Edita Barauskienė

Džiugi žinia Vydūno gerbėjams ir jo filosofijos puoselėtojams tapo Rimos Palijanskaitės knyga „Amžinųjų jūrų varpai“ išleista „Eglės“ leidykloje Klaipėdoje praeitais, 2010 metais. Tai straipsnių ir esė rinkinys. Kai kurie iš jų buvo spausdinami Klaipėdos dienraštyje, kurio redaktoriumi tuo metu buvo Antanas Stanevičius, kuris buvo ir tebėra literatūros mylėtojas ir puoselėtojas, išleidęs ir Bernardo Aleknavičiaus istorinių apybraižų knygą „Adomas Brakas – Vydūno dvasios pakylėtasis“.

Vydūno kūryba yra daugialypė, apimanti visus svarbiausius tautos išlikimo kertinius akmenis. „Svarbiausias dalykas yra gyventi skaisčiu, tauriu, kilniu, žmonišku gyvenimu ir mąstyti apie didžius, apie paskutinius gyvenimo klausimus. Bet visa tai reikia daryti kukliai ir tyliai. Ir vis pasišvęsti tam, kas aukšta ir pačiam didžiajam visos esaties Slėpiniui. Bet šiaip gyvenime būti tvirtu, teisiu, doru žmogumi. Ir ne taip daug mąstyti apie savo silpnumus, bet daugiau apie galybę To, kuris visa neša savo malonėje“.

Vydūnas aktualus ir šiandien. Jo mintys tebeskamba lyg žodžiai iš Šventojo Rašto. Kiek nedaug tereikia – tik būti tvirtu, teisiu, doru žmogumi, pasišventusiu Didžiajam pasaulio Slėpiniui arba kitaip tariant Dievo galybei ir durys j Amžinybę – tau atvertos. Bet niekas nesiskubina prie tų Amžinųjų Vartų. Visi slambosi pakampiais, pakelėse besitaikydami nugvelbti jiems nepriklausančius vaisius ir, gink Dieve, – nė su kuo jais nesidalinti.

Vydūno mintys, išsakytos prieš šimtą metų, nepaseno. Knygos autorė drąsiai jas nušviečia šių dienų šviesoje pasiremdama daugybės filosofų ir kunigų mintimis. Vydūnas rašė: „Religija visais laikais buvo akivaizdus ne tik atskiro žmogaus, bet ir visų tautų galių šaltinis. Tautų istorija rodo, kad kartu su jų gyvenimo pakilimu gyvėja ir religija. Ir kuo reikšmingesnė ši tampa, tuo turtingesnis yra ir tautos gyvenimas. Religijos dėka žmogus tampa esminga kūrybos jėga, keliančia aukštyn viso pasaulio gyvenimą. Silpstant religijai, persvarą pasaulyje įgyja neigimo galios. Jos pagauna žmones ir sukrečia juos iki vidaus gelmių, Nykstant religijai, sunykdavo ir tautos“.

Teologas K.Raneris teigia, jog XXI amžiuje krikščionys bus mistikai arba jų visiškai nebebus. Perspektyva nelabai viliojanti, tačiau visi galime patvirtinti, kad Atgimimo metais krikščionims buvo atvertos ne tik katedros durys Vilniuje, bet ir Vydūno bažnyčios Kintuose bei daugybės kitų bažnyčių. Ar daug kas pro tas atvertas duris atėjo, tai jau kitas klausimas.

Susidūrimas su savastimi neišvengiamai veda j susitikimą su Dievu. Teologas J.Ratzingeris rašė, jog „žmogus turi pažinti save, savo esybę, idant pažintų Dievą“. Vydūnas teigia, kad savimonė leidžia suvokti, kas iš tikrųjų yra žmogaus valia. Visą gyvąjį pasaulį persmelkia troškimas gyventi, kilęs iš kūrybos vyksmo. Troškimas gyventi daro įtaką ir žmogaus esmei. Žmogaus mąstymu jis nukreipiamas į tam tikrą tikslą. Ir taip atsiranda valia“.

Jei mokslininkai ištirtų ir apibendrintų mintis tų žmonių, kurie buvo vienaip ar kitaip paslydę ir įkliuvę į priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų ir tokiu būdu praradę valią ant savęs, jie išgirstų iš jų labai paprastą atsakymą: be atsivertimo į Dievą – išsilaisvinti neįmanoma.

Vydūnas teigia „būtina pabrėžti, kad žmogus šiuo vidiniu nusistatymu ne tik pats vienas kuriasi tobulesnį gyvenimą. Tai įstengia tik Šventoji Galia, kuri yra pirminis viso išganymo šaltinis. Žmogaus veikimas yra tiktai atsidavimas jai“. Vadinasi, milijonai, metami įvairioms programoms, be Dievo pagalbos yra neveiksmingi. Jei mokslininkai ir psichologai neneigtų Dievo, žmonių gyvenimas būtų daug šviesesnis. Dievas tiek tūkstantmečių žmonėms buvo ne tik viską išmanančiu psichologu, viską aprėpiančiu filosofu, bet ir vienintelė viltis ne tik anapusiniame, bet ir šiame gyvenime.

Jei žmonija nori pratęsti savo egzistavimą šioje žemėje, XXI amžiuje mokslas ir religija neturėtų vienas kito neigti ir stoti į konfrontuojančias puses. Vydūnas jau prieš šimtą metų rašė, kad vienintelis šaltinis, kuris gali žmones vienyti, yra šventoji dvasia ir iš to išplaukiantis žmoniškumas, be kurio žmonės nužmogėja ir nebejaučia tos ribos, kai jie pradeda elgtis nežmoniškai. Visuomenė, nutolusi nuo žmoniškumo ir toleruojanti tai, kas nedora, neteisu ir negarbinga, nebeturi ateities. Tokia visuomenė, o drauge ir tauta – nyksta. Vydūno mokymas turėtų užimti deramą vietą vidurinių ir aukštųjų mokyklų programose, pataisos namuose, kalėjimuose, net dvasinėje kunigų seminarijoje.

Knygos autorė per gerą dešimtmetį, lyg bitė rinkdama Vydūno mintis iš įvairiausių šaltinių, padarė didelį ir tikrai vertingą darbą, į kurį turėtų atkreipti dėmesį studentai ir moksleiviai, idant jie lengviau sugebėtų susitvarkyti su jiems iškilusiomis problemomis.