Šių metų pavasarį Šilutės visuomenei buvo pristatytas dviejų valandų filmas, pasakojantis apie kažkada čia, Mažosios Lietuvos dalyje, Klaipėdos krašte, gyvenusius žmones. Tai unikalus filmas, kuriame, kiek daugiau nei per dvi valandas, supažindinama su savita šio krašto žmonių buitimi, aplinka, burtais ir tikėjimais. Apie tai šio krašto tarme pasakoja Vaida Galinskienė ir Indrė Skablauskaitė, kurios yra puikiai įvaldžiusios savitą buvusį šio krašto lietuvininkų dialektą. Jos taip patraukliai šnekasi ir dalinasi įspūdžiais, kad pora valandų prabėga tiesiog nepastebimai. Moterų pasakojimus iliustruoja arba tiesiog papildo etnografinis ansamblis „Ramytė“ bei Šilutės lopšelio-darželio „Pušelė“ etnografinis ansamblis.

Gaila, bet filmo premjera praėjo nejučiomis ir didžiosios visuomenės dalies liko beveik nepastebėta. Tiesa, kai kurias šio filmo dalis buvo galima pažiūrėti internetu, tačiau tai nėra patogu ir kiekvienam prieinama.

Saulius SODONIS

Apie šventes

Filmas oficialiai vadinasi „Vėliju Jums gerą giliukį, didelį stukį“. O šalia labiau suprantamai sakoma „Linkiu jums laimės didelį gabalą“. Filmo pradžioje jis įvardinamas kaip pasakojimas apie kalendorinių švenčių papročius ir šventes Mažojoje Lietuvoje. O jų yra daugybė, todėl, nors ir siužetinė linija nėra labai įmantri, visą laiką įdomu klausytis pasakojimo apie šventes bei tai, kaip elgdavosi bei ką darydavo jų metu šio krašto žmonės.

Filmuojama buvo praėjusių metų lapkričio 4 dieną, gal todėl filmas prasideda nuo šv. Kalėdų. V.Galinskienė pasakoja, kad tik Kalėdų dieną į namus tėvas parnešdavo eglę ir vaikams būdavo didžiausias džiaugsmas ją puošti. O puošdavo ją tuo, ką turėdavo gražiausio. Didžiausia dovana vaikams būdavo išlaikyti vasarą primenančius ir kvepiančius obuolius. Moteris tai pasakoja keliems senoviniais rūbais aprengtiems darželinukams. Vėliau apie to laiko kalėdinius būrimus pasakoja I.Skalblauskaitė. Ir ne tik pasakoja, bet su mažaisiais pašnekovais ir buria – ima į saują riešutų ir skaičiuoja, porinis ar ne porinis riešutų skaičius paimtas. Vienai mergikei riešutėlis pabėga, o tai – jau kitas ženklas. Įdomu prisiminti, kad šio krašto žmonės nebuvo katalikai, todėl pasninko nesilaikė ir kitokių tradicijų laikėsi. Tokių kultūrinių, etnografinių ar tikybinių skirtybių nuo Didžiosios Lietuvos pasakojama filme ir daugiau, todėl labai įdomu ne tik apie tai sužinoti, bet ir palyginti.

Kūmutės

Bene didžiausias šio filmo atradimas – tai pasakotojos, arba, kaip pateikėjo įvardijama, V.Galinskienė ir I.Skalblauskaitė. Per jų kalbėjimą, įspūdžių dalijimąsi, ir sužinomos įvairios istorijos. Moterys taip puikiai įvaldžiusios buvusią šio krašto žmonių šnektą, kad net neįtartumei, jog tai jokiu būdu nėra jų gimtoji tarmė. Tiesiog pasakotojos puikiai perprato ne tik tarminius buvusių gyventojų kalbinius niuansus, bet ir leksiką. Tad tai – tiesiog viena iš nepakartojamų šio filmo spalvų ar net sėkmių. Tai puiki (gal net vienintelė šiuo metu) proga susipažinti su savita lietuvininkų tarme.

