Saulius SODONIS

Praėjusių metų pabaigoje dienos šviesą išvydo ketvirtas žurnalo „Rambynas“ numeris. Kaip ir ankstesniuose, jame aprašomas kultūrinis gyvenimas, kuris verda ir sukasi aplink šį legendomis ir padavimais apipintą kalną.

Tai 84 puslapių iliustruotas žurnalas, kuriame yra pateikta 15 įvairių straipsnių ar meno publikacijų. Pradedama Mykolo Karčiausko 1984 metais rašytos „Nemuno poemos“ ištrauka. Šiandien šis kūrinys skaitomas lyg savaime suprantamas ir aiškus, kai aprašomi skalviai ir prūsai, kurie glaudžiasi prie upės mažojoje tėvynėje. O Mažvydas „puola ant kelių ir meldžias „<…> imkit mane ir skaitykit“ ir sako „Lietuvai Lie-tu-vą saugok…“. Tačiau ne vienas turėtų prisiminti, kad tuo metu tai buvo gūdūs sovietiniai laikai. Tad aprašoma mūsų praeitis buvo visiškai nepriimtina to meto santvarkai.

Šį leidinį leidžia Pagėgių krašto draugija „Sandūra“, kaip partnerį įvardijusi Rambyno regioninį parką. Todėl šio leidinio autoriai ir yra parko darbuotojai ar artimi jam bendradarbiai. Apie Rambyno kalno kultūros atodangas analizę padarė Eugenijus Skipitis, gyvenantis ant šio kalno. Jis dalijasi savo įžvalgomis, kokie įvykiai per metus vyko šiose vietose. Tai ir naujojo Rambyno aukuro atsiradimas, ir šiose vietose airių režisieriaus kurto dokumentinio filmo apie knygnešius įspūdžius, Martyno Jankaus muziejaus trisdešimtmečiui skirti renginiai bei daug kitų svarbių ir įsimintinų įvykių.

Apie archeologinius šių vietų tyrinėjimus savo straipsnyje pasakoja daktaras Voldemaras Šimėnas. Jis yra tyrinėjęs ne tik patį Rambyną, bet ir daugelį gretimų vietų. Daktaras Martynas Purvinas straipsnyje „Bitėnų pakrantė ir jos sodybos“ patyrinėja šių vietų architektūrinį ir gamtinį savitumą, nuo ko priklausė čia gyvenančių žmonių buitis. Daktaras Vytenis Almonatis į Rambyną pažiūrėjo iš kitos Nemuno pusės. Jis aprašo Žemuosius Eisulius, kurie iki didžiosios sumaišties buvo labai judri ir gyvybinga gyvenvietė. Daktaras Vacys Bagdonavičius savo straipsnyje analizuoja kultūrinę lietuvių jaunimo veiklą Pagėgių krašte XX a. pirmoje pusėje. Tačiau bene labiausiai netikėtas ir nepaprastai įdomus ir iliustratyvus yra Tauragės savivaldybės kultūros paveldo tarnybos vadovo Edmundo Mažrimo straipsnis „Tauragės kraštas prie valstybių sienos“. Jame labai rimtai ir nuosekliai analizuojama ir aprašoma daugiau kaip 500 metų Didžiąją Lietuvą ir Rytprūsius skyrusią valstybinę sieną, kurią tauragiškiai prisimena kaip išskirtinį pasienio gyvenimo būdą. Jame kalbama apie valstybės sieną kaip kultūros paveldą, nenuilstamą verslą – kontrabandą, kuri visais laikais buvo aktuali problema abiejų pasienio valstybių pareigūnams. Pasakojama ir apie emigrantus, pasieniečius. Pasakojimas iliustruojamas gausiomis nuotraukomis, žemėlapiais bei liudininkų atsiminimais.

Yra ir keletas literatūrinių rašinių, kurie suteikia žurnalui ypatingo patrauklumo. Tai Anatolijaus Jakimovo „Keleriškių eilėraščiai“, iliustruoti jo paties nuotraukomis bei jau minėto E.Skipičio novelė „Iškirstų sodų vynas“. Prie meninių pasakojimų reikėtų priskirti rašytojo, žurnalisto bei keliautojo Vlado Kasperavičiaus, žinomo kaip „Bliškiaus“ kapitono, keletą metų plaukusio Nemuno upe plastiko butelių padarytu plaustu, aprašytus įspūdžius. Labai įdomus, nors gal kiek nutolęs nuo Rambyno yra straipsnis „Praeities laiškas“. Jame Pagėgių krašto draugijos „Sandūra“ pirmininkas Viktoras Milašauskas pasakoja apie Plaškių bažnyčioje rastą jo remonto fundatorių ateities kartoms paliktą laišką. Žurnale yra ir jo vertimas. Jį ir žurnalo leidėjai, ir šio radinio autorius mielai leido pasinaudoti „Šilainės sodo“ leidėjams. Už tai sakome didelį dėkui.

Žurnalo „Rambynas“ leidimą finansavo Spaudos, radijo ir televizijos fondas bei visas būrys privačių rėmėjų.