Savaitgalį Balčiuose, Vainuto seniūnijoje, į ožiuko kepimo bei valgymo iškilmes rinkosi Šilutės kraštotyros draugijos nariai. Taip simboliškai buvo paminėtos vasaros darbų pabaigtuvės.

Saulius SODONIS

Į šias apeigas kraštotyrininkus pasikvietė išmonės bei įvairių sumanymų nestokojantys tautodailininkai, tautinio paveldo puoselėtojai, šiame kaime gyvenantys Angelė ir Vytautas Raukčiai. Prieš keletą metų įsijungę į krašto praeitį besidominančių žmonių būrį, dažnai pasiūlo įvairių ir netikėtų dalykų. Pavyzdžiui, prieš praėjusį Adventą kraštotyrininkus jie mokė lieti žvakes, prieš Velykas – rišti verbas. O įpusėjus rudeniui pasikvietė į savo sodybą iškilmingai suvalgyti ant laužo keptą ožį.

Anot ugnimi besirūpinančio V.Raukčio, ožiuko kepimas – iškilmingas aktas. Seniau jis žymėjo vieną iš vasaros darbų pabaigimo dalių, kuomet į tvartus būdavo pradedama ginti gyvulius. Dažnai ne visi po ganiavos tilpdavo, nes per vasarą gerokai išaugdavo prieauglis. Tad greičiausiai ir gimė tradicija savotiškai paaukoti vieną iš šiųmetinių ožiukų, iškilmingai jį visą iškepant ant laužo. Juo ir smaguriaudavosi visa ūkininko šeimyna.

Nors patys ožkų neaugina, tačiau laikydamiesi tradicijų, Angelė ir Vytautas pasirūpina tais metais atsivestu ožiuku, kurį dėkodami gamtai už vasarą, jos derlių, kepa ir iškilmingai valgo. Prieš keletą metų ožiuko valgymo šventėje dalyvavo Balčių kaimo žmonės, kitais suvažiavo giminės. O šiemet su senosiomis tradicijomis susipažinti buvo pakviesti kraštotyrininkai.

Visą rudenį pliaupęs lietus šį savaitgalį nurimo, todėl atvykusiesiems buvo labai gera pabūti gamtoje. Kol kepė ožiukas, dar kartą visi apžiūrėjo naujais eksponatais pasipildžiusį Raukčių tautodailės muziejų, paskanavo tik ką nuo obelų nukritusiais obuoliais, pasigėrėjo ūkininko kiemu.

Iškilmingo – ritualinio valgymo visi suėjo į erdvų namą. Iš folijos išvyniotas ir specialiais pagardais marinuotas „šventės kaltininkas“ nepaprastai gardžiai kvepėjo. Vytautui pavyko jį taip tinkamai iškepti, kad mėsa buvo nepaprastai minkšta. Žinovai sakė, jog ji buvo panaši į stirnieną. Prie jo labai tiko šviežių kopūstų, burokėlių ir mokų salotos, kurios kartu su mėsa tiesiog tirpo burnoje.

Valgant Angelė pakvietė visus dalyvauti bendrame vaidinime. Specialiu ženklu buvo padabintas improvizuoto ūkio šeimininkas bei šeimininkė. Veiksmas vyko, kaip daugelis suprato ir apvaidino, XX a. pradžioje ūkyje, į kurį po ilgo nebuvimo atvyksta šių ūkininkų vaikai su kiek neįprastais palydovais: duktė su įtartinai atrodančia drauge; sūnus klierikas su jauna, lietuviškai nekalbančia moterimi, kuri ant rankų sūpuoja mažą vaiką; lėtapėdis šeimininkės brolis kunigas, visą dėmesį sutelkęs į valgymą. Namuose vaikai taip pat randa netikėtų pasikeitimų… Visa tai reikėjo improvizuotai paaiškinti. Po smagiai pilvuose besivartančio oželio, kraštotyrininkai mielai improvizavo, sukeldami daug juoko ir klegesio.

Po burtų, kurių metu ant laužo buvo sudeginta oželio iškamša, visi perėjo prie arbatos stalelio, kur šeimininkai buvo išdėlioję šviežiai kepto obuolių pyrago, tik ką suslėgto sūrio su medumi. Ir nors po to turėjo vykti draugijos tolimesnių darbų aptarimas, tačiau įsilinksminę šio susitikimo dalyviai dar tebegyveno tik ką improvizuoto vaidinimo personažais, tuo pratęsdami draugišką ir labai mielą bendravimą. Visi labai buvo dėkingi Angelei ir Vytautui Raukčiams už naujus įspūdžius, šiltą bendravimą ir patirtą pakilią emocinę būseną.

Daugiau įspūdžių galite pamatyti čia.