Saulius SODONIS

Jau beveik šešerius metus Klaipėdos jūrininkų ligoninės psichiatrijos departamento (anksčiau vadinta tiesiog Švėkšnos psichiatrinė ligoninė) bibliotekininkė Laimutė Žiogienė laisvalaikį skiria dabar populiariam užsiėmimui – ji kuria įvairius gražius papuošalus veldama vilną. Tarp savo darbų turi ir veltinių (senoviniai žieminiai batai), tačiau jie labiau meniški nei praktiniai. O ką jau kalbėti apie įvairias sages, riešines ar karolius, kurie yra tiesiog meno kūriniai.

Netikėtai paskatino kaimynė

Viskas prasidėjo gana netikėtai, kai autobuse ji pamatė kaimynę, pasipuošusią veltine sage. Laimutė ėmė domėtis, kaip galima pačiai pasigaminti. O tam tereikia vilnos kuokštelio, kempinės ir specialios adatos. Visa tai įsigijo ir pradėjo… Pradžioje išėjo nedidelė sagė (ją saugo iki šiol). Darbas nesudėtingas, tačiau reikalaujantis kruopštumo ir dėmesio. Vilną su adata baksnoja į kempinę ir taip formuoja būsimą darbelį. Šis būdas vadinamas sausuoju, nes nieko daugiau jam nereikia: tik minėto kruopštumo.

Vėlimas L.Žiogienei labai patiko ir ji „užsidegė“. Pradėjo domėtis galimybėmis, įvairiais vėlimo būdais. Taip prasidėjo bandymas ir šlapiuoju būdu velti. Tai senovinis būdas, kurį mokėjo dažnas kaimo žmogus. Darbas iš esmės labai paprastas: paima vilnos, sudeda ant šiurkštaus paviršiaus taip, kaip įsivaizduojamas galutinis darbas ir pamažu muilu bei šiltu vandeniu pradeda velti – iš pradžių labai atsargiai, vėliau drąsiau.

Kiekvienas darbas – naujos patirties ieškojimas

Prasidėjo ieškojimai. Pradžioje reikėjo sužinoti, suprasti ir patirti, kad vilna traukiasi – kurti pradėtas darbas sumažėja beveik du kartus. Jei tai papuošalas – vienaip reikia į viską žiūrėti ir numatyti, o jei veltiniai, t.y. batai – kitaip, juo labiau kai turi išeiti numatyto dydžio.

Pamažu atėjo patirtis ir supratimas. Paklausta, kiek iš viso sukūrė įvairių darbų, L.Žiogienė sakė, kad turėtų būti apie porą šimtų. Įdomu, kad pradėdama ką nors velti, ji nedaro jokių eskizų, tačiau labai gerai apgalvoja, kaip tas darbas turės atrodyti, nes viską reikia numatyti iš anksto: sudėti įvairių spalvų vilnos, galima įterpti ir kitokio audinio siūlų. Vėliau pakeisti jau nieko nebus galima, nes viskas susivels į vieną „daiktą“. Kiti, sakė velėja, karpo iš jau suveltų dalių, juos siuvinėja ar kitaip jungia. Savo darbuose ji to beveik nenaudoja, nes jau iš pat pradžių būna sumaniusi, ką darys. Tiesa, yra ir toks būdas, kai iškirptas daiktas papildomai suveliamas ar apveliamas. Ir ji taip bandė, tačiau labiau patinka viską numatyti iš anksto.

Darbas ir medžiagos

O darbo ir atsidavimo reikia gana nemažai. Didesnis darbas, pavyzdžiui, skara kuriama keletą valandų. Paprastai, vilną norimais bei būsimais raštais ir kompozicija sudeda ant grindų patiesto bambukinio kilimėlio. Vilną drėkina šiltu vandeniu ir su muilu ima velti. Pavyzdžiui, skraistę suvelti gali trukti iki šešių valandų. Panašiai tiek laiko trunka suvelti ir veltinių porą. Pati neskaičiavo, tačiau kažkur skaitė, kol nuveliama skraistė, ją reikia velti, t.y. drėkinti, judinti, tapšnoti, glostyti, kol pluoštas susivelia į vieną darbą, apie 800 kartų. Sagei šiek tiek mažiau.

Šiais laikais norint užsiimti šia kūryba ar net amatu, pasirodo, visai nebūtina turėti avių. Šiandien visos medžiagos yra tiesiog perkamos. Svarbiausia – vilna. Yra specializuota parduotuvė Klaipėdoje, kurioje ir galima įsigyti labai kokybiškos įvairaus storio bei spalvos vilnos. Tai nėra labai pigu, nes 100 gramų vilnos (priklausomai nuo jos struktūros) kainuoja 16-17 Lt. Įdomumo dėlei: veltiniams pagaminti reikia apie 300-400 gramų, priklausomai nuo dydžio.

Kūryba ir kitokie bandymai

Visi šie darbai – sagės, skraistės, riešinės, veltiniai bei kitokie dekoratyviniai dalykai – veliami norint patirti kūrybos džiaugsmą. Nemaža dalis jų dovanojami. Laimutė juokėsi, kad jau seniai niekam nėra pirkusi dovanos. Dažną savo rankdarbį ji įvairiai apsiuvinėja, puošia ar kitaip dekoruoja.

Be veltinių ji imasi ir kitokių bandymų. Kitas užsiėmimas – šilkinių papuošalų kūrimas. Tam tereikia audinio skiautės ir žvakės. Reikia apdeginti kraštus ir žiūrėti, kaip jie riečiasi. Prasideda savotiška meditacija.

Prieš keletą metų Laimutė su būreliu bendraminčių dalyvavo Kelmėje rengiamuose muzikos ir amatų kursuose. Čia susipažino su grafikos technika, žino, kas yra akmentašyba. Ten išmoko ir pynimo iš šiaudų technikos. Moka ir skrybėlę išpinti ar šiaudinių indų pasidaryti, tačiau ko kas visas dėmesys skiriamas veltiniui ir jo technikai.

Savo darbus L.Žiogienė jau demonstravo penkiose parodose: dvi parodos buvo surengtos Inkaklių bibliotekoje, dar dvi – jos darbovietėje, Psichikos departamento bibliotekoje, ir Šilutės muziejaus Švėkšnos skyriuje.