongą.

- Ką galvojate apie Šilutės menininkus?

- Kai atvykau dirbti į Šilutės teatrą, stebėjausi meno žmonių bendravimu, kultūrinio gyvenimo brandumu. Dailininkai, muzikantai, aktoriai turėjo savo nišą, kur galėjo susirinkti, pabendrauti, parodyti savo darbus. Senasis Šilutės teatras buvo tarsi šventovė, kuri visus suburdavo. Į festivalį „9 meno dienos“ susirinkdavo visa Šilutės kultūrinė visuomenė. Parodų salėje dailininkai eksponuodavo savo kūrybą, kuria galėdavo pasidžiaugti ir į spektaklį atėję žiūrovai. Gaila, kad išsikraustę į Kultūros ir pramogų centrą tos auros nebesusikūrėme…

- Kokios, jūsų manymu, yra Šilutės miesto kultūrinės perspektyvos?

- Manau, kad Šilutė, kuri šiemet yra Kultūros sostinė, turi pakankamai galimybių puoselėti savo kultūrą, iškelti ją į aukštesnį lygį. Tuo labiau kad šilutiškiams to reikia. Vargu ar daug Lietuvoje yra tokių miestelių, kurie turėtų profesionalų dramos teatrą, talentingų dailininkų, modernią biblioteką, kuri labai aktyviai įsijungia į kultūrinį miesto gyvenimą. O kur dar amžina vertybė – Šilutės architektūra, kuri žavi ne tik čia apsilankančius turistus. Reikia tik noro ir viso to, ką turime nenaikinti. Sugriauti galime greitai, o atstatyti kartais nepakanka ir viso gyvenimo…

- Kaip vertinate šiuolaikinę dailę?

- Mano manymu, šiuolaikinė dailė yra glaudžiai susijusi su teatru. Tai – meninės akcijos, performansai, instaliacijos. Jai būdingas dinamiškumas, kuris yra būdingas ir teatrui.

- Kaip vertinate popkultūrą?

- Ji dabar visur brukama. Man tai netrukdo, nes aš turiu savo nuomonę. Tegul… Baisiausia, kad ta „kultūra“ dažnai formuoja mūsų jaunosios kartos skonį ir supratimą apie muziką, gyvenimą, grožį…

- Koks jūsų požiūris į stilių, madą?

- Nesu mados vergė, bet laikas nuo laiko domiuosi jos tendencijomis. Paprastai rengiuosi taip, kad man pačiai būtų patogu, kad jausčiausi gerai. Labiausiai mėgstu baltos ir juodos spalvų derinius. Juoda spalva manęs niūriai neveikia. Tačiau kartais užsivelku ir raudonos spalvos drabužį ar kokį akcentą. Šiaip mėgstu laisvą, sportinį stilių, dievinu džinsus, kurie iš mados niekada neišeina.

- Kokių dar turite pomėgių?

- Mėgstu keliauti. Patinka išvykos į gamtą su draugais, pasivaikščiojimas pajūriu. Kai gyvenau Klaipėdoje, su jūra neišsiskirdavau valandų valandas ir nesvarbu kokiu metų laiku. Ji visuomet laukia, sutinka, išklauso.

- Ar sunku būti žvaigžde?

- Nemanau, kad esu žvaigždė. Gal tik retkarčiais šviečiantis jonvabalis (juokiasi). Dabar labai daug vienadienių žvaigždžių, kurios po dienos ir užgęsta.

- Grožio receptas…

- Tiesiog nežinau apie kokį grožį kalbame. Nemanau, kad esu gražuolė. Grožį kiekvienas supranta savaip. Svarbiausia valgyti daug obuolių, džiaugtis gyvenimu, kad ir kaip būtų sunku, mylėti ir būti mylimam.

- Kas yra meilė?

- Tai stipriausias jausmas, kuris užaugina žmonėms sparnus ir jie pakyla aukščiau visko. Be tavęs nėra manęs… Tai galinga jėga, kuri priverčia suktis mūsų žemę. Meilei užtenka vien tik žvilgsnio: žiūri į akis ir nereikia nieko sakyti, žodžiai neegzistuoja, tiesiog gera būti…

- Jei būtumėte kultūros ministre…

- Visų pirma pakelčiau atlyginimus kultūros darbuotojams, nes tiek uždirbantys žmonės, bandantys pakelti Lietuvos kultūrą, yra tiesiog vargšai. Tai pasityčiojimas. Kaip galime galvoti apie meną, kūrybą, kai neapleidžia mintys, kaip užsimokėti būtiniausius mokesčius, nusipirkti maisto produktų, išmaitinti vaikus. Suprantu, kad sėdint valdžioje sunku suvokti eilinių žmonių gyvenimą. Atkreipčiau didesnį dėmesį į menininkus-profesionalus.

- Kaip vertinate pasaulinį globalizmą?

- Apie politiką nusimanau nedaug, bet negaliu likti abejinga tam, kas šiuo metu dedasi pasaulyje, nes tai dabar aktualiausios temos. Keista, bet mes, įstoję į Europos Sąjungą, taip užsimojome pavyti tą vakarietišką pasaulį, kad pamiršome, jog esame lietuviai. Liūdna, kad nesugebame oriai gyventi. Daug žmonių palieka šeimas, vaikus ir važiuoja laimės ieškoti svetur ir dažnai ten dirba ne pagal profesiją. Kiekgi mūsų beliko? Taip ir Lietuva išnyks… O kartu ir kultūra, kuri turėjo tokius tvirtus pamatus.

- Jūsų palinkėjimai jaunajai kartai

- Tik nepraraskite tikėjimo, užsidegimo ir siekimo to, ką užsibrėžėte. O jeigu teatras yra jūsų aistra, siekite jo pačia rimčiausia to žodžio prasme, nes jei suabejosite – neverta net pradėti. Aktorius – ne profesija, o gyvenimo būdas, kova su savimi, kurią turite išgyventi maksimaliai.

- Jūsų palinkėjimai žiūrovams.

- Kad ir kaip būtų sunku gyventi, nepraraskite galimybės pasinerti į iliuzijos pasaulį, tobulą pasaulį, kuriame svajojama, džiaugiamasi, kartais net atliekama išpažintis pačiam sau. Nepamirškite retsykiais pabūti vaikais, kurie nuoširdžiai tiki, kad viskas bus gerai.