Audrius Šikšnius. Poezija

Vyšnios
Buvo baltos baltos
Nuo liemens ligi galvos.
Pro vartus užėjo šalnos
Ir darbavos lig aušros.
Saulė vyturius pakėlė
Nuo dirvono už tvoros.
Krūptelėjo paukščių giesmės –
Vyšnios buvo nebe tos.

***

Nebeliko mūsų kaimo
Su svirtim, kur vakarais
Tarsi motinos vienplaukės
Jos dalindavos vargais.
O vargai tie nugirgždėjo
Atilsio belaukdami . . .
Šitaip kaimas ir išėjo,
Liko vėjai patvory.

***

Nuojauta negera . . .
Atrodo, kažkas artėja,
Kryžiuodamas mumyse
Nuopuolio Atpirkėją.
Girdantis mus nebūtim,
Brukantis būtį lengvesnę.
Viešpatie, neatimk.
Save nuo savęs
Amžiui gęstant.

***
Ir susėdo dvi vienatvės
Šventą dieną po Mišių
Užu stalo ąžuolinio
Gerti ligi paryčių.
Traukti dainą, parašytą
Pauliaus Širvio eilėmis,
Pilstė graudulys naminę
Ir dainavo su jomis.

***

Porą ašarų pasilikau
Paskutiniam
Gyvenimo metų rožiniui,
Dievas mato,
Norėjau daugiau.
Daug daugiau
Nei eilėraščiui leista.

***
Pagyvenęs
Gyvenimas brenda,
Vis labiau klimpsta
Brolis, klampoja.
Kartais
Prageria kokį kaimą
Ir palikęs varge jį
Sustoja.

****
Nepasikliaukite keliu –
Jis kartais
Pasuka į šoną.
Gyvenimas
Tai nuolat juo
Lyg ištikimas šuo
Risnoja.

***
Vaikšto
Po kambarius vėjas,
Tranko durim.
Motin,
Aš  – vienišas vaikas,
Pravirkęs nakty.
Daužo perkūnija galvą
Į sienas dangaus.
Sakyki,
Iš kur šitiek baimės,
O meilės nedaug?

Liepų viršūnėse

Kol žaliuoja,
Tol nepagalvoji.
Kol jos šlama,
Tol nepamatai,
Kad kiekvienoje
Viršūnėje siūbuoja
Varnų kaimo pamatai.

Varnėnui
Įkelsiu inkilą
Į medį. Kaimynais
Būsime, brolau.
Tu – medyje,
Aš – šalia medžio.
Ar gali būti
Kas geriau?