Šiek tiek geriau įsiklausius į pašnekoves, galima išgirsti, kad viena nuo kitos skiriasi savo kalbos ar tarmės atspalviais. Kažkurioje vietoje viena lyg ir išsiduoda, kad jos prisiminimų herojai arčiau Tilžės gyveno ir iš ten kažką parsiveždavo, kita – nuo Klaipėdos, ten arčiau būdavo. Tačiau didžiausias smagumas yra klausytis įvairiausių jų pasakojimų, kuriuos moterys nesustodamos beria, lyg iš tikro turėtų didžiulę gyvenimo patirtį. Tad belieka tik tai prisiminti.

Prietarai, meilė ir anodija

Nepaprastai įdomų išgirsti apie šio krašto žmonių prietarus. Jei tikėtumėme šiomis „pasakorkoms“, tai lietuvininkų krašto žmonės labai tikėjo visokiais prietarais. Tačiau, kaip taikliai vėliau viena pastebėjo, prietarai ir įsiklausymai į supančią aplinką – tai ilgametės patirties perėmimas, kuris gali turėti ir realų pagrindą.

Labai įdomu klausytis, kaip mergina ar vaikinas stengdavosi į savo pusę patraukti patikusį priešingos lyties atstovą. Pavyzdžiui, sužinome, kad patikusią merginą jaunuoliui pavykdavo suvilioti, jei duodavo sučiulpti jai cukraus gabaliuką, kuris į marlę suvyniotas porą mėnesių jo pažastyje būdavo panešiotas. Merginoms, kaip sakė pasakotojos, buvo kiek sunkiau, tačiau ir jos turėjo savo kerų. Nemažai įvairių burtų, prietarų ir kitų svarbių, su gyvenimu susijusių dalykų būdavo pirmą kartą į vandenį nuleidžiant naujus tinklus, kartais tam reikėdavo rasti net numirėlį.

Pasakojime apie maistą ir jo gamybą užsimenama ir apie neatsiejamą svaigalo eterio gėrimą. Liaudyje – „anodija“ vadintą, o filme pristatytą nauju pavadinimu – akmendris. Papasakoti ir nepaprasti nutikimai jo dažniau pavartojus ar pripratus. Net pas gydytojus būdavo baugu eiti.

Filme sužinome, kodėl šiuose kraštuose numirėlis tik po penkių ar net devynių dienų dūdavo laidojamas. O visas pasakojimas baigiamas apsilankant kapuose. Tai senos Muižės kapinės, kuriose palaidotas Ernstas Vilhelmas Berbomas. Čia sužinome, kodėl iš kapinių šio krašto gyventojai neišeidavo atsukę nugarų.

Filmas ir jo autorė

Filmą kūrė profesionali režisierė Dalia Babaliauskienė, po daugybės metų sugrįžusi gyventi iš Vilniaus į Šilutę. Pasitelkusi savo ilgametę patirtį televizijoje bei darbą ne viename populiariame realybės šou, ji sudėliojo filmo epizodus taip, kad viską pavyko nufilmuoti per vieną dieną. Režisierė prisimena, tai buvo labai įtemptas darbas, nes ne tik reikėjo labai sparčiai suktis, bet ir numatyti epizodus, parinkti mizanscenas bei suplanuoti taip, kad visi būtų darbingi. Po montažo Vilniuje, profesionalioje studijoje, filmas dienos šviesą išvydo šių metų pavasarį.

Filmo gamybą finansavo Šilutės rajono savivaldybė, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Filmavo klaipėdietis operatorius Vidas Girskis, o padėjo didžiulis būrys kultūros darbuotojų. Kaip sakė Šilutės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus atstovas, filmas yra ir pas juos, ir Šilutės muziejuje, ir Kultūros ir pramogų centre.